VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.03. JEI TU LIETUVIS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Jei tu lietuvis, vardo šio būk vertas,

Tik nesuteršk ir neprarask garbės.

Juk Lietuva ne keturkojų tvartas, 

Lai apie mus vien gera tegirdės.

 

Tausokim protėvių įskiepytą darbštumą,

Nekelkim tuščio erzelio, vaidų.

Tegu vienybės nesugriaus atstumai,

Jei reikia dirbt, tai stokime už du.

 

Tautos giesmė tiesiu keliu mus veda.

Giedokim iš širdies, sutartinai.

Tirpdykim stingdantį ir kiršinantį ledą-

Viena Tauta, Tėvynė ir Namai.

 

IŠNYKIMO AMŽIUS

Seniai jau laikas saulei patekėti. 

Bet ji vis neteka. Leidimo dar nėra.

Dar derina. Kaip arti, kaip akėti.

Jei nesuderins, kils baisi audra.

 

Jei Briusely koks komisaras miega,

Tai nežinia, kas Lietuvą ištiks.

Vidurvasarį gali drėbti sniegą,

Bet kaltas bus nenustatytas Iks.

 

Vieši pirkimai neviešai brangėja.

Skaidrumas darosi atgrasančiai šlykštus.

Ne šeimą giname. Svarbiau apginti gėjų.

Kiek mūsų liko dar? Sulenkime pirštus.

 

Jau ir dviejų rankyčių mums pakanka.

Mažėjame. Bet tai juk normalu?

Ką ginsime, išdavę savo tautą?

Bet ką aš čia tuo liežuviu malu?

 

Visi suvokia šios problemos mastą.

Bet ji begalviui pernelyg sunki.

Todėl kiekvienas tempia savo "naštą"

Į savo gūžtą, tad juokai menki.

 

Šis amžius - amžius mūsų išnykimo.

Bet mes dėl to juk nesukam galvos?

Kai kas tik rėkauja net ligi užkimimo,

Bet jie tik runkeliai, tai ką jie iškovos.

 

Va kur užtūpė kietai aukščiausią postą,

Tie neišnyks. Neemigruos. Nepasikars.

Tos mūsų aimanos jiems tiktai nusibosta,

Tad su džiaugsmu jie amen mums ištars.

 

Tikra ramybė, kai visi išmirę,

O tu riebus su krūva pinigų.

Gana jau skeryčiotis, mokslo vyre,

Gali nors sprogt,  jiems  bus tiktai smagu.

 

SUSITIKIMAS SU ALMA MATER PROFESORIUMI

Sveiki,Profesoriau. Aš tas uolus studentas,

Nepasirinkęs mokslo aukštumų.

Nors nebuvau aš viešas disidentas,

Bet dėl Tėvynės buvo neramu.

 

Kai priėmiau į darbą V.Ardžiūną,

Ir Petkų. Viktorą. Gal ir rizikavau.

Bet bandėm brist per klampų purvo liūną.

Aš, kaip ir jie, net ačiū negavau.

 

Iš tų, kuriems valstybė davė viską.

Jie ir dabar visai nenuskriausti

Daug kam iš jų net stato obeliską.

Tik tuos, kur žuvo, prisimint anksti.

 

Istorijos jie paraštėse liko.

Gal ir iš ten ištrins, suredaguos?

Tokia dalia lietuvio, kataliko.

Tikra istorija nenaudėlių naguos.

 

Bandžiau vaikystės draugą, mažeikiškį

Prišnekint - buvo Sąjūdžio pradžia,

Bet pamačiau tiktai bailoką kiškį,

Kuriam medžiotojai - ideali valdžia.

 

Kam jam kitos?Mašiną turi, butą.

Gamykloj geros pareigos, alga.

Kai susitikom laisvėj, žalia rūta,

Kaip draugas kailį išvertė staiga...

 

"Ir tu, ir tu buvai," - pirštu man bado.

'Į tokias pareigas juk ne bet ką priims ..."

Apsaugok, Dieve, mus maro, karo, bado,

O draugo nuomonę geriau išmest šunims.

 

Tada nemanėme, kad ta liga taip plėsis.

Kad laisvėje išgyt bus dar sunkiau.

Kai sielą ėda praeities pelėsis,

O Dieve, ar dėl to aš taip verkiau?

 

Dabar, kai melą - saldų ir klastingą,

Lyg tiesą aukština, kai nekalti - kalti.

Ir vėl jėgų , ir vėl mums ryžto stinga,

Mes vėl Golgotoje, prie kryžiaus prikalti.

 

Keistai retėja mūsų gretos, šeimos,

Lyg luotas skęstantis verpeto sūkury.

Ką mąsto Prezidentas, Vyriaysybė, Seimas?

Kodėl visuomenė pati sau nejautri?

 

R.Ozolas, jau pelenais pavirtęs.

 Nėra Visocko, Vėliaus ir kitų.

Vis raginu save: bent tu būk tvirtas,

Bet vis mažiau - ir saulės, ir naktų.

 

Bet Jūs, Profesoriau, vilties dar nepraraskit.

"Ir Afrikoj numiršta net dramblys".

Toliau Tėvynės šviesų rūmą ręskit,

Dar neužgeso laisvės spindulys.

 

Matau, Profesoriau, Jums vėlei grumtis tenka.

Už ką? Už kalbą, žudomą lėtai.

Tada juk drįso stoti atvirai. Prieš tanką.

Ak, kalbininke, vienas belikai.

Atgal