VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

11.09. Smilga, Smilga

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Smilga, Smilga, kur skubi, kur bėgi,

Kvepianti žuvim ir ajerais,

Gal į ten, iš kur seni, paliegę,

Vėl namo paklydėliai pareis.

 

Užkaltų langų lentas atplėšę,

Saulei, vėjui juos atidarys,

Kas jau vienas bus, o kas dar dviese,

Žengs per girgždančias namų duris.

 

Krosnis rūks seniai nebekūrenta.

O gal paukščio lizdas kamine?

Tik nuo lubų tartum miltai krenta...

Smilga, ar dar tu prisimeni mane?

 

Tada kitaip mylėta

 

Jau niekam net eilių seniai nereikia.

Dabar kiti ir norai, ir laikai.

Net duonos kaip tada dabar neraiko,

Ir plunksną gal tik vienas belaikai.

 

O kaip mylėta, kaip tada mylėta,

Tikėta pasakom ir paslapties galia.

Bet laiko skraistė - draiskana skylėta,

Ir nieko nėr. Jau nieko nėr šalia.

 

Dievai seniai numirę. Nieko šventa

Nepripažįsta protas nei širdis.

Taip, skaitome Platoną, Nyčę, Kantą...

Bet kas abejingumą išardys?

 

Jei nėr nei teisingumo, nei moralės,

Beliko vienas matas - pinigai.

Juk keista - juokdarys pats sau karalius.

Bet kiek tai gali tęstis? Ar ilgai?

 

O kaip pasiklosiu

 

Išalkau kaip vilkas,

Kaip šuo pavargau,

Gyvenimas pilkas,

Kur dėtis, žmogau?

 

Pakauksiu, palosiu -

Ir kaulas aure.

Bet kaip pasiklosiu,

Jei lova siaura?

 

Blusa

 

Įspėjau blusą - nesikandžiok,

Nes tuoj pritrėkšiu, jai tariau.

Bet ji vis nenustojo landžiot,

Tai, žinot, taip ir padariau.

 

Jei kas neklauso įspėjimo,

Gal nesupranta? Kaip blusa?

Ir tik tada, kai velnias ima,

Suvokti ima , kur tiesa.

 

Rūkas

 

Už lango rūkas. Viskas skęsta

Pačiam pilkos gelmės dugne.

Nejau jis liepia apsispręsti,

Nejau jis ragina mane?

 

Pakilt. Išeit. Pro baltą šydą

Surast senamiesčio gatves,

Pajust, kad ten dar saulė žydi,

Kad ji mane namo parves.

 

Saulėtekis

 

Minoras - ne juodi klavišai,

Kaip ir mažoras - ne balti.

Kai jaučiam tikrą meilės ryšį,

Visais jais grojame širdy.

 

Tik negraudink manęs. Nereikia.

Jau atkentėjau su kaupu.

Nors širdį duonriekiais suraikė,

Aš į saulėtekį skubu.

 

Saldesnės rasos ten už vyną,

Ten paukščių giesmės nuramins.

Ten pirmas spindulys gaivina,

Ir liūdesio jisneprimins.

 

Ant tėvų kapelių

 

Liko tik stulpelis,

Kur žvakutė smilko,

Ant tėvų kapelių

Želmenėlių šilkas.

 

Kinkėsi ne sartį -

Geležinį kalną.

Kas išdrįso arti

Šventą žemės delną?

 

Tiems, kurie išdrįso,

Niekas nerūpėjo,

Mus, kaip seną Brisių,

Jie nušaut dar spėjo.

 

Kur sesulių kasos?

Kur brolelių dalgis?

Vaikšto laikas basas

Kraujo prisivalgęs.

 

Iš toliausių tolių

Baltos vėlės skrenda,

Grįžta jos namolio,

O namų neranda...

Atgal