VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

01.13. Nebūna beveidžių dienų

 

Jonas Laurinavičius

Sakmė

O Dieve,

Kaip gera Vilniuj!

Kaip lengva

Jo gatvėmis vaikščiot...

Sapnuot Geležinį vilką –

Taip paprasta, sava.

Neproblematiška.

 

Nereikia legendų

Tau aiškint,

Tik reikia pačiam

Jas pratęst.

Kiekvieną skersgatvį,

Aikštę

Prie savo širdies

Priglaust.

 

Tyla

Virš tėviškės

Nutilo vyturiai,

Virš tėviškės

Istorija užgeso..

Tik žvaigždės –

Lyg padangių žiburiai –

Paliko saugoti

Išėjusiųjų dvasią.

 

Nesuklupusieji

Laimės akimirkos

Nežemiškai trumpos,

O kelias lig jų –

Dramatiškai kietas, sunkus.

Palaiminti tie,

Kurie nesuklumpa

Ir  įkopia ten,

Kur arčiausiai dangus.

 

Pažintis

Taip žmogiška

Šypsotis žmogui,

Taip žmogiška

Padykusi jaunystė.

Jei niekur nekritai,

Nebuvo bloga,

Tai tu gyvenimo

Dar nepažįsti.

 

Grožis

Žydės palei parką narcizai.

Ir Nemuno vingiai žydės.

Gražiausios pasakos visos

Man tavo vardan susidės...

 

Viena

Neišsenkanti

Ir amžina

Meilė būna

Tik viena.

 

Jei ji greitai

Išgaravo,

Buvo tas žmogus –

Ne tavo...

 

Tau

Pasitinku aš tave

Beskubančią gatve.

Ir tarp Vilniaus

Senovinių bokštų

Įteikiu tau

Savo ilgesio puokštę.

 

Ji, žinoma,

Greitai nuvys...

O ilgesys?

 

Kodėl?

Ji tavo svajonė –

Šviesi, stebuklinga.

Ir kaip kiekvienas stebuklas –

Nereali...

Kodėl jos sieki,

Jei tau ji netinka?

-------------------------------

Ogi todėl,

Kad myli...

 

 

 

 

 

 

Atgal