VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.20. Tylos kalba

Kęstutis Trečiakauskas

Iš po juodų nakties sparnų

Dangus žvaigždėtas suspindėjo,

O aš į žemę ateinu,

Kur mano balso negirdėjo.

 

Nei žvėrys, paukščiai, nei žmogus,

Lyg pirmą kartą būtų gimę,

Nes jiems kalbėjo tik dangus-

Apie jų paskirtį, likimą.

 

Apie Anapilio šviesos

Ir Amžinybės džiaugsmą tylų,

Bet neišgirs žmogus tiesos,

Nes jo mintis už šimto mylių.

 

Ir supratau- kalba tylos

Tiek pat verta kiek mano žodis.

Geriau už viską ji bylos,

Geriau ir tikrą kelią rodys.

 

Ausinukai

Ausinukai užtrenkė ausis,

Žengė- ne į gatvę, o į mirtį.

Ne, jaunimas nieko neklausys,

Neįstengs pagundai atsispirti

 

Ir prieš traukinį, negirdintis visai,

Ausinukų spąstuos atsidūrė.

Mes - tik šnekam. Nuolat, ištisai.

O mirtis sau pramogą sukūrė.

 

Kad prasmegtų muzika, kuri

Paskutinįkart jam nuskambėjo.

Ausinukai? Kaip suprast turi,

Kad prieš mirtį jis tik ją girdėjo?

 

Eina ir išeina .Nelauktai.

Ausinukai? Bet ar jie kalti čia?

Kaltinkim save. Save tiktai,

Nes su jais išeiname. Netyčia.

 

Susitikimas

Tada graži ji buvo tarsi angelas,

Dabar dama- sena, žila, pakumpusi.

Kur dingo tas žavus jaunystės dangalas?

Vos vos pasikelia ir eina sunkiai, sunkiai.

 

Žiūriu. Bet susitinka mūsų akys.

Jos žvilgsnis dar vylingas, nors atvėsęs.

"O Dieve, ar čia tu?"-gal sudejuoja, gal pasako,

Sustingstame, lyg būtume tik dviese.

 

O autobusas jau sustoja. Jos stotelė.

Ji rodo namą, buto langus, tyliai kviečia:

"Užeik kada, išgersime kavos... "Kažko lyg pasakyt negali.

"Aš gyvenu viena..." Ar tai žinot turėčiau?

 

Keleiviai grūdasi. Girdžiu jau tiktai balsą:

"Aš lauksiu. Būtinai ateik, aš lauksiu..."

Prisimenu jaunas dienas ir pirmą valsą,

Ir polėkius jaunus- kuo būsiu, kur nuplauksiu.

 

Diena kita prabėga. Šiandien šventė.

Gurkšnoju kavą, skaitinėju ryto spaudą.

Staiga- "užuojauta". Iš rankų viskas krenta.

Rėmeliuose jos nuotrauka. Jaunos. Kodėl taip skauda?

Atgal