Poezija
11 10. Rudens taku...
Birutė Silevičienė
Šienelis kvepia atolo pradalgiuos,
Saulutės spindulių išdžiovintas.
Vėjas žaidžia pievoje ir širdį ramina,
Tik bitutės dūzgesys girdėti aviliuos.
Jau rudeniu pakvipo miškas,
Medžiai dažosi spalvų gama.
Einu einu taku – kaštonai krinta
Ir bėga su manimi lenkčių...
Keliu spalvotus klevų lapus,
Džiaugiuosi kaip mažas vaikas.
Vaikystėje jie pakeitė žaislus –
Atsiminimus grąžina laikas.
Ruduo. Kaštonai krinta žemėn...
Toks paslaptingas lapų šnaresys.
Po kojom čeža čeža čeža,
Sugrįžta jaunystės ilgesys...
Be adreso...
Kas rytą rašau Tau laiškus...
Kaip mažas vaikas tapau peizažus.
Tik neišsiųsiu jų į Amžinybę –
Be adreso... Išeinantiems jų neįduosiu.
Krinta lapai, šalnos pakąsti, be vėjo,
Ir uždengia žemėje lapus senus...
Aš gyvenime tenoriu tik viena,
Kad likimas man nebūtų rūstus.
Likimas gyvenime būna nulemtas,
Kaip metų besikeičiantys laikai.
O geras, nuoširdus sutiktas draugas –
Tai žvaigždė, kuri šviečia aukštai.
Ašaros veidu karoliukais nubėga.
Lyg rasa – sidabrinė, šalta.
Niekas keliu du kartus nenueina –
Tėtis – Amžinybėje, aš dar gyvenu.
Tavo žodžiai
Tavo žodžiai – vasaros lietus –
Į širdį krinta ir į sielą.
Tavo akys – dangaus žvaigždės,
Jos dega kaip lubinų žvakės.
Žodžiai kartais peiliais suraižo
Jautriausius širdies kampelius.
Sužeidžia krūtinę – prireikia deguonies,
Jie lieka širdyje, o mintyse gelia...
Pasipuošiu šermukšnių vėriniu,
Nebūsiu išbalus nuo skausmo.
Žodžius – piktus ir rūsčius –
Išvarysiu į lietų ir darganą.
Tavo žodžiai – vasaros lietus,
Tebūna meile, gėriu prisotinti.
Tegul krinta į širdį, į sielą,
Nes gyventi reikia kas dieną.
Geras žodis kelia gyventi,
Švelnūs žodžiai išburia jausmus.
Mūsų mintys turi šviesti,
Kad laimingai jaustųsi žmogus.
Prisimenu vaikystę
Kai į vaikystės dienas sugrįžtu,
Daug džiaugsmo juose randu.
Pabėgioti noris kaimo takeliu,
Alyvų krūme pasislėpus pailsėti.
Dar iki smulkmenų menu –
Vaikystės brydės kelią.
Žaislus paslėptus surandu,
Glaudžiu, o širdį gelia...
Gyvenimas – gražiausiu žiedu žydėjo,
Svajonėse močiutės žodžiai skriejo.
Ir ką šiandieną besakyti –
Laimingos dienos... nuskubėjo.
Prisimenu tai, kas buvę gražiausia...
Močiutės meilę, pasakas, duonelės kvapą,
Kaimynų širdies šilumą ir globą –
Vičiūnuos uždegu žvakelę išėjusiems į Amžinybę.
Mamytei
Užgesai, mano akių šviesele,
Širdies nepakartojama dalele.
Nelauktai, netikėtai ir staigiai –
Sustojo mylinti, pavargusi širdelė.
Nemiela šaltuose nameliuos,
Šulinėlis neteikia gaivos.
Jau niekas manęs nebelaukia,
Nepakviečia užeiti į namus.
Nenorėjau užeiti, pabūti –
Vienišai liūdna žvalgytis kieme.
Kojos pačios neša per parką –
Aplankyti kapelio Mamos.
Dar rudens – ne žiemos siluetus
Piešia geltona mūsų gamta.
Dar teptuko padėti neskuba –
Rudens vėjas piešia dar vasarą.
Dar neteko snaigių jūroje braidyti,
Pasidžiaugti ja – baltute, trapia.
Į lapų purų apklotą susupo
Rudenėlis geltonas mane...
Žvakių šviesa
Žvakių šviesa tu užpildyki
manąją širdį
Ir suteiki ramybės iš gyvenimo
šaltinio versmės,
Kad galėčiau pakilti, į
draugus atsiremti.
Ir iš naujo į gyvenimą eit,
Kad užtektų jėgų sunkumus
kelyje nugalėti
Ir sutikčiau draugų
ūkanotų dienų sūkuryje.
Žvakių šviesa tu lydėki
džiaugsmuos ir skausme,
O kai teks man išeiti
Amžinybės keliu,
Liki šviečianti kaip mano
siela.
Šviesk keliuose visiems
visada
Žvakių amžinąja šviesa.
Atgal
.jpg)
(1).png)
