Poezija
05.09. Paukščiai
Kęstutis Trečiakauskas
Sugrįžo paukščiai į savus lizdus,
Tik sesės, broliai vis dar nesugrįžta,
Nors duona čia ir toks vanduo gardus,
Kodėl pakelt sparnų jie neišdrįsta?
Pavasaris. Tuoj sodai sužydės
Ir bitės medų neš į kvapnų korį,
Tik jie lakštingalų, gegučių negirdės,
Gal ir gimtos kalbos išgirst nenori?
Tėvų kapeliai- samana žalia,
Tušti namai. Ir krosnis nekūrenta.
Sesulės, broliai, būkime šalia,
Juk iš akių šalta miglelė krenta.
Pumpurėlis
Išsprok, pumpurėli,
Šalna nebaisi,
Juk tu prisikėlei,
Tu gyvas esi.
Saulutė sušildys,
Nuskriausti neleis,
Pradžiuginki širdis
Lapeliais kukliais.
Žaliuoki, žydėki,
Įkvėpki ir mus,
Nuskaidrint padėki
Ir mūsų namus.
Debesys
Tie debesys iš praeities, iš praeities.
Tai jie mus liūdina, užtamsina, klaidina,
Per juos toks apgailėtinas jauties,
Kad net šviesiausią mintį nuskandina.
O skliautas virš galvos toksai šviesus,
Nė debesėlio. vien tik giedrą žada.
Kas taip apgavo, taip apmulkino visus,
Kad vien tik murmame arba prarandam žadą?
Atgal
.jpg)
(1).png)
