Poezija
07 29. Susisaistymai
Algirdas Pilvelis
Man dabar sunku
išgavo mirtis žaizdas,
randai paberti.
O kaip gyventi regint
aukščiau šiek tiek nei skliautas?..
***
Varna sulesta
juodžiausią naktį guodžia
suaustos plunksnos
žibuoklės pasijuokia
lyg spalvos būtų girnom.
***
Pasaulio girnos
ašigaliuose klupi,
į žemę trinas
skliautuose gimę erdvės –
taip įžiebiu žvaigždyną.
***
Juodžiausias smūgis
įsikalė sienose
pakasyk tamsą
galvom aštuoniom
Vėl išmargintom bundant.
***
Vėjuota kakta
raukšlės – voro kilpomis
jūros graviruotos
dugne minčių įplyšusių
dangun latakais stiebsis.
***
Išminkiau aušrą
apsikabinęs molį
suku plakimą
besiplakančiu oru
per skersą gatvės drobę.
***
Apsalus laikui
ne veido kaukė laukė –
šypsnys užmautas
žvaigždynais apsitraukė
lyg tamsos būtų girtos.
***
Manim nulijus
lašelis klumpa girtas
sausra įtrūko
po gluosniu vėl pravirkus,
įrėmus manin rūką.
***
Sapnų kreida vis
man iš nakties iškrinta
kažkaip skausmingai
į nuogą mano drobę
vėl nemiga sukrinta.
***
Panižus tamsai
gal titnagu nubrozdint
ramiausią naktį
išdraskius vyzdžio šviesą
apsikabint blakstienas.
***
Apie kritimą
suburčiau vėtros skrydį
krypties nerasiu
kur paguldyti mintį
pasigimdytą burės.
***
Suvokia balsas
tylos skendimo griūtį
į griausmo liūtį
vėl burbulas įtrūko
papylęs juodo rūko.
***
Dangus apgautas
juodais dantim apgaubtas
klevai atkando
sparnus sultingo skliauto
kraujuojančio į jausmą.
***
Išgrįsti drįsta
akmuo savim buvimą
po žingsnio mostu
užpylusiu vėl gryną
pėdą ašaroj praustoj.
***
Nuskintas siūlas
nuo voro gyslų tilto
vanduo ištino
dar neišgėręs žingsnio
neįmerktų bridimų.
***
Akmuo kiekvienas
vilnelėj išsilygins
šlifuoja purslas
neįperkamą gylį
žeberklais išskaptuotą.
***
Rūškana ranka
ne mano glosto naktį
juodžiausios rakštys
varvekliais prisikapstė
aukštį prisijaukinę.
***
Žaibu nudažo
jau valandą permestą
per rožės spyglį –
spalva rūku sugelta,
išsisijojus rimtį.
***
Sunkiausias dūmas
pridurtas man prie kūno
adatų nykščiais
apsižiedavęs krūmas
bus padegtas – pernykštis.
***
Akustikoje
išsibarsčiau per naktį
mane surinko
šviesiausių šukių dagtys –
gal tapsiu saule girtas.
***
Nukirsta aušra
spindulio stygą ruošia
priverta tamsa
žilumais pasipuošia
išgrotos plauko grotos.
***
Praskyrus griaučius
atgal kritimo ieškai
per ilgą žingsnį
gražiausios naktys – sūriai
suvystytos sugūra.
***
Ištarti žodžiai –
bangų, baugu – sūroki
vėl ištrėmimai –
Uranas virš Uralo
išnokus posmui šoka.
***
Aikčioja sniegas,
bet jojam gilyn dviese,
ilgesį skinam.
Žingsnis mums skirtas imas
slyst net klampiausiuos tirščiuos.
***
Apgręšiu sniegą
bus atbulas tirpimas
nebetilps baltas
net į mane kritimas
raštuotųjų jazminų.
***
Dresuoju laiką –
lai netiksi jazminai,
mintis nevysta
užkonservavus būtį
sūriais ašarų tirščiais.
***
Vėl dugno spjūvis
vėl prislėgimo jausmas
raukšlės nečiuopiu
gal gausiu maro raukšlę
akmenų delne sutikt.
***
Nukirpta goda
vis gręžia mano drobę
ašara pilkšva
pasiskandina grobį
nesumedžioto laiko.
***
Skalauju dieną
dar neišbraukęs tiltų
iš plunksnos žingsnio
vienu žodžiu nuskinto
kad tiesą pasimerkčiau.
***
Savaitės tiesą
brūkšniu vienu išdaušiu
vėl dreba šukė
pajutus smūgio šviesą
ant savo juodo kiauto.
***
Vainiklapiuose
įpintos gėlos žalios –
sugeltos vapsvos
savoj spalvoj prigėrė.
Tušti žiedai plaks smėlį.
***
Užmerktom naktim
pusiaudienis iškirptas.
Šukėje pjūvis –
ne spjūvis skausmui skirtas.
Apsikabina kulką.
***
Godų pilniausia
diena skalauja sieną.
Akustikoje
brandinsim kurčią šieną
prigėrusį iš venų.
***
Žievėj drebi tu –
į saulę pilam nuodus,
Velykų aušrą.
Apsipilame godžiai
į ežerą sutirpę.
***
Tirpina skruzdę
skliute išskydęs svoris.
Pajėgiu moti
Besparniu vyrių noru,
Prakalbint takų stiklą.
***
Stiklu kvėpuoju –
Koksai lietus bebriaunis...
Tupdysiu mostu
juodžiausios jūrų varnos,
įrėminančios mirtį.
***
Merkiu slidumą
kalėjiman aliejaus.
Mintis klampina
sparnus besielio vėjo
ir vėl aš – aukščio mėnuo.
***
Temperamentas
neiškastų žemynų
žaizdom sudyla
vulkaninių kalnynų
plikytų žemės syvais.
***
Kosmose – dryžis
ir išbraukiu žvaigždyną
iš gulsčio laiko –
taip slegia iš jurgino
išbridęs dieną vaikas.
***
Vanduo – išskintas.
Vibruoja valo plaukas.
Pražilęs tvaikas
apkartino žlugimą
dar neišgerto glaisto.
***
Vėl dangus keblus
pamausiu savo žaizdą
nusivarvėti
į tuščio skliauto raistą
išsitaškyt buvimu.
***
Ne savo būtį
rakina prie žiedyno
pumpurui nirus
užčiuopsiu savo žvyną
apakintą žvaigždyno.
***
Vaivorykštinės
kas antro kapo žolės.
Trapiai linguoja
sutirpęs žolės svoris
virš pakastų alyvų.
***
Jazmino vynas
per baltas mano žvynui
prigėrė žiaunos
tik būtojo plaukimo
srovė nebeišgriebia.
***
Diena pumpuoja
save į vakar laiką.
Prisisumuoja
žvaigždė prie savo vaiko
per aukšto žvelgt rytojun.
***
Iščiulptas vėjas
beždžionėmis mosuoja
atpūstas laikas
lekuoja prisimerkęs –
vėl Afrika bevaikė.
***
Pasikinkytas
jauniausio griausmo dūžis.
Suvytos tylos
apkutino besaikį
erdvinio korio tūrį.
***
Geluonims lūžtant
pilni koriai buvimo.
Aštriausiai limpa
prie sparno skaidrus dūris
užnuodyto lipšnumo.
***
Lipšniausias guolis
išguldė sapno dryžį.
Įbrėžtas miegas
nebegimdys alyvų
vaivorykščių arimams.
***
Linkstantis guolis
apsikabina naktį
bekraujais pirštais
nutūpęs delnas guodžia,
nurodo kryptį žodžiams.
***
Kamienus žiedžia
užrauktos sapno rievės
putoja snaigė
apsikabinus pievą
įsikalbėtam šienui.
***
Man venoj – šienas,
per sausas plaukia dūris
į melsvą šviesą
neprasismeigus jūra
susivelia į tiesą.
***
Nuo ugnies bėga
žolės prarytas rytas
šaknelių alky
virpsmų vėl surakintas
juodžiausiam dugno skrydžiui.
***
Nuogumas tolių
saulėgrąžom mojuoja.
Auksinis žaibas
ištaurins nusiskintą
avarinį augimą.
***
Įaugo venos
į riedulių slinkimą
pro vikšrą šliaužia
sunkaus akmens braukimą
iš minų ašarotų.
***
Prisegu kaktą
Prie mėnesienos baugščiai,
negirdžiu nieko
kai plevėsuoja paukščiai
į skliautą užrakinti.
***
Papunkčiui suriš
kiekvieną ausį juokas.
Nepadiktuotas
dar jausmo skausmas juodas –
pačiam teks spalvint mirtį.
***
Išbraidžius cukrų
spalvoj nuskendo žingsnis.
Saldžiausią mirtį
reik išsijoti pinklėm
vorų pagalvės oro.
***
Plastmasė pina
dirbtinį mano žiedą
jazmino šaknį
užpylęs delčios pienu
nebegražins man sienų.
***
Rūšiuoju sienas
kiekvienoj smilgoj – šienas
išgriovęs rėmus
iš pilko akmens pieno
burnos sunkiu išgerto.
***
Ašakas skliauto
šakos nuogumas bado
sunkiasi sulos
iš gintarinio rėčio
pakasius saulės mintį.
***
Man nusisukus
pelėj pilkumas gimsta
į vyzdžio karą
įmontavau kailiuką
propeleriais genėtą.
***
Išgertas lukštas
ridenamo arbūzo.
Sprangiausias guzas
užkimšo vyzdžio skylę
nunokusiais skilimais.
***
Įsuktas varžtas
į ežeringą mintį
raidynas sunkias
į užburtąjį dugną
pasisodinti grožio.
***
Apsikabintas
kurčiausias oro žodis
vibruoja plaukas
po stygų miško kojom
šaknelės iškankintos.
***
Delnai nublukę
švelnumui sniego moja.
Jei būčiau koja
įgelčiau baltam svoriui
sušalusiuoju moliu.
***
Dirželiai tankūs
kamienus smilgom mina
susidubliuoja
plonumas sulos vyno –
ir vėl išgėrėm žievę.
***
Sula išgerta
dantim pavasariniais.
Genys į galvą
įkals nakties buvimą
per tamsų mano minčiai.
***
Naktis apkramtę
aušros šešėlio mirtys
išgimdė sėlius
iš bundančiosios rinkės
suriesto medžio svorio.
***
Kilnoja sniegas
balčiausią pūgos linkį
virš mano šalčio,
kurio jau nieks negydo
varveklių nubudimais.
***
Ledynas nyksta
sulūžus ledo pirštui
po mano plauku
apsimetančiu stogu
kad tik greičiau sutirpčiau.
Atgal
.jpg)
