Poezija
04 10. Nesiūlau belstis
Algirdas Pilvelis
Vainiklapiuose
įpintos gėlos žalios –
sugeltos vapsvos
prigėrė savo spalvos.
Tušti žiedai plaks smėlį.
***
Stiklu kvėpuoju –
koksai lietus bebriaunis...
Tupdysiu mostus
juodžiausios jūrų varnos,
įrėminančios mirtį.
***
Kas bus su mumis
tik vienas Dievas žino!
Šitoks skaidrumas,
o reikia mirti tvinksniams,
regis, amžiniems šičia...
***
Vėtra kaip varna –
erdvių giesmėmis šliaužia,
į snapą krauna
mirtis. Mūs kaimo vaikai,
tol veltui žaidžia.
***
Dantų žodyčiai
lūžta dangoj matymo.
Trys pasauliai,
vos gimę, miršta kartais
labai miglotoj ugny.
***
Toliau gimimo,
priartėjus jūromis.
Senatvė gili.
Grįžta gimimo vieta
iš pirmos šviesos tamsa.
***
Kontrolinis laikas
pasamdys kietą krantą,
visą korėtą,
neapčiuopiamą vyzdžiui,
aklos mirties išbraidytą.
***
Tuščiausios lūpos,
galbūt seniai mirusios,
Perskėliau dulkėj.
Tolimo skausmo pirštai
mena tik liepsnojimą.
***
Išbraidžius cukrų
spalvoj nuskendo skrydis.
Saldžiausia mirtis
reik išsijoti pinklėm
vorų pagalvės orus.
***
Kuprotas gausmas
po kiekvienu varpeliu
sodina jausmą,
kad sugriaudėtų smilga
varinėj ryto jūroj.
***
Ore prisėta
gegužės meteorų.
Kosmosas negrįš
akustikos genėti
net ir žuvėdrų žirklėm.
***
Susmigo putos
iš paraštės žalumo.
Trupėti imam,
dūsdami suplėkstam
neišpakuotam orui griūvant.
***
Ne mano aukštis
debesies žiedą kelia
plaukų pirštukais
į jazmino sprogimą –
po aušros šaknim smigom.
***
Spalvos spaudimas
žilina jauną mintį.
Laisvas. plaukas,
neprikabintas mėlis,
kol nežvejoja skliauto.
***
Tvorom sukarpėm
kiekvieną tylos žingsnį.
Po tuščia žieve
prikrauta sniego smilgų,
linguojam pro tiltą.
***
Bangelės dreba,
kai upė kelia tiltą.
Ne žvynai verkia,
akmens nebeatlaikę -
ar irklo juoko svoris.
***
Prakasė skliautą
spygliuotas rožės paukštis.
Varva bespalvis
jaunų žvaigždelių kraujas
griaudžiančio akmens nerve.
***
Palaistys mintį
gegutės balso syvai.
Kol spygliai tyli,
iš žingsnių dygsta smilgos
vien debesims siūbuoti.
***
Pamiršta spalva
prasiskverbs iš žibutės.
Tik vėjas lizde
spindulio šaką suka
žiedo lukštui įdurti.
***
Atsidus sniegas,
vis dar neišsprūdome
iš kiauro šalčio.
Tik balto delno lukštas
kažką į tylą smaigsto.
***
Akmuo nuvyto,
kai aš sutrypiau smiltį.
Gležnas daigelis
kietą pilkumą laiko
ant požeminio kraigo.
***
Prisegu kaktą
prie mėnesienos baugščiai,
negirdžiu kito,
o plevėsuoja paukščiai,
skliautuose užrakinti.
***
Delnas šviesėja.
Kalčiausia šviesa – veidas
moterų trijų.
Jūrų sūrumas odoj
galanda žaibus lūpom.
***
Ženklai – sekundėn,
visi ežerai – varva,
į dangų – brastos,
žiedai. Valtelės vėjams
susmigt šimtmečius randa.
***
Vanduo vėl eina
ratu, ežeras – raktas,
užsėtas bangom.
Stygas galanda dugnas
gęstant krūtinės raštams.
***
Man venoj – šienas,
per sausas plaukia dūris.
Į melsvą šviesą
neprasismeigus jūra
susivelia į melą.
***
Vėjuota kakta,
raukšlės – voro kilpomis.
Jūros graviruotos
dugne minčių priplėšytų
dangun latakais stiebsis.
***
Vanduo – išskintas.
Vibruoja lapo plaukas.
Pražilęs tvaikas
apkartino žlugimą,
kiek neišgėrėm glaisto.
***
Kažkoks sparnelis
suvirto jūron langas.
Beldėsi valtys
per ikrus kankinamai,
balais alkio išgirstam.
***
Kai grūdas neria
paskui daigą nuogiausią
kilpai padvėsus,
laikyk atmintį pulso,
plokštumas vandens skelia.
***
Užklojau žvilgsnį
vandens pilnom savaitėm.
Netekęs lašo
sausroj tampu našlaičiu
o saulę gimdo sniegas.
***
Prikrėsta jūrų
per mintį sūrią šienas.
Diktuoju sparną
pačios aukščiausios burės.
Vakar skliautas sukūrė.
***
Lengvumą keisiu
į debesies maršrutą.
Vandens prismulkint
maldauja vėtrų minios
taškydamos žvaigždynus.
***
Besielės kojos, stygos
blykstėn pūgos įžengia.
Ištirpint drobės.
Veidas liks mintyt dygsnį
Jazminais apkarstytą.
***
Nutvėrus rūką
imi glostyti tiltus
kartą patirtus.
Mudviejų sterblėj dūžta
platoniškiausi tvinksniai.
***
Tau dangaus dugnas
kibirkštimis užklotas.
Gesinu delnus
žerdamas lentos grūdus,
pilkim būties aruodan.
***
Akylai stebim
ir samanos irimą.
Išgėrėm žūtį,
jau nebeputos Merkys
po jūrų kaktos liūtim.
***
Siuvu į bangą
prisirpusį plaukimą.
Ant irklo balno
puta vibruos pelkynus,
o pelekas po žvynu.
***
Sužarstyk lietų,
padangės šuoliuos suieškok
milžinų tylą.
Vanduo ištampys būgną,
ledo oda rezonuos.
***
Nuprausiau dulkę,
gėris akmenin šneka.
Iš po tų žingsnių
tarpupirščiuos ašaros
smilteles sudaigina.
***
Vanduo – miglose.
Paklydo tylos bangos
po putų burėm.
Paslėps delną pakrantės
savaitės ilgio randą.
***
Žvaigždynas dulka
iš geizerinių kulkų.
Vanduo apšaudė
ramų, snaudžiantį skliautą,
vėjas pridraskė skiaučių.
***
Tamsa vibruoja,
iš kiekvienos bangelės
iškyla puta –
rikiuok plunksnuotą kelią
žuvėdrai atsidusti.
***
Pelenų skrydžiams
speiguoto plauko dūris
staiga nutraukė -
vos meilei išsiritom
iš strazdanotos jūros.
***
Bangelės dreba,
upė stato tiltelį.
Ne žvynai kurkia,
akmens nebeatlaikėme
ir irklo juoko svorio.
***
Pažirus erdvė
ikrams meluoja banga.
Kantrybės tinklus
nuleidus dugnan gaudei
žuvėdras tąkart juodas.
***
Vanduo vėl eina
ratu, ežeras mirksi –
užsėtas bangom,
stygas galanda dugnas
gęstant krūtinės gėlai.
***
Debesis ošia
po mano rūko vartais.
Tik akustika
sugėrė baltų skliauto
grotų virštonius.
***
Žibute piešiu
tau po kojomis dangų.
Kada nors išgers
visas mėlynes rankos
vis dar spalvotu ritmu.
***
Išbluko dangūs.
Ašaras sėsiu lysvėn.
Neošia niekas
bangai nubraukus sniegą
nuo mano vyzdžio daigo.
***
Prieinu, matau -
žuvis maitina jūras,
žavesys - rūką.
Po tiltu juda, semia
langus, grimasas jausmo.
***
Vyniojas ilgis.
Laukiu sprandinės vyzdžio.
Surikiuok burtus.
Giedrą dūriu atspindžio
švelnumu - lietų kiaurą.
***
Dar vieni pietūs,
svajoti riedam raudom,
kol prasiveržia.
Iš Hirosimos lieka
bučiniai žaibų pūgoj.
***
Pavartau tiltą.
Tėkmė inkiluos banguos.
Ritmuoja pirštas
pavėsis varva kapuos.
Ir vėl ta pati tyla.
***
Ką tu man duodi.
Lovelė limpa - miglos,
išvarža - sniegas.
Krosnys šuoliuoja dangum
Nieko taip jau nemyliu.
***
Numezgus grumstą
supusto kvapą sala.
Išgertos vielos,
neatpažįstu rašto
susukto vėtrų raktais.
***
Bejėgiai žingsniai
nuvilks tiesas nuo sienų
išskalbtas oras
kvėpuos beplaukiais vėjais
kol ašaros virs smėliu.
***
Mane išlydo
išpraustos begalybės,
suaustos naktys.
Pašilo skliauto vyriai
iškris aušra iš gylio.
***
Į ką įkritus
reiks apkarpyti sapną.
Nupraustos šaknys
surinks alyvų kvapą.
Kišenėn ėj bukos ylos.
***
Tuštėja laikas.
Sudrebintos lelijos
baltumus beria
į vandenį be gylio.
Atplaišose gims žaizdos.
***
Suveržtos tamsos.
Akim bintuoju žvaigždę
prie savo delno,
sutraiškiusio buvimą.
Švelnumuos rasiu randą.
***
Randuotos uolos.
Akmenyse -tik valtys.
Išplukdžiau varnas.
Turtėja prasmių bangos,
skrydžiai dausas užpylė.
***
Debesiui gimus
dangum pjudysim randą.
Suskausta ietis.
Pirštuose kyla bangos,
suplėšiau garo valtis.
***
Garuoja laikas.
Spindės padangių samtis.
Sugraužtos ydos
kabins sapnus ant piršto.
Nebelaikau puvimo.
***
Skaičiau nuogumas.
Išsems akis iš mirksnio.
Nežiūriu plauko,
blakstienų smūgiai varžos,
prarają venom lenkia.
***
Lenkiu puvimą
lyg plauko kančią lizdas.
Išrovęs tyliu.
Jau nesurinka gandras,
Į tolumas negrįžta.
***
Naikina laikas
save lyg aukštą kančią
Kažkur prasmenga,
laivai išrovė antis
iš plaukiančio likimo.
***
Praplaukia ietys.
laša skaičių irimas .
Nudurtos žvaigždės
apsikabina gylius
varvėdamos žeberklan.
***
Varvu į nieką
pasaulis kalba myliom.
Nerastos kryptys
sutrupins akmens sielą,
užaugusią po sunkiu.
***
Auginu tamsą.
Akmens dangus liks sieloj.
Pravertos godos
pjudys aksomo tiesą -
tu savalaikis mėlis.
***
Sukūriau smiltis,
kai aukštis virto smėliu.
Vatos prigrūsiu
į delčią varau gėlas
skaidrumuose aliejaus.
***
Sukrautos vėtros.
Naktis išblaško vėją.
Dykumoj plaikstos
nebejudančios sielos,
savim užkapstę yrius.
.jpg)
(1).png)
