VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

07.14. ČIA LIETUVA

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

Už mūsų lango Lietuva gyvena

Su miestais, kaimais ir dangum aukštu,

Ir teka Nemunas lyg mūsų kraujo vena,

Gražiausias kraštas iš visų kraštų.

 

Pasauly daug grožybių ir stebuklų,

Bet niekam nepavydžiu jų šlovės,

Myliu labiausiai savo kraštą kuklų,

Kur amžinai gimti namai stovės.

 

Švenčiausią žodį Lietuva - kaip maldą,

Kaip paslapties burtažodį tariu,

Per daug ilgai mus atėjūnai valdė,

Bet mes dabar visi, visa Tauta kartu.

 

Tiktai supraskime, kad giname ne slenkstį,

O sielą, širdį, kalbą ir jausmus.

Ne sutartį, ne popierių sulankstę,

Apginsime Tėvynę ir namus.

 

APGAULINGA LAIMĖS PAUKŠTĖ

Kas gimtus namus išduoda,

Tą sava širdis išduos.

Mato svetimą aruodą?

Tikisi iš jo naudos?

 

Bet visiems ateina metas

Laimės grobį pasisvert.

Liūdi tuštumą pamatęs,

Lieka vien tik apsiverkt.

 

Koks saldus tas buvęs vargas,

Kai jį vieną palikai,

Nors platus pasaulis margas,

Tuščią saują belaikai.

 

Laimės paukštė apgaulinga.

Bėgo metai viesulais.

Tėviškėj jau Kūčios. Sninga.

Kaip sugrįžt? Kokiais keliais?

 

ANT PROTĖVIŲ KAPŲ

Ant protėvių kapų rugiai žaliuoja,

Ir sodai tie ant protėvių kapų.

Kasdien daugiau laukų, miškų apžioja,

Nelieka kaimų, mūsų paliktų.

 

Prieš tūkstantmečius taip išnyko ir etruskai,

Ir tie Elados, Romos milžinai.

Gal jau tarnaujame Molocho žemės druskai,

Nematome kaip rūksta kaminai?

 

Tų krematoriumų, kur pažanga vadina,

Kur žmonės tampa tiktai sraigteliu,

Kur sąžinė atbukus ir ledinė

Po skraiste nebežydinčių gėlių.

 

Nejau ir įsčiose įsigalios komanda,

Robotizuotas protas kurs eiles?

Visai bus nesvarbu, kas gerklę kanda,

Koks snapas kūną tarsi maitą les?

 

Ramybė tvyros. Tik kapų ramybė.

Kuri suvienija, sulygina visus.

Gyvi bus peržengę tą išnykimo ribą,

Kai nesvarbu - kas niekšas, kas teisus.

 

AR TIKRA TAI ?

Tai mes kiti. Tėvynė - ta pati.

Gal mes tiesiog pasenom per anksti?

Medus ne toks saldus, nešlapias ir vanduo,

Pavasaris ir vasara - ruduo...

Ar tai, kas tikra, turim omeny?

Jaunėkim, net jei esam ne jauni.

 

KI VIVRA VERA

Ki vivra vera - ateitis parodys,

Ko vertas buvo teksto turinys-

Tiesa, ar gražbylystė, ar parodija,

Nejau ir vėl parodys mums kulnis?

 

Bet neįmanoma tikėt, kad apsirinkam.

Jei abejojam - nepadės dangus.

Mes patys savo dalią pasirinkom,

Bet kaltas bus ne išrinktas žmogus.

 

Našta, kurią jam ant pečių užkrauna,

Ne tik vienam. Visiems mums per sunki.

Jei pralaimėsime, tegu velniai parauna -

Tai patys mes netikę ir menki.

 

BANALIĄ PASAKĖLĘ SEKA GIDĖ

Iš abejonių pamažu išauga

Piktų įtarinėjimų dagys,

Ir imam kaltint net geriausią draugą,

Ir sargas jau atrodo kaip vagis.

 

Įtariamųjų ratas tik platėja.

Kasdien daugiau baisių ir negerų.

Atrodo čia visi tik tam atėję,

Kad apiplėštų ir pakištų po keru.

 

Kaip tyčia - žodžiai, šypsenos ir žvilgsniai

Lyg tvirtina - jie priešai, mirtini.

Ligonis žengia paskutinį žingsnį,

Įvykdys ką turėjo omeny.

 

Nekaltos aukos jo dar nepagydė.

Bet ne palatoj jis, ne kameroj sėdės.

Banalią pasakėlę seka gidė.

O kas ten tyko? Kas te už- kėdės?

Atgal