VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

06.01. NETAPKIM SVETIMI

 

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Kad Don Kichoto ietis lūžta,

Nesišaipykim. Per skaudu,

Kai pridergia į tavo gūžtą

Arba įlašina nuodų.

 

Į krūtį motinos, kur žinda

Vos gimusią gyvybę. Tai

Tikrovę žiaurią teatspindi,

Bet dar žiauresnė ji aukštai.

 

Kur dėl valdžios, šlovės ir turto

Į gerklę kimba iltimi.

Bet argi tam pasaulis kurtas,

Kad broliai taptų svetimi ?

 

TIK AMŽINYBĖ

 

Visi išeina. Tiktai laikas lieka.

Nematomas, be kvapo, be spalvos.

Ir mes - kas dieną vis labiau paliegę,

Netenkantys sveikatos ir galvos.

 

Ir mes išeisime. Visi. Tik amžinybė,

Ji niekur neišeis. Liks amžinai.

Ar tu, kąsnelį svetimą nugnybęs,

Kaip ji gyventi žemėj ketinai ?

 

Nebūk juokingas, varganas žmogeli.

Tau taip toli dar augt iki žmogaus.

Nė vienas jos lemties įveikt negali.

Ir niekas amžinybės neapgaus.

 

TAI LIETUVA

 

Tas medis ir tas lizdas, ir tas žodis.

Ta šypsena ir bėgantys vaikai.

Tai Lietuva. Tik ji viena įrodė,

Kad savo laimę rankose laikai.

 

Jos niekas neatneš, nedovanos, nesiūlys.

Už jokius pinigus nenusipirksi jos.

Kol jungs su Lietuva net pats ploniausias siūlas,

Laimingas būsi. O be Lietuvos

 

Išnyks didžios prasmės slaptingas gėris.

Lyg skiautė būsi blaškomas svetur.

O čia, tėvų namuos, kur saulė žėri,

Jau atėjūnų ordos įsikurs.

 

Jau atvirai jos šnypščia, kelia galvą.

Grasina, šmeižia, spjaudosi nuodais.

Jos keičia viską - vardą, kalbą, spalvą ...

Net didžios tautos žuvo taip kadais.

 

AŠ JUMS RAŠIAU

 

Aš jums rašiau. Ir skambinau. Jūs tylit.

Gal nesuprantat ar negirdite ? Tegu.

Tačiau kodėl Tėvynės taip nemylit ?

Juk sau ir laiko randat, ir jėgų.

 

Tik žmogui, tautai atsukat sėdynę.

Ar manot viską nusinešti į kapus ?

Bet nesidžiaukit šiandien suklaidinę.

Tiesa atvers istorijos lapus.

 

Ir jus prakeiks. Kaip šlykštų išdaviką.

Ir niekas neminės geru žodžiu.

Kur dingsta prieplakos ir sėbrai jų nevykę,

Istorijoj gausybė pavyzdžių.

 

NET IR TADA

 

Laimingas, kad tave turiu,

Kad tu mane turi..

Aš meilės žodį tau tariu, 

Kur vėjai keturi.

 

Kur vyšnios žydi. Ir žolė

Nematė dalgio dar.

Ir užgesinti negalės

Tos meilės nei dabar.

 

Neužgesins jos ir tada,

Kai mūsų jau nebus.

Aš būsiu tavo. Visada.

Lyg sapnas įstabus.

 

VĖL BUS RAMU

 

Pro musių nutupėtą langą

Net ir dangus lyg ne dangus.

Retai juk pamatyti tenka,

Kai šiaušia debesys ragus.

 

Keistai nučiupinėtus vėjų,

Pritvinkusius žaibų ugnies.

Jie taip grėsmingai priartėjo,

Kad rodos neaplenks manęs.

 

Ir siūbtels lavina drumzlėta,

Apkurtins dundesys griausmų.

Ir talžys, merks, kol taps skylėta.

Bet vėlei bus ramu, ramu.

 

KAI RODYKLĖS SUSILIEJA

 

Nubundu. Rodyklės susilieję.

Dvylikta. Kieme naktis gili.

Tik žibintas mirksi pro alėją,

Bet įžvelgti nieko negali.

 

Ta spingsulė žiba, o  ne šviečia.

Kaip žvakelė prie kapų tvoros.

Bet galva ... O gal tai skrandis kviečia

Prie puodelio porcijos geros.

 

Kavinukas jau linksmai puškuoja.

Kaip vaikystėj senas garvežys.

Ant kairės užkelsiu kitą koją.

Gersiu, kol dangus nusidažys.

 

Saulės spalvomis rytinio skliauto.

Laisvo laiko į valias turi.

O kaip gera mintimis keliauti ,

Gerti kvapnią kavą kambary.

Atgal