VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

2011-02-18
Pradžioje apie politikus. Kaip žinome, kiekvienam tikram politikui yra privalomas politinis įžvalgumas, diplomatinis lankstumas ir principingumas, ginant savo tautos ir valstybės interesus. Taip pat reikalinga išmintis ir stipri valia. Kaip matome, atsitiktinius nuotykių ar naudos ieškotojus negalima laikyti politikais. Beje, norinčių politikuoti ar dalyvauti politinėje veikloje žmonių, neturinčių tikram politikui privalomų savybių, yra kiekvienoje valstybėje, kiekvienoje tautoje. Todėl šiandieną mus ir stebina įvairūs neramumai daugelyje artimų ir tolimų valstybių, vienokie ar kitokie tų valstybių politinių veikėjų bei valstybių vadovų priimami sprendimai. Plačiau
2011-02-18
Kaip mums reikėtų apibūdinti Lietuvos valdžią, jei ieškotume jai vietos evoliucinėje Čarlzo Darvino rūšių teorijoje? Kokie bruožai jai būdingiausi? Kaip ji tokia išsivystė? Iš kokių žvėrių? Žinoma, čia Č.Darvinas tik dėl juoko, bet tie bruožai, kuriais jau dvidešimtmetį pasižymi Lietuvos valdžia ir kurie vis labiau reiškiasi, juoko tikrai nekelia – tai tampa Lietuvos tragedija. Išsiugdę sąlyginiai refleksai, kaip Pavlovo šuniui, kuriam alkis sukildavo, įjungus elektros lemputę. Bet šitaip ir buvo atrasta tikroji godumo prigimtis: griebiama ne iš alkio, ne iš būtino reikalo pragyventi, bet ėmus veikti atitinkamam dirgikliui. Ir jei vagies psichika yra tokia kaip Pavlovo šuns, tai jis negali elgtis kitaip. Jeigu šunį išmokytume kalbėti kaip kokį politiką, tai ar jam, veikiamam tos Pavlovo lemputės, jai užsidegus, jau nebekiltų alkis? Čia kiekvienas šypteltų: nepriklausomai nuo lingvistinių šuns gebėjimų lemputė jį veiktų taip pat. Panašiai ir Lietuvos politikai. Nuo Pavlovo šuns jie skiriasi tik tuo, kad moka kalbėti, kartais netgi gražiai, bet kai kur nors pamato Lietuvos turtą („lemputę“), jiems iškart pradeda varvėti seilės, sukyla nepaprastas godumas. Plačiau
2011-02-11
Vasario 16-oji... Tai ir moderniosios Lietuvos, ir mūsų gyvenimo pradžia. 1918 m. vasario 16 d. Kartais ima atrodyti, kad visa tai buvo vakar. Tik vakar pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, ir tik dabar pradedame atsigauti kaip laisva tauta, tik dabar įkvepiame gurkšnį Laisvės oro. Nors jau po Nepriklausomybės atkūrimo prabėgo dvidešimtmetis... Galbūt tai rodo, kad lietuvių tauta visą laiką turi išlikti veržlaus kūrimo būsenoje, kitaip jai šiame globalizacijos pasaulyje tikros laisvės nematyti? Plačiau
2011-02-08
Naujo troškimas nuveda už tolimiausių vaizduotės ribų. Už bet kokio tikrovės supratimo. Kažkur nusikeliama, kažkur keliaujama, kažko ieškoma. Tik ką gi surandame, atrodo, šitame spalvų kupiname pasaulyje? O jos žavi vilioja ir lyg veda tolyn už horizonto... Tik ar ne apgaulinga regimybė? Argi ne visas spalvas galima atrasti vaivorykštėje? Ar ne panašiai kuriamos visos globalizmo teorijos? Argi ne kaip didžiausios „naujovės“ pasirodė pasaulyje liberalizmas, fašizmas ir bolševizmas? Ar ne naujais „izmais“ bandoma nustebinti žmoniją? Ar lygiai taip pat daugelis žmonių nepuola ieškoti „naujo“, pamiršdami seną? Pagaliau pasineria į „pilkumą“, visiškai pasimeta, ir tai vienintelis jų „atradimas“. Plačiau
2011-02-04
Žmoniją nuo senų laikų drasko pilietiniai, arba brolžudiški, karai. Nors kiekvieną kartą tikimasi, kad tam barbarizmui, praūžus tokiai nelaimei, jau padėta pabaiga, bet galo ir krašto tam nėra. Kas gi mūsų dienomis vyksta arabų šalyse? Tuniso „revoliucija“ persirito į Egiptą, neramumai Jordanijoje ir Jemene... Atrodo, visi lyg įprato sutikti: „taip reikia“, nes visą laiką istorijoje taip ir buvę. Ir taip smurtas, griovimai vis nesiliauja, netgi ir šiandien, XXI amžiuje, neliko vilties. Kažin ar žmonija dvasiškai ir doroviškai nuėjo bent vieną žingsnį į priekį. Ir kas gi dedasi šiame pasaulyje? Nuo seniausių iki šių laikų mirtis ir žudynės vis prasiveržia tartum baisi šmėkla, ir liejasi kraujas. O gal tarp Prancūzų revoliucijos, rusų pilietinio karo bei dabartinių įvykių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra tiesioginių sąsajų? Plačiau
2011-02-01
1945 metų vasario 4 dieną prasidėjo Krymo (Jaltos) Didžiojo trejeto (SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos) konferencija. Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis ir Josifas Stalinas svarstė besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos klausimą ir tarėsi dėl vėlesnio jos padalijimo į keturias okupacines zonas. Jos sprendimai ilgam pakeitė geopolitinę padėtį Europoje. Plačiau
2011-02-01
Triukšmas dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio verslo reikalų dar kartą nosim prikišamai parodė, kokioje betvarkėje gyvename. Aiškumo trūksta netgi ten, kur jis yra tiesiog privalomas. Asmuo, lemiantis verslui ypatingai svarbius sprendimus, turi būti pats skaidriausias ne tik premjerui, bet ir visai visuomenei. Tad kodėl to nėra? Plačiau
2011-01-28
Jau yra daugiau kaip 20 metų, kai kabame, ką galvojame. Tačiau kokia prasmė kalbėti, kai niekas tavęs neklauso. Gyvename tokiu laiku, kuomet kalbos yra tapusios balsu tyruose. Dabar yra atėjęs laikmetis, kada nuo kalbų būtina eiti prie darbų. Tas yra taip būtina, kaip pokariu buvo būtina eiti į partizanus – tapti demokratijos veiksmų partizanais. Plačiau
2011-01-26
Lietuvoje, ypač ekonominės krizės metais, spaudoje, radijo ir televizijos programose dažniausiai skambėjo nusivylimo bei liūdesio varpai. Daugelis piliečių, ne tiktai eilinių, bet ir išsilavinusių, kalba apie XX amžių kaip apie vieną iš blogiausių laikmečių mūsų istorijoje. Tačiau, paklausus šio laikmečio kritikus, kuris šimtmetis Lietuvos istorijoje buvo geresnis, atsakymo nesulauki! Svarbiausiais mūsų tautai ir jos valstybei istoriniais įvykiais laikytini du Nepriklausomybės atkūrimai. Nepriklausomybė - tai laisvė, atverianti tautiečiams ir valstybės piliečiams kelius į tobulėjimą ir gerovę. Laisvė leidžia rinktis ir rasti prasmę, kas sudaro, anot mūsų žymaus filosofo Antano Maceinos, žmogiškojo gyvenimo pagrindą, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Tai vienas iš daugelio laisvės sąvokos apibrėžimų. Teoriškai, laisvė yra idėja, filosofinė sąvoka, taikoma, kalbant apie fundamentalius politinių problemų sprendimus bei žmonių, jų bendruomenių, tautų ir valstybių siekiamų tikslų įgyvendinimus. Plačiau
2011-01-18
Prieš savaitę rašiau apie svarbiausią mūsų didžiųjų bėdų priežastį - Lietuvos politinės tautos nykimą. Daugeliui kilo natūralus klausimas: ką daryti? Ar dar įmanoma stabdyti totalų visuomenės traukimąsi iš politikos? Ir nuo ko reikėtų pradėti? Plačiau
2011-01-14
Rašant Lietuvos Prezidentės biografiją, jos autoriui iškiltų begalė abejonių, kaip pateikti jos asmenybę? Tai būtų didžiulė mįslė, kurios vargšas autorius taip ir neįmintų. Kadangi šiandien matome visiškai nenatūralų Dalios Grybauskaitės portretą, kurį sukūrė Prezidentūros „piaro“ atstovai. Tai „šviesi tautos motina”, tai „tautos šventoji“ (su „juoduoju diržu“, matyt, „neprievartos“ simboliu). Bruožai, kuriuos jau dabar matome, labiau pritinka detektyviniam filmui apie tarybinę milicininkę. Toks aiškus, su sveiku protu besikertantis prieštaravimas sukuria vis daugiau to „šviesaus įvaizdžio“ skeptikų ir sukelia vis daugiau abejonių, kad ji gebės išgyventi dvi kadencijas. Nors pradžioje lyg ir eskaluotas mitas, kad ji neabejotinai bus renkama antrą kartą. Bet nesijaudinkime, jai būrelio gerbėjų užteks, kad prisiglaustų Briuselyje, kur jau Europos komisarės poste pabuvojo, ir ten, vykusiai „pakritikuodama“ (turėdama „žalią šviesą“ prie tribūnos) tai, ką visi seniai žinojo (o kur pirštu nedursi, ten ir bėdos), krovėsi sau reitingo kraitį. O šiandien tokie būdai jau nebepadeda. Ji – aukščiausioji valdžia, o ne “šaunios tarybinės milicininkės” manierų opozicionierė. Tačiau kol kas dar nė piršto nepakrutino, kad jos „principingumas“ būtų įgyvendintas nors per juodo diržo plotį. Bet jei neveiklumas ir padėtų jai patekti į Europos Parlamentą, nes šios institucijos rinkimai ypatingu piliečių aktyvumu nepasižymi, kas gi iš to Lietuvai? Dar viena alga už nieko neveikimą ir diržai ant kaklo tiems Lietuvos piliečiams, kurie jau nebeištveria skurdo? Plačiau
2011-01-11
Dabar gyvenimas Lietuvoje primena vaikišką pasakėlę, kaip pagauti pykčio du ožiai nepasidalino lieptu ir smogė vienas kitam ragais – įkritę į vandenų tėkmę, toliau kariavo, kol paskendo. Tai parodo absoliutų kvailumą, aklumą, betikslį beprotiškumą - proto aptemimus liudijantis pasakojimas. Tik kodėl gi Lietuvoje tvyrančią socialinę ar politinę įtampą vien šitaip ir tegalime įvardinti? Politikai tai vadina „neišvengiama konfrontacija“, siekiant valdžios. Lietuviškai tai būtų įvardijama kaip „kaktomuša“, kai gyvenimas tarsi pavirtęs dviejų ožių betiksliu mūšiu, mąstant tik ragais. Argi tokią strategiją taikė Lietuva, Latvija, Estija, išėjusios į Baltijos kelią? Kas iniciatorius to pasaulinio įvykio – ogi prof. Vytautas Landsbergis... Plačiau
2011-01-11
Jau tapo beveik gero skonio reikalu per Sausio 13–osios minėjimus dejuoti, kad ne tokios Lietuvos tikėjomės. Dvidešimtmetis ypatingai palanki proga. Tačiau dabar neimsiu skaičiuoti, ko Lietuva per šį laiką pasiekė, o ko – ne. Bandysiu atsakyti į klausimą: kodėl taip atsitiko? Susitelksiu ties esminiu dalyku. Tai – savarankiškos POLITINĖS TAUTOS kūrimas. Manau, visiškas šio tikslo žlugimas ir yra didžioji mūsų nesėkmė. Didžiuma kitų problemų – tik padariniai. 1991 metų pradžios įvykiai žymėjo Atgimimo pabudintos visuomenės pilietiškumo kulminaciją. Sausy pasišventę žmonės apgynė Lietuvos laisvę savo kūnais. Vasario 9 dieną šį drąsiausios mažumos žygdarbį įtvirtino aiški demokratinė dauguma. Referendume dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dalyvavo 84,74 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų. Už nepriklausomą, tik savo piliečių valdomą valstybę pasisakė 90,24 proc. atėjusiųjų. Plačiau
2011-01-07
Ką gi reiškia kvepalai? Atrodo, malonus kvapas yra malonus, ir kiekvienas žmogus, bent jau pagal išgales, turėtų stengtis būti estetu. Taip pat ir politikoje. Ji turi savo kvapą. Labai dažnai tapatinama su mėšlu. Nors politikai stengiasi įrodyti kitaip: esą politika tik „kvepia“, ji dvokti negali. Bet tą blogą kvapą politikai maskuoja kitais dalykais, kitokiais kvepalais. Tai lyg suklastota prekė, suklastoti kvepalai. Plačiau
2011-01-04
Viešosios nuomonės tyrimo 2010 metų lapkričio mėnesio apklausos rezultatai skelbia, kad 69 proc. Lietuvos gyventojų nepasitiki prokuratūra ir 70 proc. nepasitiki teismais. Tai skaičiai su nežymiais svyravimais mąstančiam Lietuvos piliečiui kelia siaubą ir pasipiktinimą. Tauta neklysta, galvodama, kad Lietuvos teisėsauga klanų užvaldyta, kad bolševikų rusų okupantai joje paliko savo samdinius – kolaborantus, kurie, šiandieną neatsisakę savo šeimininkų ambicijų, savo veikla kompromituoja Lietuvos teisėtvarką, kad dalis tų struktūrų darbuotojų, okupacijos metais išugdyti šiltnamio sąlygomis, buvę represinių struktūrų karininkais – rezervistais, agentais, kompartijos įvairių lygių vadovais, šiandieną dirba prokuratūroje ir teismuose. Plačiau
2011-01-04
Pasigirdus oligarchų įžūlaus vaidmens valstybėje Prezidentės įvertinimui, kyla neatidėliotinas klausimas: „Ką daryti?“ Istorijoje ne pirmą kartą iškyla toks klausimas, kada užsibuvus valdžioje vienai kastai, vienai partijai, susiformavus jų valdomajam aparatui, nebeveikia jokie įstatymai, teismai, vyrauja vien tiktai artimųjų suokalbiai. Dabartinės išvystytos technikos amžiuje tai vadinama „telefonine teise“. Plačiau