VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

01.04. AR GRĮŠIU IŠ MŪŠIO

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Pabursiu, pabursiu iš tirščių kavos,

Ar mūšyje ryt neprarasiu galvos.

Bet argi man tirščiai atsakymą duos,

Juk jie tiktai tirščiai, neturi naudos.

Kava išgerta. Jie darže sudūlės.

Tai gal man čigonė padėti galės?

Virš taboro rūksta dūmelis saldus,

Ir žodžiai čigonės -gardu kaip medus.

Sugrįšiu iš mūšio su laurais šlovės,

Šalia tik aukšti generolai stovės.

Auksiniais medaliais mane nusagstys...

Bet laikas į mūšį - jau baigias naktis.

Kardai sušvytravo. Aš pirmas kritau.

Už ką, čigonėle, dėkojau aš tau?

 

IŠKENTĖTA LAISVĖ

 

Iš tautos kentėjimų išaugo

 Mūsų laisvė. Bet ar ji saugi?

Ne nuo priešo - tariamo jos draugo,

Neapykantą nešiojančio širdy.

 

Kiek tų persivertėlių klastingų,

Piktdžiugiškai draskančių žaizdas.

Niekur neprapuolė jie. Nedingo.

Neša tik nelaimes ir bėdas.

 

Kyšiai, "vsio zakonno", reveransai

Rudimentams praeities gūdžios.

Per ilgai vergovėje gyventa.

Vis dar laukiam rojaus iš valdžios.

 

NOSTALGIJA

 

Kol dar sodybų rūksta kaminai,

Kol žydi obelys ir medumi pakvimpa

Kampelis, kur vaikystėj gyvenai

Lyg išsiilgęs šuo vėl pasitinka.

Na, suamsėk, pavizgink uodega.

Bet šuo tiktai liūdnai pasivaidena.

Toks skausmas, šitoks liūdesys staiga -

Čia niekas jau seniai nebegyvena.

Nerūksta ir sodybų kaminai.

Medum čia nekvepia. Ir obelys nežydi.

Tu taip seniai jau čia begyvenai,

Tai ko grįžai, jei amžiams pasiklydai.

 

 ŽEMĖ MĄSTO

 

Nebeaugina žemė duonos,

Lig horizonto - dykuma.

Tik smiltys. Aštrios ir geltonos.

Ir burnos alkanos skausme.

 

Čia, kur bangavo varpų jūra,

Maitinusi kelis kraštus...

Žmogus šį prakeiksmą sukūrė

Į gamtą žvelgęs pro pirštus.

 

Bet žemė - ji gyva. Ji mąsto.

Kas prievartauja ją - pražus.

Kvailystės - dar didesnio masto,

Tačiau ... gyvenimas gražus...

 

GAL MUZIKA NET NESKAMBĖJO

 

Užpus melodiją kaip žvakę,

Bus net vidurdienį tamsu.

Kvatos ištvirkėliai nukvakę,

Nors keista, bet nebus baisu.

 

Ir griaučiai, griūnantys iš spintos,

Kalbės numirėlio balsu.

Langai ir durys užrakintos,

Tačiau vistiek - nebus baisu.

 

Išžagins sąžinę ir protą,

Pridergs į širdį, į akis.

Teisybė, leisgyvė, kuprota ,

Kampelį prišnerkštą tvarkys.

 

Gal muzika net neskambėjo?

Meška užlipo ant ausų.

Nebuvo nieko. Net idėjų.

Bet keista - niekam nebaisu.

 

HAGAKURĖ

 

Hagakurė mokė eit į mirtį

Vyrus Saulės Tekančios šalies.

Negalėjo kamikadzės atsispirti,

Nors žinojo - grįžt nebegalės.

 

Fakelais liepsnojančiais jie smigo.

Vandenynas užvirė krauju.

Bet neliko nei vardų, nei žygių.

O sekėjų? Ar yra dar jų?

 

Ak kokia prasmė po Nagasaki,

Hirošimos pelenų? Kokia?

-----------------------------------------------

Išdavė net tie, kur nuolat sakė:

Neišduosim. Tebūnie taika.

 

SĄRAŠAS

 

Milijonierių sąrašą paskelbę,

Mes matom, kaip jų sąskaitos didėja.

Tačiau mundurus (kaip ir pinigus) išskalbę,

Vieningai pritariame - jie nenusidėję.

 

Šaunuoliai. Darbštūs. Štai ir susitaupė.

KIEKVIENAS turi tokią galimybę.

Todėl plušėkim, šliaužkim, atsiklaupę.

Ir nevapėkim apie nesamą lygybę.

 

Šventam Rašte jau buvo parašyta:

Kas turi daug, tam bus ir dar pridėta.

O kas mažai - iš to atims ir šitą.

Nejau nežinote? Ar  jums tai negirdėta?

Atgal