VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

11.05. IŠNYKUSIAM PARYŽIUJE

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Paryžiuje, kur amžiais teka Sena,

Eifelio bokštas nardo debesy,

Į Luvrą sielos mirusių tursena,

Tikriausiai tu tarp jų taip pat esi.

 

Prieš šimtmečius palikęs Vilniaus grožį,

Ne tiktai kalbą, vardą praradai.

Pasaulis svetimas gimtinę tau užgožė,

Bet laimės tu ir ten nesuradai.

 

Ant tavo kapo nedega žvakelė,

Net naktį Vėlinių jo niekas nesuras.

Seniai virš jo tik marmuro takelis,

Pamiršęs revoliucijas, audras.

 

Ir čia kapai išnyksta ir dūlėja,

Bet čia gimtoji žemė mylima.

Kai lapai kloja rudenio alėją,

 Visus mus šildo josios šiluma.

 

Į  LETĄ

 

Nugrimzdo į Letą,

 Kas šitaip mylėta,

Atšalo jausmai ir širdis.

Aptemo padangė,

Tik debesys dengia.

O kas juos, o kas išsklaidys.

 

Kodėl, kas mylėta -

Į Letą, į Letą ?

Tikrai nežinau, nežinau.

Jei šitaip mylėjau,

Juk klyst negalėjau,

Per amžius mylėt ketinau.

 

Kodėl taip ? Į Letą.

O gal nemylėta ?

 

LAUKIMAS

 

Akimirkos pavirsta amžinybe.

O kaip kentėt, kai tenka išsiskirti ?

Laukimas tartum replėmis sugnybia

Laukimo iškankintą mano širdį.

 

Žinau, ir tu be paliovos tik lauki.

Žinau, ir tau tas laikas lyg sustoja.

Atbėgsiu aš, atskrisiu. Tik pašauki.

Tačiau laukimas vis pasikartoja.

 

TA KARALYSTĖ PRAEITY

 

Sakyk man, Dovydo sūnau,

Kodėl tylėjai ?

Atleisk, ir šiandien nežinau,

Ar tu mylėjai.

 

Sakei, esi žmogus. 

Tai ką galėjai ?

Kur buvo tas išaukštintas dangus ?

Ar jam paklust turėjai ?

 

Beliko tik sparnai tamsos.

O kur šviesa žadėta ?

Neliko nei teisybės, nei tiesos.

Ir karūna padėta.

 

Ta karalystė praeity.

Lyg sapnas koks ar mitas.

O laimė žadama - karti.

Drakonas toks įmitęs.

 

IŠMOK IR KANDŽIOTIS

 

Jei moki loti, tu dar ne šuva.

Išmok ir kandžiotis. Ir kartais graužti kaulą.

Aha, pamiršęs būčiau. Taigi va -

Išmok ir apsiusioti bato aulą.

 

Tačiau žinai, svarbiausia šuniui - kas?

Tai vizgint uodegą. Kaip geidžia šeimininkas.

Todėl turi visai pamiršt rankas.

Tik keturiom. Ir tu jau šuo. Laimingas.

 

Gyvent žmogum visai nepatogu.

Geriausia žmogui būtų sušunėti

Nereikia nieko - darbo, pinigų...

Ir būti valdžioje visai neknieti.

 

Kai ciuckių bus daugiau negu žmonių,

Tada ateis ir tas žadėtas rojus.

Man regis, šuniškai ir aš jau gyvenu,

Nes būt žmogum, tai tikras hemorojus.

 

JAU BUVO

 

Jau viskas buvo, kas dar bus -

Pavasariai ir rudenys,

Jau skaitėm dar švarius lapus,

Ir rūbą pasisiūdinom.

 

Tą juodą, kur vilkėti teks,

Kai akys bus užmerktos.

Pradink, šešėli iš kertės,

Ir taip per daug jau verkta.

 

Dėl praeities ir ateities,

Kuri seniai jau dingusi,

Ir niekada nepriartės,

Nes ji nereikalinga.

 

 AR SUGIEDOS GAIDYS

 

Taip loja kaimo šunys, loja.

Už lango nors į akį durk.

Vartus kažkas tamsoj kilnoja,

O tu sau rytą išsiburk.

 

Ar sugiedos tau saulės giesmę

Gaidys nukirsdinta galva ?

Gyvi išliksim, jei galėsim

Nubust su Lietuva gyva.

 

NORS LAIŠKAIS

 

Labas, mielas broli, sveikas drūtas.

Duokš paspausti delną iš širdies.

Kaip jūs ten gyvenate, kaip krutat ?

Na ir šiaip, kas nauja, kas girdėt ?

 

Ak, retai susėdame prie stalo,

O juk metų lieka vis mažiau.

Nors laiškais pakelkime bokalą.

Taip seniai tavęs jau nemačiau.

 

VITRAŽO STEBUKLAS

 

Koks didis buvo jo tikslas.

Kūrėjau, kam gyveni ?

Paveikslas trapus. Tik stiklas.

Jis žėri saulės ugny.

 

Tos skaidrios vitražo drobės

Nusmelkė lig pat širdies.

Nors mūsų žodį užgrobė,

Tylėjimas mums kalbės.

 

Kalbės ne akmuo, o stiklas.

Net trapumu kalbės.

Įamžinti ir išlikti.

Prie savo kapo duobės.

 

TAIP LIETUVIŠKAI

 

Čia lietuviškos net vieversėlio giesmės,

Čia lietuviški visų gėlių vardai.

Kas geriau atskleist galėtų esmę,

Kai į upę basas įbridai.

 

Jos čiurlenimas bučiuoja tavo kojas,

Glosto tartum motinos delnai.

Čia tu krikštytas, tu čia pasiaukojęs

Ginti žemę, kurioje gimei.

 

Taip lietuviškai čia vakaras užmiega,

Toks lietuviškas tas beržas pakely.

Baltas, kaip iškritęs pirmas sniegas.

Nemylėt šios žemės negali.

 

Atgal