VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

04.24. MOTINAI

 

Leopoldas Stanevičius

Į  širdį įsiskverbė
Kaimo  peizažas--
Į kraują įsisunkė
Liepų kvapai.--
Čia toks paprastumas--
Nepaprastumas--
Svaigsta nuo tyro oro galva- - -
Dienos kaip paukščiai
Skrido  praskrido--
Tarsi ne tavo--
Nelyg akmenai- - -
--------------------------------
Ištirpsta--išnyksta
Lyg miglos,lyg aidas
Vaikystės nuaustas
Trapus vėrinys- - -
Tik beržas palinkęs
Per nuotolius šviečia
Lyg kaimo liktarna
Gerumo dvasia- - -

       IŠ KO  SURAIZGYTA TĖVO MEILĖ
Kadaise,labai seniai,
Viena ranka mano tėvas
           arklį šukavo,
O kita  už kažką mano
            nugarą skalbė.
Kai vėliau mudu
            Adutiškio turgun dardėjom,
Arklio nugara blizgėjo
             lyg žirgo,
O tėvas,mano pečius
             apkabinęs,
Švelniai šypsojos.
Ilgai,dievaž,nesupratau,
Iš ko suraizgyta
              tėvo meilė- - -

NEIŠSIŲSTAS LAIŠKAS MOTINAI

Mama,vienintele mūsų,
Motinėle namų ir laukų,
Maitintoja mūsų šioj žemėj!
Nežinau,kur mus karas nuves
Ir gal net užmerks mūs akis...
Bet šiandien  ,dundant vėl kanonadoms,
Dieną naktį žemę ūkanoms gaubiant
Ir dūmams juodiems siaučiant tranšėjas,
Kuriose mes,dar gyvi,ir vanduo tik
Pažliugęs  neištirpusio sniego,
Su žuvusiųjų krauju susimaišęs.
Mes trise,tavo sūnūs--kareiviai,
Davėm priesaiką mirt už Tėvynę,
Tik pigiai niekados nepasiduot...
Mes--po žemėm,po medžių kamienais,
Po vandeniu ir po sniegu,
Kartais brustverus negyvėlių kūnais
Prisidengiam kaip kryžiais ar skydais,
Nors čia dega ir skydai,ir sniegas,
Ir šitas nekaltas vanduo...
Bet neliūdim mes čia--rašinėjam
Savo mergaitėms eiles
Ir laiškus,ir laiškus iš ilgesio   kuriam,
Į kuriuos kartais įpinam ašarą,
O kartais vėjo atneštą gėlę...
Jos mums neskolingos.Tik mes,
Kareivėliai,čia tapom poetais:
Grojam lūpinėm armonikėlėm,
Karo būgnai mums pritaria dusliai,
Kriokia viaukteli snukiai patrankų,
O mes tiktai švilpteliam  šūviais...
Gražu čia--lyg filmuose švilpia
Naktimis  žemei šviečiančios kulkos,.
Žymėdamos vien trajektorijas
Mirties,kurio nėr,nes nebuvo
Dar virš mūsų galvų uraganų,
Kurie siautė iš šonų-kaimynams
Šiandien rytą nelyg  Paskutinį
Teismą jiems skelbdami,vargšams...
Gal nežūsime mes--gal tik jie,
Kareivėliai kiti--mūsų priešų,
Atsibasčiusių grobio ir kraujo...
Motinėl,mano broliai gyvi--
Ir su rankom visi,ir su kojom...
Gerai viskas kol kas,motinėle.
Viskas viskas gražu,tiktai nieks neatstos
Tavo meilės ir rankų tavųjų,
Kurios mus išgodojo,augino,
Išlydėjo su duona ir meile...
Nenusimink,nesikrimsk ir neašarok--
Prakilnioji mirtis mus aplenks,
Nors kasdien šoka ji klumpakojį,
O likimo laikrodžiai tiksi--
Kaip vaikystėj žadintuvas senelio,
Atsigabenusio jį iš Pasaulinio Pirmojo...
Atsimeni,mama,sakė jis: ,,Nelieskit
Jo rodyklių purvinom savo rankutėm!''
O mūs gyvenimo ir mirties laikrodį
Krutina ne žmonių rankos,o likimo...
Taigi sudie,mūsų trijų išgodotoji,
Išsiilgtoji brangi motinėle.
Sudie,gal po metų kitų mes pargrįšim...

Atgal