VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

03. 25.Vilties ir tikėjimo kupina poezija

Albina Tumaitė

Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“  draugijos pirmininkė,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė

Susipažinimas

Pirmiausia buvo skambutis. Man skambino nepažįstama moteris. Prisistatė. Iš karto pajutau nuoširdumą, sielos artumą. Pakviečiau į renginį. Padedama sūnaus, ji atvyko į Mokytojų namus.

Po renginio kukliai tarė: „Kokie visi išmintingi!“

Kai sugalvojome leisti almanachą, paprašiau ją poezijos. „Lemtis atsiunčia man pasiūlymą. Grįžau iš ligoninės (ten viskas buvo juoda), ir staiga - toks šviesus spindulys...“ Ji taip džiaugėsi, ir aš buvau laiminga, kad galėjau suteikti žmogui tiek džiaugsmo.

Gražina Dūdaitė–Dauginienė

„Apie save viską pasakiau savo eilėraščiuose. Juose – mano skausmas ir džiaugsmas, mano svajonės ir viltys, prisiminimai ir dabartis. Ten - mano gyvenimas.

Kūryba man – žaidimas, bėgimas nuo skausmo ir vienatvės, savotiška terapija“, - taip rašo mokytoja literatė Gražina Dūdaitė–Dauginienė.

Gyvenimo nuotrupos

Ji gimė Suvalkijoje, netoli Pilviškių, Viltrakių kaime. Tik to kaimo jau nebeliko.

Mokėsi Pilviškių vid.m-kloje. Buvo mokslo pirmūnė, sportininkė-bėgikė, šoko tautinių šokių ratelyje. Svajojo būti agronome. Dešimtoje klasėje atvyko du jauni mokytojai lituanistai – vyras ir žmona, kurie sudomino ir patraukė. Ir Gražina pasirinko lituanistės kelią. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Želsvelėje. Vėliau persikėlė į Vilnių, dirbo profesinio mokymo įstaigose, Švietimo ir Mokslo ministerijoje. Ištekėjo, gimė sūnus.

Gyvenimas trapus ir sudėtingas. Nelemta stuburo trauma 2005 metais. Metus laiko teko gydytis ligoninėje.

„Tapusi neįgalia, ilgai nesirodžiau viešumoje. Žeidė žmonių rodomas dėmesys, bijojau jų žvilgnių ir užuojautos žodžių. Užsimiršimo ieškojau rašydama.“

Judėjimo negalios įkalinta namuose ji susitaikė ir išmoko gyventi su vaikštyne ir vežimėliu.

Bet likimas lėmė jai dar vieną išbandymą – atsiuntė jai kitą ligą, su kuria ji atkakliai kovoja iki šiol.

Gražiną į „žmones“  išvedė neįgaliųjų savaitraštis „Bičiulystė“ .

2009 metais išėjo jos pirmoji eilėraščių knyga - „ Atsuk , likime, laikrodžius...“

2014 metais – antroji knygelė „Tik tiek“ .

Jos kūrybos yra neįgaliųjų kūrybos almanache „Ilgesy, benami sielos paukšti...“ 2006 m., rinktinėje „Žodžiai lyg duona“  straipsnis „Duona kasdieninė“  2009 m., Lietuvos mokytojų  mokytojų literatų almanache „Užkūrė aukurą Čiurlionis“, 2013 m.

Kūrybos ištakos

Gražinutė eilėraštukus pradėjo rašyti dar pradinėje mokykloje. Vasarą jai reikėjo ganyti žąsis, o jos mintys buvo visai kitur. Trečioje klasėje bandė rašyti romaną, parimusi ant skrynios (kuparo).

Netoli namų augo keletas gluosnių.Vienas buvo senas ir storas. Jo šakelės lūždavo ir krisdavo.

Jame – drevė, kur ji mažutė slėpdavosi.

Seno gluosnio drevėj prie

užžėlusio tvenkinio

liko vaikiški mano eilėraščiai...

„Seno gluosnio drevėj“

Poetei tėviškės, gimtųjų namų praradimo tema labai skaudi.

Mūs vaikystės namų jau nebėr,

juos nugriovė svetimos rankos...

Kur bebūčiau – nešuosi širdy

jos paveikslą – savo šventovę.

„Vaikystės namai“

Žmogus glaudžiai susijęs su savo Tėvyne, su savo vieta ir erdve, su kitais žmonėmis.

Čia balčiausi sodai ir skaniausia duona.

Čia po kryžiais miega protėvių dvasia.

Eikim, sesės, broliai, rankom susiėmę.

Šiandien mūsų meilės laukia LIETUVA!

„Lietuvai“

Kas yra kūryba? Kūryba yra gyvenimą teigianti banga.

Prie Baltijos krantų

aš sielai atgaivos ieškosiu...

Saulėlydžio taku

čia mūza nekviesta ateina.

Nušvinta kasdienybė

džiaugsmo spalvomis...

„Prie Baltijos krantų“

Nė vienas neišvengia klausimo – kam aš esu? Kūryba, tik kūryba yra atsakymas į amžiną klausimą – kam?

Kitame krante

Žydi džiaugsmo gėlės.

Lemties ranka dalina viltį.

Bėgsiu palikusi gėlą.

Per skausmo upę

nutiesiu tiltą.

„Kitame krante“

Gražina rašo įvairaus žanro kūrinėlius: eilėraščius, romansus, dainas, noveles, esė, haiku, akrostichus ir kt.

Poetė keletą eilėraščių skyrė savo artimiems žmonėms: motinai, tėvui, sūnui, anūkui, likimo broliui ir sesei.

Palydėjai mane į kelią,

nusiminę šlamėjo beržai.

Kačpėdėlių suskynei puokštelę,

kad primintų namus man ilgai.

 

Aš išsaugojau seną ratelį,

su kuriuo tu verpei vakarais.

Lyg laimingos vaikystės dalelę-

 tavo pasaką, sektą kadais.

„Mamai“

 

Neseniai aplankiau seną sodą,

pasodintą tavo kadais.

Ir akimirką man pasirodė,

kad tave vėl išvydau tenai.

„Tėvui“

Aš norėčiau,sūnau,

akmenėlius nurinkt tau nuo kelio.

„Sūnui“

Eilėraštis „Pavasario etiudas“  kupinas optimizmo. Gamta sužmoginama. Čia žaluma, spalvų žaismas, žydėjimas, laukimo metas: „teptuką savo bando žaluma švelni“ , „lazdynų žirginėliai vėjy supasi“ .

Gėlės yra jos poetinio pasaulio ženklai

Poetė negali nematyti žydėjimo. Žydėjimas yra didžioji gamtos paslaptis ir kartu trumputė akimirka, kai gamta atsimerkia, ima matyti.

Daugiabučio kieme

margaspalviai jurginai

 pražydo.

Už pinučių tvoros

ten jurginų karūnos

išdidžios,

vėjeliui padvelkus,

ryto rasos karolius

džiovina.

„Jurginai“

„Kai sėdi prie lango, tai viską kitaip matai ir gal labiau išgyveni gamtos virsmą. Matai medžius, stebi voveres. Žiūri žiūri į žvaigždes. Čia ir Orionas, ir Grįžulo ratai. Jau nieko daugiau nelieka. Lieka tik prisiminimai.“

Netiesa, Gražinute! Prisimenate, kalbėjom apie mokytojų streiką, kurį abi smerkėme. Mokytojas kuria žmogų savo pavyzdžiu. Mokiniai perima mūsų vertybių sistemą. Juk Jums svarbu, kas vyksta mūsų gyvenime.

Kas pakelia dvasią, tas padeda ir kūnui.

Seneka

  ***

Žinau, kad tų dienų nebeprišauksiu,

ir kelias tas atgal nebeparves.

Nurimusi slapčia stebuklo lauksiu,

VILTIES ŽVAIGŽDĖ man niekad neužges!

 

Atgal