Birutė Silevičienė

Aušra Žigutytė (Aušrinė) - puiki kūrėja, visuomet pilna veiklos organizatorė. Jos aistrą darbui teikia eilės, geri žmonės, puikūs draugai. Ji ir „prie svečiaus, ir prie pečiaus“ – turi kuo nustebinti, pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasidalinti įspūdžiais grįžus iš svečių šalių. Gimsta eilės, gražios mintys sugula ant baltų popieriaus lakštų, praskaidrina artimųjų ir draugų nuotaiką. Visuomet kupina gėrio ir šviesos spindesio.

Paskaitykime naujų Aušros Žigutytės (Aušrinės) kūrybos posmų ir palinkėkime jai greičiau išleisti antrąją savo kūrybos knygą.

Du mėnuliai

Kai danguje šypsojos du mėnuliai,

Tamsioj nakty pravirko vieniša širdis.

Tas skausmas toks didžiulis...

Kas padės?

Nieko nėra...

Tik žvaigždės pro langą žiūri.

Atidarytas langas,

Ant jo supas vėjas,

Nakties slibinai, laidantys ugnį...

Paimsiu širdį skaudančią,

nušluostysiu jai ašaras.

Jaučiu savo delnuos širdies dūžius.

Kruvinos rankos,

Kraujo ašaros...

Paklydo mintys nakties pilnatyje.

Jau šąla rankos

Ir veidas bala,

Apšviestas dviejų mėnulių naktyje.

Kai naktyje šypsojos du mėnuliai,

tamsioj nakty pravirko vieniša širdis.

 

Laike ištirpsta viskas...

Grįžimai ten, kur lieka dalelė mūsų.

Laike ištirpsta viskas...

Minčių vaivorykštė - tai viskas,

sutilpo į mažus rankų delnus.

Grįžimai...

Laikas teka gyslomis.

Maudosi baloje paukštis.

Nukrito laikas ant ramunės žiedo.

Pavargusios akys nori miego...

Susikabinę rankos kalbasi sušalę.

Grįžimai ten...

Laike ištirpsta viskas...

Kas tilpo į mažus rankų delnus...

 

Aš pasiilgusi tylos

Aš pasiilgusi tylos

Nukrist nuo aukšto kalno nebijočiau.

Jūros bangų glamonių išsiilgusi,

Tavęs ateinančio lauksiu.

Tie akmenėliai jūros išbučiuoti,

Aš juos surinksiu.

Tavo žodžius išgirdusi –

Link tavęs eisiu.

Skrisiu pavirtusi paukščiu.

Tyla...

­Jos nebijau.

Joje širdies plakimą tavąjį išgirsiu.

Tavo delnuose ištirpsiu, liksiu.

Laiko apyrankę nešiosiu.

Joje - viskas:

Spindesys žvaigždžių,

Vėjo šokis mano plaukuose,

Akių spindėjimo šviesa,

Jose paskęsti galim

Ir nekaltybės skaidriame laše

Suskeldėję lūpos pražysta

Rože raudona.

Kaip kraujas trykštantis jos žiedas.

Tas kraujas ne ne ne iš skausmo,

Iš meilės...

Aš pasiilgusi tylos,

Sapnų, kai ateini ir lieki.

Aš visada ilgiuos tavęs...

Mano širdis tau liko.

 

Tavi laiškai

Kas rytą atsikėlusi randu tavuosius laiškus.

Jie parašyti plunksnomis nakties.

Išpuošti žvaigždžių dulkėmis,

kvepiantys debesimis.

Taip gera liesti juos, skaityti

ir leistis į kelionę.

Kur tu ir ką dabar veiki, mano svajone?

Išgręšiu debesis, pilnus vandens,

lašelius džiaugsmo tau atnešiu,

galvą papuošiu geismo, aistros vainiku.

Sparnus drugelio užsidėsiu

ir skrisiu ten, kur jūra glosto krantą,

bučiuoja jį...

taip kaip mane tu pirmą kartą bučiavai.

Nuskrisiu ten, kur jūra supa meilės laivą,

kuriame abu mes esame keleiviai...

 

Vanduo – gyvybei džiaugsmas

Patinka man basomis lakstyti po rasotą žolę,

lakstyti basomis po šilto lietaus.

Suverti žemuoges ant smilgos

ir mėgautis spalvotu pievos rūbu.

Lietus šiltas.

Nereikalingi rūbai.

Bėk nusiprausti šiltam lietuje

ir nesigėdyki nuogumo,

didžiausia gėda - nenuplauti žodžių purvo.

Kaip devyngalviai slibinai

kartais mes spjaudomės žodžiais

ir durklais, kaip galiūnai milžinai,

sužeidžiame kito širdį skaudžiai.

Nebijokime lietaus.

Lai jis nuplauna visą kūną,

išplaus mintis, kraujagysles išplaus

ir vėl švariu taps kūnas.

Juk gera basomis lakstyti po šilto lietaus.

Lietaus lašai, kaip muilo burbulai –

lengvi, tyri, jei juos moki pūsti...

Pašvietus saulei šypsena tokia skaidri,

o akyse jūros gelmė...

Vanduo – gyvybei džiaugsmas.

 

Jei uždarysi širdies vartus...

Tos dienos, kaip balti žirgai,

jauni, greiti...

Nesustabdysi jų.

Dideli užmojai, švari širdis,

o rankos ilgos, didelės ir stiprios,

galingi mostai jų.

Pasaulis didelis, platus,

gėlių žiedai įvairiaspalviai.

Skrendu, skrendu...

Pavirsiu drugeliu.

Skrisiu tolyn, kur gėlė raudona

tik vieną kartą metuose pražysta.

Ech, dienos! Nepavysi jų...

Jos, kaip balti žirgai,

jauni, greiti...

Pasaulis didelis, platus, spalvotas.

Apsikabink jį rankom

ir skriski pavirtęs drugeliu,

kol sparnai sausi.

Gyvenimą svajonėm nudažysiu,

lyjant neišsiskleisiu skėčio,

juk lietus šiltas.

Batus nusiausiu, į šalį numesiu,

basomis braidysiu po balas...

Pravirksiu, jei tyloje širdį suspaus.

Juk ašara - ji turi išsilieti

ir apsikabinti, kaip upė krantus...

Sūrus vanduo gali gerklėj užstrigti,

jei uždarysi širdies vartus...

 

Likimas viską sudėliojo pats...

Nepasirinkome mes vienas kito.

Likimas viską sudėliojo pats.

Sujungė širdis ir įpareigojo gyvent,

tikėt, mylėti ir laukti išmokti.

Esi toli...

Mano širdy tau atsirado vietos.

Minčių, žodžių galia stebuklinga.

Užtenka gerą žodį pasakyti,

labai labai norėti ir tai įvyksta.

Pievų gėlių vainiku supintu

saulei galvą papuošiu.

Ji švies ir tau, ir man,

sušildys vėsioj nakty.

Mintis gražias sudėsiu ant sparnų drugelio.

Juk nuskristi gali jis toli...

Nuskris jis pas tave...

Surink mintis, suspauski stipriai delnus,

tvirtai, tvirtai laikyk,

jas nešk ir išbarstyki ant pagalvės,

kad sapnuose tave galėčiau aplankyt.

Tyloj išgirdęs paukščio dainą, nesistebėk.

Pavirtusi paukščiu aš čia, dainuoju ir tave stebiu.

Kai verksiu aš, pravirks dangus.

Jo ašaros tave nupraus,

pajusi bučinį lietaus,

tai aš, tai aš tave lankau...

Trumpam sustoja laikas,

kai erdvėje minčių kelionėj dvi širdys susitinka.

Tada verkiu aš iš laimės

ir tavo delnuose, mano svajone, aš ištirpstu...

 

Nieko nėra gražiau...

Nieko nėra gražiau už vaikiškąjį juoką,

spindinčias džiaugsmu tavo akis.

Nieko nėra gražiau už svajones,

kurias pripučiam oro

ir leidžiam skrist, kaip balionui į aukštį.

Skristi ir dovanoti svajonę,

kuri nekeltų abejonių,

gėle pražystų ir taptų tikra.

 

Nieko nėra gražiau už gerą, šiltą žodį,

kurio skambėjimas užpildo širdį,

kurio skambėjimas pravirkdo širdį.

Nieko nėra gražiau už buvimą,

už tylą, kurioje sustingsta žodžiai.

Regis sustoja laikas

ir man visai vienodai, kad lyja,

kad nebėra šiąnakt žvaigždžių.

 

Tyla.

Erdvė.

Ir daug čia, ir mažai.

Svarbu, kad esam ir nebaisūs nakties sapnai.

Nieko nėra gražiau už moterį,

už gėlę, bučinį, aistringą naktį,

už pajautimą, už vienatvę,

už meilę, ugnį, kurią turime uždegti.

 

Nieko nėra gražiau už dieną,

už saulės spinduliukų šokį,

už atėjimą, ryto rasą, už tikrą, tikrą, tavo juoką.

 

Aš noriu pamatyti saulę

Aš noriu pamatyti saulę,

kurią užstoja debesys juodi.

Aš noriu rankom ją paliesti,

paklausti jos, kur tu esi.

 

Saulytė spinduliu švelniu

mane kas rytą liečia,

tada turiu daugiau jėgų

ir noro žemėje gyventi.

 

Aš noriu pamatyti saulę,

kaskart sušilt ir nesušalti...

Aš noriu jaust, matyt, svajoti,

su debesiu dainas dainuoti.

 

Rankas ištiesiu į tą aukštį,

į laiką, erdvę, begalybę,

į praeitį ir realybę...

Nebežinau,kada geriau?

 

Ar skrist, ar žemėje gyvent?

Ar susitaikyt su mintim,

kad noriu skrist,

bet negaliu pakilt?

 

Ir nežinau kada geriau...

Tas aukštis žavi taip mane.

Aš čia! Aš čia! Šiame laike.

Aš stengiuos skrist.

 

Tai - nuostabu! Skrendu mintim,

svajonėse skrendu...

 

Mylėkim...

Mylėkim, ne todėl,

kad baimė mus pavijo.

Stiprus vejas išnešiojo mintis,

Uždengė savo rankomis tavas akis. Mylėkime,

Kol širdys plaka

Ir kalbasi būdamos drauge.

Kol saule šildo orchidėjas,

palengvinanti joms žydėjimą.

Sunku išlikt tyru šiame pasauly,

Kur maišos žemė su dangum...

Žemes drebėjimas -

Griuvėsiuose žmogus.

Mylėkim ne todėl,

Kad pabodo vienatvė

Ir šviesa spigina į akis,

Kai pavargęs, neįveikęs aukščio

Krenti ant žemės,

Kaip pašautas paukštis.

Mylėkim viską kas aplink mus.

Mylėkim žemę,

Debesis, paukščius,

Gėlės žiedus, lietaus lašus,

Visus mūsų metų laikus.

Juk mūsų meilė - įvairi,

Įvairiaspalvė, kaip vaivorykštė,

Ji - Laivas, kuriame žmogus...

Mylėkime kiekvieną dieną,

Vakarus, žvaigždėtą dangų naktyje...

Gyvenimą mylėkime!

Jis - vienas, kito nebebus.

Auginkime sparnus baltajam paukščiui

Tik nesupurvinkime jo sparnų.

Ištroškusi pagirdyk,

Verkiančiam ašaras nušluostyk,

Išalkusiam neduoki duonos trupinių,

O duoki duonos riekę, ją gražiai atriekęs,

Ištiesdamas gerumo sparnus.

Mylėkim...

Na ir kas, kad šviesoje pranyksta sapnas...

Mylėkim, būkim čia, dabar...

Lai niekas mūsų nepaveja.

Geru draugu lai laikas mums taps.