VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

09.20. Seimo rinkimams artėjant. Kiek Lietuvos Seimo rinkimų sistema atspari populistinėms ir marginalinėms jėgoms?

Aurimas Stabinis

Po metų vyks Seimo rinkimai, vėl matysime ne vieną rinkimų rezultatų prognozę bei analizę. Bus diskutuojama ne tik apie rezultatus, bet, tikėtina, ir apie partijų deklaruojamas vertybes bei pastaruoju metu vis labiau pastebimą partijų identiteto silpnėjimą ir, atitinkamai, netradicinių (populistinių, marginalinių) politinių jėgų aktyvumo didėjimą. Įdomu būtų panagrinėti, ar Seimo rikimų sistema turi įtakos populistinių ar marginalinių politinių jėgų pasirodymui.

Lietuvoje nuo 1992 m. taikoma mišri Seimo rinkimų sistema: apytiksliai pusė Seimo narių renkama vienmandatėse apygardose balsuojant už asmenis (mažoritarinė sistema, 71 Seimo narys), kita pusė – balsuojant už partijas (proporcinė sistema, 70 Seimo narių). Tokia sistema atsirado kaip kompromisinis tam tikrų kovų rezultatas Lietuvos Aukščiausioje Taryboje – Atkuriamajame Seime 1992 m. vasarą. Pakrikus parlamento darbui ir planuojant naujo Seimo rinkimus, Sąjūdžio deputatai pasisakė už mažoritarinę naujo Seimo rinkimų sistemą, kitų politinių jėgų atstovai daugiausia pasisakė už proporcinę sistemą. Kiekviena politinė grupė vadovavosi savo interesais ir būsimų rinkimų rezultatų prognozėmis.

Po metų vyks Seimo rinkimai. mlaikas.lt nuotr.

Pažymėtina, jog mišri parlamento rinkimų sistema yra sąlyginai sudėtinga ir demokratinėse valstybėse nėra paplitusi: be Lietuvos, ji taikoma Vengrijoje, Italijoje, Japonijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Australijoje, Pietų Korėjoje ir dar keliose valstybėse https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_electoral_systems_by_country.  

Kaip žinoma, mažoritarinė rinkimų sistema dažniausiai įtvirtina 2 – 3 stipriausių partijų dominavimą parlamente, proporcinė sistema leidžia įsitvirtinti platesniam partijų spektrui. Mišri Seimo rinkimų sistema Lietuvoje per 27 metus jau tapo įprasta. Kita vertus, nuolat galima išgirsti, jog proporcinėje rinkimų dalyje išrinkti Seimo nariai esą nevykdo pažadų, yra neatskaitingi rinkėjams, Lietuvoje yra per daug partijų, be to, prisidengdami partijų sąrašais į parlamentą patenka nežinomi, abejotinos reputacijos asmenys, marginalinių ar populistinių jėgų atstovai. Vertinant politologine prasme, mišri rinkimų sistema (kurios dalys yra praktiškai lygios) yra labai patogi tyrimui, nes galima sinchroniškai nagrinėti, kuri rinkimų sistemos dalis – mažoritarinė ar proporcinė yra atsparesnė populistinėms bei marginalinėms jėgoms.

Kiek Lietuvos Seimo rinkimų sistema atspari populistinėms ir marginalinėms jėgoms?

Pagal apibrėžimą marginalai - tai asmenys, kurie gyvena visuomenės užribyje, nes atmeta jos normas arba prie jų neprisitaiko; visuomenėje nepritampančių žmonių grupės http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7622-marginalas.Atitinkamai, politinė partija galėtų būti vadinama marginaline, jeigu jos skelbiamos vertybės, rinkimų programa ar veikimo būdai iš esmės atmeta visuomenės daugumai priimtinas politines, ekonomines, socialines ar teisines normas. Populizmas – tai skelbimas idėjų, politinių, ekonominių ir kitokių pažadų populiariais, įtaigiais šūkiais, atitinkančiais daugumos lūkesčius, siekiant visuomenės paramos https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Populizmas. Atitinkamai, politinė partija galėtų būti vadinama populistine, jeigu ji deklaruoja primityvų pasaulėvaizdį, siūlo supaprastintus problemų sprendimo būdus bei siekia ne itin realistiškos idilės. Akivaizdu, jog dalis partijų turi marginalinės arba populistinės partijos bruožų arba turi šių abiejų bruožų kartu. Politologinėje literatūroje nesutariama dėl vienareikšmių partijų priskyrimo vienai ar kitai grupei kriterijų, todėl mano siūlomas tam tikrų partijų priskyrimas populistinėms ir/ ar marginalinėmspartijoms (toliau – PMP) yra kažkiek sąlyginis ir gali būti diskutuotinas.

Pavyzdžiui, Ainė Ramonaitė nemano, jog tai, ar partija yra politikos naujokė, ar senbuvė, bei populizmo lygis rinkimų kompanijose būtų svarbiausi populistinių partijų skiriamieji kriterijai, tačiau pažymi, jog „Partijos ideologinių pagrindų tvirtumas, ko gero, galėtų būti geresnis skiriamasis vadinamųjų tradicinių ir populistinių partijų bruožas. Visos „tradicinės“ partijos deklaruoja savo priklausomybę kokiai nors tradicinei vakarietiškai ideologijų šeimai: socialdemokratams, konservatoriams, liberalams ar krikščionims demokratams. Naujosios partijos, pirmiausia Darbo partija - priešingai, net nebando prisidengti jokiu ideologiniu pavadinimu ir, regis, net pabrėžtinai deklaruoja savo ideologinį neangažuotumą. Naujosios partijos taip pat nemato reikalo identifikuotis kairės - dešinės skalėje, pagrįstai manydamos, kad tai nesuteiktų joms papildomų balsų.“http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/nuomones/tradicines-ir-populistines-partijos-panasumai-ir-skirtumai-388741/. Plėtojant mintį, būtų galima teigti, jog tiek tradicinėms politinėms ideologinėms kryptims (liberaliajai, socialdemokratinei, konservatoriškai, krikščionių demokratų), tiek tarpukario Lietuvos tautininkų, valstiečių liaudininkų tradicijai atstovaujančios partijos iš esmės nelaikytinos PMP. Nelaikytina PMP, mano nuomone, ir Valstiečių partija (šiuo ar panašiais pavadinimais) ankstyvuoju savo veiklos laikotarpiu, nes tai buvo aiškiai tam tikram visuomenės sluoksniui – žemdirbiams atstovaujanti partija, o tokio tipo atstovavimas atitinka klasikinį politinės partijos apibrėžimą https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/partija

Atitinkamai įdomi yra politologų nuomonė dėl 2016 m. Seimo rinkimuose sėkmingai pasirodžiusios  Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priskyrimo PMP. Daugelis politologų nelaiko šios partijos griežtai populistinehttps://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/populistines-jegos-stipreja-visoje-europoje-is-dalies-jos-padaro-ir-gera-darba-57-925582, http://www.veidas.lt/lietuvos-populistu-reitingas. Visgi stebint šios partijos, jau beveik 3 metus esančios valdančioje koalicijoje, veikimo būdus ir siekiamybes, nesunku pastebėti tam tikrą atsainų ar nihilistinį požiūrį į teisinę sistemą, parlamentines tradicijas ar žodžio laisvę: pavyzdžiui, nuolat sudarinėjamos neaiškios paskirties Seimo komisijos, šios partijos lyderiai demonstruoja gana agresyvią retoriką bei veiksmus opozicijos atžvilgiu (pavyzdžiui, bandymai nuolat tirti opozicijos atstovų tikrą ar tariamą veiklą sudarinėjant jau minėtas komisijas), daryta žygių siekiant perimti LRT kontrolę, skandalinga vienos Seimo narės fiktyvi politinė „migracija“ į kitą frakciją ir pan. Tokie veiklos metodai, mano nuomone, yra būdingi marginalinėms politinėms jėgoms, todėl manyčiau, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turėtų būti laikoma PMP.     

1992 m. bei 1996 m. Seimo rinkimų analizė tiriamuoju aspektu nebūtų įdomi, kadangi partijoms, kurias galima būti priskirti PMP, beveik nepavyko laimėti vietų nei mažoritarinėje sistemoje (t. y. vienmandatėse apygardose), nei proporcinėje sistemoje (t. y. daugiamandatėje apygardoje): sutrukdė rinkimų barjeras ar populiarių politikų trūkumas. Tam tikra išimtis galėtų būti seniai išnykusi Lietuvos moterų partija 1996 m. (iškovota 1 vieta vienmandatėje apygardoje, 5 % barjeras daugiamandatėje apygardoje neįveiktas https://www.vrk.lt/rinkimai; čia ir kitur pateikiami Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainėje paskelbti duomenys) bei galbūt Lietuvos lenkų sąjunga 1992 m. (iškovota po 2 vietas tiek vienmandatėse apygardose, tiek daugiamandatėje - tautinių mažumų organizacijoms nebuvo taikomas tuometinis 4 % barjeras); 1996 m. dalyvavusi jau kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (iškovotos 2 vietos vienmandatėse apygardose, 5 % barjeras daugiamandatėje apygardoje neįveiktas). Ši partija „populistų reitinge“ užima toli gražu ne žemą poziciją http://www.veidas.lt/lietuvos-populistu-reitingas. Vis dėlto Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos (toks pavadinimas nuo 2016 m.) priskyrimas PMP yra diskutuotinas. Pavyzdžiui, Kristina Vaičiūnaitė pateikia išsamius skaičiavimus bei pagrindimą, jog šią partiją reikėtų laikyti tiesiog regionine Vilniaus ir Šalčininkų rajonų partija https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kvaiciunaite-llra-paskutinis-sovietines-lietuvos-atsiraugejimas.d?id=60786261. Regioninį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog ši partija geba laimėti rinkimus tik apygardose, suformuotose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pagrindu. O tie partijos skelbiami populistiniai lozungai, kurie teoriškai galėtų būti patrauklūs įvairių tautybių ir įvairių regionų Lietuvos gyventojams (pavyzdžiui, 2016 m. įvykęs partijos pavadinimo išplėtimas prierašu „Krikščioniškų šeimų sąjunga“), didžiosios daugumos rinkėjų yra ignoruojami. Mano manymu, ši partija vis dėlto galėtų būti laikoma regionine PMP. Tačiau nesinorėtų tyrimo smulkinti iki regioninių PMP rinkimų rezultatų analizės, todėl aptariant vėlesnių Seimo rinkimų rezultatus šios partijos rezultatai nebus nagrinėjami. Taip pat nebus nagrinėjami PMP rezultatai tokiu atveju, kai partija kelia kandidatus tik vienmandatėse apygardose, bet nekelia partijos sąrašo daugiamandatėje.

Nuo 2000 m. Seimo rinkimų rezultatuose atsiranda esminių pokyčių: PMP pradeda tapti parlamentinėmis partijomis. Matyt, rinkėjai nebepasitiki vienais paskui kitus valdžiusiais Lietuvos demokratine darbo partija ir Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriais) ir pradeda ieškoti naujų politinių jėgų (įdomu, kad tik po 1992 m. ir 1996 m. rinkimų daugumą Seime turėdavo viena partija, t. y. minėtosios partijos). Kaip buvo paminėta straipsnio pradžioje, esama populiarių nuomonių, jog būtent proporcinė rinkimų sistema esą leidžia į Seimą pateikti nežinomiems, abejotinos reputacijos asmenims, marginalinių ar populistinių jėgų atstovams prisidengiant partijų sąrašais, todėl analizuojant PMP Seimo rinkimų rezultatus bus išskirta ir tai, kiek daugiamandatėje bei vienmandatėse apygardose išrinkta naujų politikų, t. y. asmenų, anksčiau nedalyvavusių politikoje, ir kurių rinkėjai galimai gerai nepažįsta. Naujais politikais bus laikomi tie išrinkti Seimo nariai, kurie anksčiau nėra buvę Seimo nariais, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento deputatais ar ministrais.    

 

2000 m. Seimo rinkimų PMP rezultatai

Eil. Nr.

 

Partija

 

Išrinkta Seimo narių daugiamandatėje apygardoje

Išrinkta Seimo narių vienmandatėse apygardose

iš viso

naujų

iš viso

naujų

1.

Naujoji sąjunga (Socialliberalai)

18

12

11

4

2.

Lietuvos laisvės sąjunga

-

-

1

-

3.

Lietuvos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“

-

-

1

-

Iš viso:

18

12 (67 %)

13

4 (31 %)

 

2004 m. Seimo rinkimų PMP rezultatai

Eil. Nr.

 

Partija

 

Išrinkta Seimo narių daugiamandatėje apygardoje

Išrinkta Seimo narių vienmandatėse apygardose

iš viso

naujų

iš viso

naujų

1.

Darbo partija

22

15

17

9

2.

Rolando Pakso koalicija „Už tvarką ir teisingumą“

9

4

1

-

3.

Naujoji sąjunga (Socialliberalai)

7*

-

4

-

Iš viso:

38

19 (50 %)

22

9 (41 %)

*- Naujoji sąjunga (Socialliberalai) kartu su Lietuvos socialdemokratų partija daugiamandatėje apygardoje buvo sudariusios jungtinį sąrašą „A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija „Už darbą Lietuvai“  

 

2008 m. Seimo rinkimų PMP rezultatai

Eil. Nr.

 

Partija

 

Išrinkta Seimo narių daugiamandatėje apygardoje

Išrinkta Seimo narių vienmandatėse apygardose

iš viso

naujų

iš viso

naujų

1.

Tautos prisikėlimo partija

13

13

3

3

2.

Partija Tvarka ir teisingumas

11

1

3

-

3.

Koalicija Darbo partija + jaunimas

8

2

2

-

4.

Naujoji sąjunga (Socialliberalai)

-

-

1

-

Iš viso:

32

16 (50 %)

9

3 (33 %)

 

2012 m. Seimo rinkimų PMP rezultatai

Eil. Nr.

 

Partija

 

Išrinkta Seimo narių daugiamandatėje apygardoje

Išrinkta Seimo narių vienmandatėse apygardose

iš viso

naujų

iš viso

naujų

1.

Darbo partija

17

3

12

2

2.

„Drąsos kelias“ politinė partija

7

4

-

-

3.

Partija Tvarka ir teisingumas

6

-

5

-

4.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

-

-

1

-

Iš viso:

30

7 (23 %)

18

2 (11 %)

 

2016 m. Seimo rinkimų PMP rezultatai

Eil. Nr.

 

Partija

 

Išrinkta Seimo narių daugiamandatėje apygardoje

Išrinkta Seimo narių vienmandatėse apygardose

iš viso

naujų

iš viso

naujų

1.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

19

14

35

17

2.

Partija Tvarka ir teisingumas

5

-

3

-

3.

Darbo partija

-

 

2

-

4.

Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija)

-

-

1

-

5.

Politinė partija „Lietuvos sąrašas“

-

-

1

-

Iš viso:

24

14 (58 %)

42

17 (40 %)

 

Kaip matyti iš pateiktų lentelių, 2000 – 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai byloja, jog PMP atstovų yra išrenkama žymiai daugiau daugiamandatėje apygardoje nei vienmandatėse: nuo 1,4 karto 2000 m. iki 3,6 karto 2008 m. Taip pat matyti, jog 2000 – 2012 m.  daugiamandatėje apygardoje išrenkamų naujų PMP politikų dalis yra didesnė, negu išrenkamų vienmandatėse apygardose, ir tas skirtumas svyruoja nuo 9 procentinių punktų 2004 m. iki 36 procentinių punktų 2000 m. Šie duomenys patvirtina visuomenėje gana populiarią nuomonę, jog proporcinė rinkimų sistema lengviau negu mažoritarinė sistema leidžia patekti į Seimą marginalinių ar populistinių jėgų atstovams, tame tarpe ir asmenims, kuriuos rinkėjai menkai pažįsta. Pravartu turėti omenyje ir tai, jog partijoms būdavo taikomas 5 % barjeras, jei to nebūtų buvę, PMP pasiekimai daugiamandatėje apygardoje būtų dar įspūdingesni. Iš esmės galima tvirtinti, jog 2000 – 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatai teigia, kad mažoritarinė rinkimų sistema yra atsparesnė PMP negu proporcinė rinkimų sistema.

2016 m. Seimo rinkimų rezultatuose matome naujų faktų: vienmandatėse apygardose PMP atstovų išrinkta beveik 2 kartus daugiau nei daugiamandatėje. Ankstesniuose rinkimuose užfiksuota tendencija, jog daugiamandatėje apygardoje išrenkamų naujų PMP politikų dalis yra didesnė, negu išrenkamų vienmandatėse apygardose, išlieka: skirtumas – 18 procentinių punktų. (Beje, lyginant absoliučius skaičius, 2016 m. naujų PMP Seimo narių buvo išrinkta daugiau vienmandatėse apygardose, nei daugiamandatėje apygardoje, tai irgi yra naujas faktas, bet toks efektas atsirado todėl, kad vienmandatėse apygardose išrinktų PMP politikų buvo beveik 2 kartus daugiau negu daugiamandatėje apygardoje.) Net jei valstiečiai - žalieji nebūtų laikomi PMP (atsižvelgiant į tai, jog šios partijos marginaliniai bruožai galimai labiau atsiskleidė po rinkimų, o ne ikirinkiminiu periodu pristatant programą), vis tiek pasitvirtina 2016 m. rinkimų rezultatų naujiena: PMP atstovų išrinkta daugiau vienmandatėse apygardose nei  daugiamandatėje (7 prieš 5).

Ar 2016 m. gimė nauja tendencija, ar tai yra tik išimtis iš taisyklės, atsiradusi dėl galimai ypatingo PMP atstovaujančių politikų asmeninio patrauklumo, arba, kaip teigia kai kurie politologai, tai yra tam tikro konservatorių nepopuliarumo ir valstiečių - žaliųjų „centristiškumo“ išdava (antrame ture daugelyje vienmandačių apygardų konkuravo konservatorių ir valstiečių - žaliųjų atstovai) http://www.tspmi.vu.lt/komentarai/sociologu-galvosopis-ar-galima-prognozuoti-seimo-rinkimu-baigti/ - į šiuos klausimus atsakys ateities rinkimų rezultatai bei būsimi tyrimai.    

 

 

 

 

 

Atgal