VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

02.21. Trys rusų poezijos knygos, kurias į lietuvių kalbą išvertė Birutė Silevičienė

Jonas Laurinavičius

Žurnalistas, literatų gildijos „Vingis“ narys

UAB „Dobilo“ leidykla (direktorius Kostas Fedaravičius) išleido tris Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) narės, aktyvios „Lietuvos aido“ laikraščio bendradarbės Birutės Silevičienės knygas – poezijos vertimų iš rusų kalbos į lietuvių rinkinius. Tai Valentinos Jekateriničevos-Fatejevos „Kelionių vėją“ (p.116) ir dvi kelių autorių eilėraščių: „Žodžiai gydo sielą“ (p.154) ir „Draugystės aukuro šviesa“ (p.100). Autoriai lietuviams skaitytojams beveik negirdėti, nes jų kūryba ligi šiol nebuvo verčiama į lietuvių kalbą – Birutė Silevičienė tai padarė pirmoji.

 Birutės Silevičienės poezijos vertimų iš rusų kalbos knygos

Pažintis maloni, graži. Lietuvoje palyginti gausiai leidžiama lietuviškos mėgėjiškos poezijos rinkinių – dauguma pačių autorių lėšomis. Jų eilėraščiai rodo  magišką  literatų trauką prisiliesti prie poezijos stebuklo. Pasirodo, tas pats atsispindi ir rusų kalba  rašančiųjų literatų kūryboje. Tie literatai nesistengia nustebinti (kaip dabar dažnai įprasta) eilėraščių žodžių ekvilibristika, skambiu, bet dirbtiniu aidėjimu. Jie  neprisotinti įvairių literatūrinių teorijų,  o rašo  paprastai, atvirai, prasmingai, kaip rašo laiškus kareiviai savo mylimosioms arba motinos į užsienį išlėkusioms dukroms. Tai yra nuoširdu, kad ir su ritmo  klūptelėjimais,  rimų netaisyklingumais, bet jiems išeina taip padaryti patraukliai, ir aiškiai, ir suprantamai. Ilgai nesirinkdamas, pateikiu V. Jekateriničevos-Fatejevos  eilėraštį  „Elgeta“:

 

Mano gyvenimas meilėje nesusiklostė, -

Švystelėjo paukščiu už lango.

Meilė rūke ištirpo,

Bet apdegino savo ugnimi.

 

Apdegimas skauda, skauda iki šiol,

Diena iš dienos stipriau skauda.

Gyvenu, kaip elgeta, iki šiol

Liūdno rudens nakty.

 

Ir viskas. Paprastų paprasčiausias išsakymas. Dargi apie tokį visiems žinomą, išgyventą dalyką, kaip meilė, apie kurią kalnai didžiausių poetų knygų parašyta. Bet argi nėra jame savito žodžio, savito pastebėjimo?

Vilniaus rusų literatų sambūriuose puikiai žinomi tokie eilėraščių autoriai, kaip Nikolajus (Nikas) Gerasimovas, Anna Jaremčuk (rašo rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis), Liudmila Olifson-Cerenia, Viktorija Kurakevič, Nina Sorokina, Tatjana Kaziūnienė Charina, Tatjana Stanislavskaja, Alla Ermak-Gerasimova, Anatolija Bodnič, kiti. Gyvenime iš poezijos jie pelnė duoną: buvo dėstytojai, mokytojai, kultūros darbuotojai.  Daugelio jų biografija, darbas susijęs su Lietuva, tačiau kilme – daugiausia su Rusija, Ukraina... dalis jų dalyvauja ir Vilnijos literatų gildijos „Vingis“ veikloje, šios gildijos narė yra ir B. Silevičienė.

Pabaigai T. Kaziūnienės-Charinos vienaposmis eilėraštis „Lietutis Vingio parke“:

 

Mes lietuje šokame valsą,

O paukščiai nustebę žiūri.

Mes klausiame jų juokaudami:

„Jūs ką, nematėte  įsimylėjusių?“

 

Rengti leidybai šias knygas B. Silevičienei padėjo žurnalistė Loreta Nikolenkienė, už ką vertėja jai tituliniame puslapyje  ir nuoširdžiai dėkoja.

Visos trys knygos išleistos vos po 30 egzempliorių, taigi, skirtos ne plačiajai sklaidai, ne didelėms auditorijoms, o daugiausia artimai aplinkai:  savo šeimoms, giminėms, draugams... Čia jų ir autoriai, ir eilėraščiai labiausiai suprantami, vertinami, savi.

 

 

 

 

 

Atgal