VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

04.25. Motinai

Rita Bijeikytė –GATAUTĖ

       Pirmas eilėraštis buvo skirtas Mamai, publikuotas Joniškio miesto laikraštyje, kai buvau dar paaugliukė. Be galo buvau dėkinga Dievui ir likimui, kad turiu tokią draugę, patarėją. Dar ir šiandien menu vakarus: mama groja akordeonu, mes dainuojame. Motinos meilė nėra išsemiama, kaip versmės. Ji kaupės ir manyje, o bręstant, įgyjant patirtį, išsiliejo kūryboje.

 

Kaip ruduo ir pavasaris

Pas tave sugrįžtu

Su naujom godom,

Džiaugsmais neišsakytais,

Kiekvienąkart tu man miela,

                                      nauja

Su šypsena ir ašara skruoste.

Ir tavo rankos šiltos,

Baltos, gyslų išraizgytos,

Apgaubia mano galvą,

Jaučiuos mažyte skruzdelyte

Tavo glėby ir saulės bučiny…

Jaučiu, vienintele mamyte,

Prie laimės mano tu likai –

Neišdainuojama, rami, tyra,

Tarytum upelio šneka.

Tu stovi čia, šalia ir aš

 Prie gimto sodžiaus slenksčio.

Beržai tik moja šakomis,

Vaišindami sava sula,        

Ir aš geriu

Ir tu geri,        

Abi mes džiaugsmą geriam.

 

Ateina Motina

 

Regiu,

Kaip senvage taku

Ateina Motina.

Plazda lininė suknia,

Žydi akacijos beržų fone –

Supuojasi širdis

Ir lygumos lyg neriniais

Žiedais nuklotos.

Ateina mano Motina –

Mano Draugė,

Mano Guodėja,

Pirmasis mano Žodis.

Kiek kartų tenka

Pradėti viską iš naujo,

Motina per nuotolį  - šalia.

Mama, brangi, šiandien tau

Žodžiai skiriami kaip gėlės …

Bet ar apmokėsiu jais skolas,

Už tai, ko nesuspėjau?

…O bus diena…

Kai senvage taku

Gal aš ateisiu:

Kas pasitiks?

Kas lauks?

Balta akacija kieme …

 

Ateiki, mama ...

Ateiki,  mama, iš prisiminimų,

Iš pievų vasaros taku, ateik

Protingo žodžio laukiu pasakyto,

Nakties sapnuose pas mane ateik.

O vasarą - susitikimų metas,

        Per skruostą rieda ašara skaidri.

           Širdis suspausta begalinio skausmo,

           Nes amžinybėje toli esi.

                                           

Ateiki, mama, iš prisiminimų

Ramunėmis palaukėmis, ateik.

Savo širdies dalelę man paliki,

Daugiau jau niekad, niekad neišeik.
 

Ateiki , mama, iš prisiminimų

Iš nuotraukų gimtadienio, laiškų.

Skrajūnę mintį pasivykim,

Prakalbinkim takelį tarp gėlių.
 

Ateiki , mama, iš prisiminimų

Iš pievų rytmečio taku.

Mes ėjom pilna koja per gyvenimą,

Buvai, esi, kaip Angelas už du.

 

Uzbonėlis

 

Iš praeities vaikystės sodų

Lyg žiburys be saulės

Blyksi uzbonėlis.

Jame garuoja šiltas pienas

Ir motinos ranka paliečia skruostą.

 

Mamos indaujoj uzbonėlis,

Geltono stiklo jo ąselė žybsi.

Geriu vėl meilės eliksyrą,

Vėl eleksyrą meilės geriu.

 

Niekas negali numalšinti ilgesio,

Giliai, giliai širdy įspausto.

Per laiko sodus veda akimirkos –

Įsimintinos jos ir tampa amžinos.

 

Rūpestis iš ANAPUSYBĖS

 

Regiu sapne

Mano mirusi anyta –

Stovi tarp krapų,

Aukštesnių už ją pačią.

Krapų sėklos didžiulės,

Tarsi vynuogės skaidrios.

Gerk, vaike, šių krapų arbatą,- sako man anyta seniai mirusi.

Neskanu, - atsakau, - be cukraus.

Gerk po truputėlį, mažais gurkšneliais, pajausi skonį,- patarinėja anyta.

Rūpinausi anyta čia žemėje, ji manimi –

Iš ANAPUSYBĖS.

 

Ar daug žmogui reikia?

                                                                                     

Ar daug žmogui reikia? – paklausiau pro šalį skubančio vaiko.

Mamytės šypsnio, tėvelio rankos.

 

                                                         

Ar daug žmogui reikia? – paklausiau jaunuolės.

Paparčio žiedą atrasti per jonines

 

Ar daug žmogui reikia? –nedrąsiai  klausiau Dievo tarno.

Kasdien maldai surasti laiko  – atsakė, pamaldžiai.

 

                                                             

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau poetės.

Žibinto širdy į tylą  einant.

 

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau mokytojo.

Kantrybės ir  darbo- pasakė.

 

Ar daug žmogui reikia ? – klausiau žuvėdros.

Ji rėžės į dangų, malšinanti alkį.

 

Ar daug žmogui reikia? – klausiau senelio.

Daug ir mažai –VISO gyvenimo.

                                                             

© Copyright: Rita Bijeikytė - Gatautė, 2019      

 

Atgal