VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.05.DUONOS RIEKĖ

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Sulaužysiu duonos riekę,
Šventąją taip sutrupinsiu,
Kad tektų visiems visiems
Po mažą mažytį trupinį.
 
Tegu pajunta jos skonį,
Pajunta, kas yra alkis.
Ir tu, jei lig šiol nežinojai,
Padėk ją tarp lūpų. Ir kelkis.
 
DUOK DAR LAIKO
 
Duok dar laiko man, Globėjau -
Pragaras palauks.
Dar su paukščiais nekalbėjau,
Gal jie ko paklaus.
 
Žmonės, tie jau nebeklausia,
Jiems jau nesvarbu.
Tiktai vaikšto apsiblausę,
Slegiami darbų.
 
Kad pažvelgtų bent kartelį -
Į mintis, žodžius.
Bet labai aukšta kartelė -
Ašaros nedžius.
 
ATVAŽIUOK
 
Atvažiuok kada. Velniop tuos darbus,
Rūpesčius, planus ir taip toliau.
Jie visi velnioniškai nesvarbūs,
Bet ar tai suprasim pagaliau?
 
Tegu lieka knygos neskaitytos,
Tegu karvės laksto po daržus.
Liks ir taip per daug nepasakyta,
Bet gyvenimas perkūniškai gražus.
 
Jei netemdys jo išsiskyrimas,
Nuotolis be žodžių ir laiškų.
Kartais toks pašėlęs noras ima
Spjaut į viską, lėkti virš miškų.
 
Virš laukų, virš miestų ir bažnyčių -
Tiesiu taikymu, kur veda vien širdis.
Ir nutūpt pas seną tėvo gryčią,
Kur sapnuojas šulinio svirtis.
 
ALTER EGO
 
Seniai tas mano alter ego
Kažkur išėjo, o tačiau
Matyt bastytis taip pamėgo,
Kad nebegrįžo, nors kviečiau.
 
Bičiuli, jeigu abejoji
Lyg susidvejinęs jauties,
Atmink, ant vieno žirgo joji,
Todėl. prašau, nekeisk krypties.
 
Tas alter ego velnio neštas.
Jisai prie gero neprives.
Iš jo visai nėra ko pešti,
Tad niekad neišduok savęs.
 
LAUKSIM
 
Vasara žalia prabėgo
Greitai, nelauktai.
Bet nelaukim balto sniego -
Dar ruduo tiktai.
 
Šalnos rytmečio nešvelnios
Nudažys lapus,
Viesulai iš vėtrų kalno
Juos visus nupūs.
 
Tiktai židinio ugnelė
Šildys ir priglaus,
Kai žiema pustys mums kelią
Vakaro gilaus.
 
Lauksim. Vieversio. Ir pempės.
Bičių ant žiedų.
Kaip skaudu, jei kam bus lemta
Neišvyst veidų ...
 
Tų, kurie šypsniu ramino.
Guosdavo žodžiu.
Nemačiau seniai kaimyno ...
Su kate žaidžiu.
 
TIK NEATSTUMK
 
Į tavo muziką aš tyliai įsiliesiu
Skaudžios skaudžios melodijos ritmu,
Bet pirštais smuiko stygų nepaliesiu
Ir grosiu tik širdim, jos plakimu.
 
Tik neatstumk manęs. Taip saldžiai gera
Pavirsti muzika, gyventi vien tik ja.
Geriu ją tartum dievišką nektarą.
Ji taip man žinoma. Ir taip visai nauja.
 
MONIKA
 
Upė ir ta jau kitur išvagojo.
Pamirštos knygos - niekas neskaitė.
Matom pro langą Jarušagojų,
Tik šičia niekas nepasikeitę.
 
Šimtmečio savo vaikystė laukia,
Mėlynos akys linais dar žydi.
Rūpesčiai vaikšto po tėvo lauką,
Šypsos senoliai pro laiko šydą.
 
Miela sesute. Monika Monika,
Tu ir dabar juk pati jauniausia.
Groja Stasiūnų kaime armonika,
Ten, kur močiutės duona skaniausia.
 
Tik mes pamiršom kadagio dūmą,
Ir tyliai verkiam vakarą vėlų.
Svetur išbandę kiečio kartumą,
Gimtos sodybos vartus atkėlėm.
 
Bet jie, O Dieve - tik susapnuoti.
Ar ten karvelis ulba pušyne?
Balti ėriukai. Dar garbanoti.
Bet kur jie bėga? Tik Dievas žino.
 
PATIRTIES RANDAI
 
Patirties randai išrašė veidą,
Nugramzdino potyrių gausa,
Net ir tai, ko mums žinot neleido,
Atsivėrė paslaptim visa.
 
Melas, aistros, kalbos ir dejonės,
Tariama ir tikra, ir naivu.
Viskas šio gyvenimo kelionėj,
Viskas duota žmogui ne dievų.
 
Ne lemties nenugalimas pirštas,
Surikiuoja viską pats žmogus -
Vienąkart jis gimsta ir numiršta.
Žemė tokia pat kaip ir dangus.
 
Atgal