VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

05.23. SUTINKAM SAVO DIENĄ

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Su rytu vakaras nesusitinka,

Nors jie abu visai ne svetimi.

O man pradžia ir pabaiga patinka

Saulėtekio - saulėlydžio ugny.

 

Sutinkam ir palydim savo dieną -

Prieš darbą ir prieš poilsį nakties,

Kai atsimerkiam ir kai sudedam blakstieną,

Diena mums visad žiburį išties.

 

Todėl dienas, o ne naktis skaičiuojam,

Gyvename baltam jų šviesuly.

Net naktimis, kai švenčiam, kai bučiuojam,

Vis tiek mes esame dienos kely.

 

BODENDORFO ĄSOČIAI

 

Kai Vladas Bodendorfas, mano dėdė,

Iš molio žiedė dubenį, ąsotį,

Atrodė, kad šalia jo Dievas sėdi,

Tad nepaliaudavau į darbą jo vėpsoti.

 

Paskui galybę jo žiestų grožybių,

Kėdainių turguje ant bruko sutupdytų,

Stebėjo kaimo moterys - net akys žiba,

O jam rūpėjo, kad nesudaužytų.

 

Kaip kūdikius, suvystytus į skarą,

 

MALŪNAI MALA

 

Ne Don Kichotas buvo išprotėjęs.

Tai mes, kvailiai, jį pavertėm kvailiu.

Ne kartą buvo jis pas mus atėjęs,

Bet mes gal prisirūkėme žolių?

 

Atstūmėme hidalgo ranką kilnią.

Išsijuokėm. Paleidome šunis.

Dabar aplink ne don kichotų pilna,

Piktai apmėtančių save akmenimis.

 

Net viešą žodį, pigiai nusipirkę,

Iš musės dramblį mokam padaryt.

O tie malūnai vėjo? Irgi cirkas.

Vis žadam: nugalėsim šiandien, ryt.

 

 Beprotiškai mums Don Kichoto trūksta.

Mes net jo Sančo Pansos neverti.

Kovojam. Liežuviu. Net dūmai rūksta.

Malūnai mala. Mus. Bet mes kurti.

 

KEISTAS TREMTINYS

 

Tas tremtinys bedante savo burna

Vis pasakoja apie Sibiro speigus.

Rankas vis trina, kosčioja ir murma:

Tenai dar vaikas nušalau nagus.

 

Bandau paguosti. Ir paklausti knieti,

Už ką, kodėl, gal sužinojo - kas?

Ar kas pažintų keistą, ne kaunietį,

Badavusį, nušalusį rankas.

 

Kuris dabar romus kaip avinėlis.

Jam geras Stalinas, kokia gera tvarka.

Pasenęs, be sveikatos, net pamėlęs,

Bet jis "gerai gyveno barake".

 

Tenai jis puikiai rusiškai išmokęs,

"Geriau negu lietuviškai. Tikrai"

Už dieną- dvi įskaitė. Pensiją užmoka.

Gyveno jis "gerai, tikrai gerai".

 

Kas naują širdį tau, žmo-gau, įdėjo?

O gal ji ten nuo šalčio suledėjo?

 

AR IŠTVERS?

 

Susibaram. Ir susitaikom.

Paskui vėl viskas iš pradžių.

Ar pagalvojam, kad pataikom

Į širdį mirtinu žodžiu?

 

Žaizda užgis. Bet ar jos rando

Tas piktas žodis neatvers?

Kai poilsio širdis neranda,

Ar dar ilgai jinai ištvers?

.

Atgal