VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.02. DAINUOJA LIETUVA

Kęstutis Trečiakauskas                     
 
Pušys lyg šventų bažnyčių arkos,
Šiandien čia dainuoja Lietuva,
Uždainavo senas Vingio parkas
Lietuvai, nes ji gyva, gyva.
 
Šaudė tas dainas, į rūsį grūdo,
Bet neliko priešo - tik daina,
O senus stabus - į parką Gruto,
Tegu nepamiršta jų minia.
 
Kad jau niekad niekad nesugrįžtų
Sunkmetis vergijos sutemų
Ir kad jokie priešai nesiryžtų
Vėl mus tremti iš gimtų namų.
 
Tad dainuoja senas Vingio parkas,
Kaunas, Klaipėda, Žiežmariai, Linkuva...
Šiandien slogią praeitį pasmerkę
Mes dainuojam. Mes - tai Lietuva.
 
VIS GIMSTANTI TĖVYNĖ
 
Vis gimstanti tėvynė
Į lopšį panaši,
Tiek metų ją auginom,
O ji dar vis lopšy.
 
Vis klykia, prašo peno.
Ir vis dar vystykluos.
Maža, o jau paseno,
Kas patalą paklos?
 
Prie stalo ją sodinkim
Ir būkime kartu.
Nuo pikto vėjo ginkim
Iš šiaurės ar rytų.
 
Net jei rūstus vakaris
Ims griausti audromis,
Apgins ją šventas karas-
Tėvynė su mumis.
 
Gana jau dūsaut vygėj
Ir žvanginti kardais.
Pakilkime į žygį-
Kaip protėviai kadais.
 
MOKĖKIM LAUKTI
 
Tiktai viena žvaigždė pro juodą debesį,
Bet šliaužia sutemos - ir nebėra žvaigždės.
Tik niekada tamsos nematę stebisi
Ir laukia, kol ji vėlei sužibės.
 
O ji negrįžta. Juodas visas skliautas.
Tokia tamsi naktis, tokia gūdi.
Ar verta laukt žvaigždės ir pasikliauti,
Jei ryto dar nė garso negirdi.
 
O jis ateis. Tikrai ateis. Tik laukim.
Tiktai mokėkim laukti -jis ateis.
Tuoj gims aušra, jau sutemos išplaukia.
Tiktai tikėkime. Savais, o ne kitais.
 
TURIU TIK TAVE
 
Kuždėk man į ausį,
Aš čia, su tavim,
Paskui gal paklausi,
Kai vėjas nurims.
 
Ar viską girdėjau
Ir ar supratau?
Po kojom padėjau,
Atidaviau tau.
 
Atidaviau viską.
Tave tik turiu.
Tik žvaigždės mums tviska
Akių keturių.
 
KLASTŪNAS KELIAS
 
Jau tėvo sodas sninga
Baltais baltais žiedais.
Ar tu buvai laiminga
Jaunystėje kadais?  
 
Kai rasos kojas gėlė
Ir po žvaigždžių skliautais
Gimtoji tėviškėlė
Sutikdavo rytais.
 
Jau vien sapnai belanko
Ir liūdnos mintys vis.
Ar ten į žalią lanką
Dar išgena avis?
 
Gal bėgtum, gal nulėktum,
Bet taip toli, toli.
Nebėr jau gimto liepto,
Rast kelio negali.
 
MES VIS DAR BĖGAM
 
Nebūk toks vienišas, net kai lieki tik vienas.
Lyg taškas dar tuščiam sąsiuviny.
Kitų nėra. Ar prie duobės, ar sienos
Pastatė juos, bet tu vis gyveni.
 
Plasnoja skiautėm laikas sudraskytas,
Per daug neatsakytų klausimų.
Pasaulis visad liks toks pat, ne kitas.
Aš jau ne juo, savim tikėt imu.
 
Tikėjimas svajonėm paauksuotas,
Pripildytas vilties ir nevilties.
Suplyšo vėliava, beliko tiktai kotas.
Mes vis dar klystkeliuose, bėgam nuo kaltės.
 
NOSTALGIJA
 
Parduosiu brangų miesto butą,
Nupirksiu trobą paupy.
Tik ten gali žmogum pabūti,
O čia be prošvaisčių tupi.
 
Čia net kaimynų nepažįsti,
Vardais žmonių nevadini.
Kai sodžiuj obelys pražysta,
Galvoji, kam tu gyveni.
 
PAUKŠČIUKAS
 
Pagirdžiau tą ištroškusį paukščiuką,
Pabėriau jam palesti trupinių,
Gal jis ir man padės bent trupučiuką,
Kaip rasti tikrą draugą tarp žmonių.
 
Juk tiktai tas, kas paukščio lizdą gina,
Užsitarnauja būti bičiuliu.
Ar daug tokių mes esam išauginę?
Kol kas dar atsakyti negaliu.
Atgal