POLITIKA
03 25. Užkurys, Sąskaitininkas, Sekretorius. Lyderis (1)
Jonas A. Patriubavičius
Jonas Šadys
Ateina pavasaris ir vėl čia pat dvi nepriklausomybės šventės. Deja, mūsų nepriklausomybės veidas – vis dar kaip nuskriausto arba dėl savo ateities išsigandusio vaiko, nes ekonomika – oligarchinė, politika - pusiau faraoniška, visuomeninė sutartis tarp piliečių ir valdžios nutrūkusi. Susidaro įspūdis, kad iš Lietuvos pavogta ateitis, už kurią taip neseniai mūsų akyse žmonės atidavė savo gyvybes. Dabar valdantieji - ir kiti pastaruosius dvidešimt metų valdžiusieji - išdavė tų idealistų idealus ir, jeigu būtų padorūs, turėtų priverstinai pasiprašyti į emigraciją ir ten, kokioje nors Anglijoje, Airijoje ar Ispanijoje įsidarbinę, galėtų mokyti tenykščius valdovus kaip nekęsti savo valdomųjų, savo piliečių, savo darbininkų, savo valstiečių, savo inteligentų, savo tautos.
Neretorinių klausimų litanija
Kodėl Lietuvoje piliečiai politikų charizmą apibrėžia žodžiu „vagys”? Tai Andrius Kubilius „vagia” ar vagia? Ir kaip, kokias būdais: atimdamas teises ar nukreipdamas finansinius srautus į turčių pusę, kad šie būtų dar turtingesni?
Ar Europos Sąjunga, pagal savo kūrėjų planą – tik bendra rinka, ekonominė organizacija, o politiškai – skirtumų ir įvairovės (kalbų, papročių, religijų) mozaika, ar jau virto nutautinimo, tautų maišymo, JAV pavyzdžio Babilono bokštu, neokolonializmo esksperimentų aikšte ir vis stiprėjančios (angl. “sustainable”) centralizacijos instrumentu? Ar iš tikrųjų Europos Sąjunga įkurta socialdarvinizmo, ekonominio, klasinio ir tautinio rasizmo ir eugenikos idėjoms įgyvedinti? Kodėl siekiama, kad Lietuvos piliečių sąmonėje centrinę vietą užimtų homoseksualų teisės, o ne piliečių socialinės teisės ir demokratinės laisvės? Kodėl tarpvalstybinių nusikaltimų, tokių kaip totali korupcija ir slapti mirties nuosprendžiai Lietuvoje, netiria EUROJUSTas?
Kas suinteresuotas Lietuvos teritorijos išpardavimu ir naujais aptvėrimais? Kaip per švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų biurokratizaciją pavagiama Lietuvos piliečių teisė į nemokamą gydymą ir mokslą? Kodėl Europos Sąjungos institucijos uoliai nustatinėja vienodus marinuotų agurkėlių kreivumo standartus, o buvusių socializmo šalių mokesčių sistemai, tarp jų ir Lietuvos (kuri laikytina nepakitusia nuo okupacijos laikų, nes ją sukurpė okupantų bernai ir kolaborantai) suteikia suverenitetą, kuris leidžia turčiams būti kreiviems ir mokesčių nemokėti? Kokį pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia ateinanti spekuliacijos žeme banga? Kaip Lietuva gyvens po 2014 metų, kai, pagal Lisabonos sutartį, subsidijų nebus ir reikės gyventi iš savų išteklių, jeigu tų išteklių šaltiniai neatkasti arba užgriauti? Ar Lietuvos valstybė išliks kaip lietuvių tautos lopšys, ar bus tik Europos Sąjungos valstija, kurioje lietuviai bus savo valstybe pasišlykštėjusių emigrantų mažuma?
Tai ne retoriniai klausimai, nes nuo to, kaip į juos bus atsakinėjama, priklausys kiekvieno iš mūsų ateitis. Kodėl jauni žmonės, mokyklų ir universitetų studentai, jauni profesoriai ir intelektualai dabar, kai kalbama apie Tėvynės ateitį, tyli kaip žuvys po ledu?
Vis stiprėja įspūdis, kad į daugelį šių klausimų jau atsakyta, ir Lietuva neturi ateities. Padėk mums, Viešpatie, rasti algoritmus, kaip nukreipti šias grėsmes, kurios glūdi atsakymuose į šiuos neretorinius klausimus, kad Lietuva, visi jos žmonės, taip pat homoseksualai, oligarchai ir valdžios atstovai, politikai užkuriai, politikai sąskaitininkai ir sekretoriai (čia negalima minėti lyderių, nes jų nėra) pradėtų tartis ir kartu ieškotų, kaip tas grėsme pašalinti ir kaip išvengti katastrofos, kurią, visų pirma, pranašauja nepaprastai padidėjęs savižudybių skaičius. Rusijoje prieš revoliuciją, kai caro rūmuose įsigalėjo sugyvulėjęs Rasputinas, duonos kaina padidėjo keturis kartus, o savižudybių – tris. Įvairūs politikos rasputinai, savižudybės, kylančios kainos, įstatymais įteisintas neteisingumas ir yra katastrofos pranašai.
Pirmiausia tuo algoritmu turi būti suinteresuoti jauni žmonės, jie turi griežtai kelti šiuos klausimus ir patraukti atsakomybėn valdžias, kad netaptų klasinės eugenikos aukomis.
Atskleista pagrindinių žodžių tikroji prasmė
Šiame ilgame tekste kalbama apie politikas ir politikus. Paprasti Lietuvos piliečiai, perdaug nesukdami galvos, valdančiųjų charizmą nusako žodžiu „vagys”. Manome, kad rinkėjai, nuo kurių šiek tiek priklauso (daugiau priklauso nuo tų, kurie skaičiuoja balsus), kas bus išrinktas, neteisūs, ir, siekdami būti objektyvūs, mūsų politikų charizmą išreiškiame svaresniais ir mandagesniais tituliniais žodžiais, todėl juos rašome didžiąja raide.
Sakydami „vagys”, mūsų žmonės turi omenyje, kad Lietuva ir jie patys brangiai moka už savo vadovų „išsilavinimą”, kad mūsų valdžios vyrai neturi aukštesnių idealų, kad šių vyrų dangus – sulig šunelio Mikio Pūkuoto uodega (kai užriesta į viršų). Pas mus valstybę (rajoną, apskritį, seniūniją) valdo kaip užkuriai, sąskaitininkai, sekretoriai, gali turėti titulą pirmininkas ar kokį kitą - ir taškas. Po taško šio teksto pavadinime eina žodis „lyderis“. Šiame tekste šis žodis didžiąja rašomas tik todėl, jog eina po taško, ne todėl, kad tai politiko, vedančio piliečių visuomenę į ateitį, titulas. Pas mus politikų, kuriuos būtų galima vadinti lyderiais, kad ir mažąja, raide, nėra. Tai viena didžiausių, jeigu ne pati didžiausia, Lietuvos nelaimių, kad vietoj lyderių turime tik užkurius, sąskaitininkus, sekretorius, vagis.
Politika – „politics” ir „policy”
Čia, pirmame šio teksto sakinyje, kur sakoma, kad „bus kalbama apie politikas ir politikus”, nėra klaidos. Paprastai žodis „politika” neturi daugiskaitos, bet tik Lietuvoje. Anglai jau seniai nustatė (savo kailiu), kad politika yra veidmainystė, tam išreikšti vartoja žodžius „politics” ir „policy”, abu į lietuvių kalbą verčiami kaip „politika”, todėl mūsų piliečiai nemato dvigubo dugno, nesieja politikos (taip pat ir vadinamosios demokratijos) su veidmainyste, tačiau iš esmės šie žodžiai reiškia diametraliai priešingus dalykus. Galima sakyti, kad yra politika („politics“), bet kai sąmoningai paverčiama „policy”, t.y. kai įgyvendinant, kas buvo deklaruota pradžioje, sakysim, prieš rinkimus, padaroma „politikos” („politics“) priešingybė. Bet ar to nereikia tikėtis iš žemos moralės sąskaitininkų, (kurie vikriai paskaičiuoja, kad nieko nekainuoja deklaruoti, jog eina į politiką kurti šviesios ateities visiems, o paskui, nevykdant pažadų, susikurti kapitalą jau nesunku)? Piliečiai iš tokių vadovų negali tikėtis geresnės ateities, o tik didelio ir ilgo „pišššššššššš”. Šį vulgarų garsą, kaip įmanydama, slopina užkurių papirkta, nupirkta ir ištvirkinta (otkatu) žiniasklaida.
Ir nereikia sakyti, kad taip yra visur, kad demokratija yra blogai, bet niekas nieko geresnio nesugalvojo. Vulgaru taip sakyti, nes yra ir šviesių pavyzdžių. Ten, kur yra tikrų lyderių.
Šalis, kurioje nėra vagių
Tai Suomija. Aleksandr Solženycyn savo knygose „Archipelagas gulagas” stebisi, kad į gulagą atvežti suomiai sunkiai adaptuodavosi, nes niekaip negalėjo išmokti vogti. Tą patį A.Solženycin sako ir apie estus. Kaip žinoma, Estija buvo Rusijos okupuota, Suomija okupacijos išvengė, nes turėjo lyderius ir jie vedė tautą į pasipriešinimą. Suomijos - Rusijos žiemos karo metu buvo paimta belaisvių, iš užimtos Karelijos, vykdant etninius valymus, gyventojai buvo deportuojami, taip nemažai suomių, karelų ir estų atsidūrė gulage. Ir čia jiems gyventi buvo tikras vargas - neišmoko vogti, nes manė, kad tai neteisinga. Mažesnis neteisingumas kaip etninis valymas, bet vis tiek jiems nesuvokiamas. Kai eiliniai žmonės rodė, kaip sako amerikiečiai, „zero tolerance” (tolerancijos nulį, visiškai netoleravo) vagystei kaip blogiui, ir jų politikai persiėmė šia dvasia. Ir po nepriklausomybės vedė Suomiją į šviesią ateitį, tikrai šviesią. Tai matyti iš skaičių kurie pateikti langelyje.
Suomija. Gyventojų – 5 223 442 (BBC duomenimis, 2010 – 5,3 mln.), plotas – 338 145 kv. kilometrai. BVP – 151, 2 mlrd. JAV dolerių (BBC duomenimis, 238, 5 mlrd.), vienam gyventojui – 29 000 dolerių (BBC duomenimis, 2010 m. – 45 tūkst. dolerių). Biudžetas – 92 mlrd. dolerių, t.y. 60 proc. BVP. Gyvenimo trukmė: vyrų – 74,8, moterų – 82 metai. Kūdikių mirtingumas (100 gyvų gimusių): 3,6
Pasakų šalis: lyderių, o ne Senelio Šalčio
Suomija - tikra pasakų šalis, pagal apklausas ir objektyvius rodiklius (socialines teises, gyvenimo kokybę, sveikatos apsaugą, švietimą) žmonės jaučiasi laimingiausi pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Senelio Šalčio tėvynė – Laplandija, bet ir dėl tikrovės.
Visi suomiai deklaruoja savo pajamas, deklaracijas galima rasti internate. Sakysime, gyvena suomis patriotas Helsinkyje, turi dukterį, ją mergina vyriokas iš Laplandijos, kokio nors Senelio Šalčio anūkas. Užtenka pasižiūrėti į jo pajamų deklaraciją internete ir bus žinoma, ko vertas būsimasis žentas. Su būsima marčia galima padaryti tą pačią procedūrą. Labai patogu, teisinga, demokratiška. Skaidrumas kaip tos šalies ežerų vandens.
Suomija – ne „Finliandia”
Dar vienas stebuklas. Pas mus apie Suomiją žinoma tik tiek, kad yra degtinė „Finliandia”. Visa kita informacija, kaip suomiai gyvena, slepiama, pavyzdžiui, kad ta „Finliandia” kainuoja kelis kartus brangiau negu Lietuvoje (pas mus „Rimi” parduotuvėje 800 šimtai gramų 39 litai, pas juos – 200 litų). Patogu, niekas negeria, kvaila girtuokliauti, nes tai reiškia save apvogti. Ir čia valstybė saugo savo žmones, kad jie nevogtų iš savęs, padeda tiems, kurie sau negali padėti. Štai kokia totali kova su blogiu. Kai neseniai, berods, 2003 m. „Finaliandia” kainos buvo sumažintos, Suomijos intelektualai privertė vyriausybę tą nutarimą atšaukti, nes labai padidėjo nusikaltimų, mirčių, savižudybių.
Stebuklingi skaičiai
Dabar pasižiūrėkite į oficialius skaičius, paimtus iš „New York Times” žinyno „The World Almanac and Book of Facts 2006”. Suomijos BVP 152 mlrd. dolerių, o biudžetas – 92 mlrd. dolerių, vadinasi, per biudžetą perskirstome 60 proc. BVP. Tai reiškia, kad mokesčius moka visi, taip pat ir oligarchai, visi patenkinti, mokėdami mokesčius, nes ir oligarchams malonu būti visuotinės materialinės kultūros kūrėjais. Gyvenimas saugus, ateitis garantuota, taip pat seniams.
Tai tikra, reali, apčiuopiama, o ne „pokaznaja” socialdemokratinė politika. Nei valdžia, nei oligarchai iš žmonių nevagia. Žinoma, oligarchams leidžiama savo samdinius išnaudoti, bet nemaža jų sukurtos pridėtinės vertės, pelno, dalis nacionalizuojama į biudžetą (per mokesčius). Galbūt kai kurie oligarchai nepatenkinti, kad jiems nepalieka daug pinigų Viduržemio jūros jachtoms pirkti, bet valdžia jų neklauso, daro taip, kad visiems suomiams būtų geriau.
Stebuklus daro lyderis
Taip yra todėl, kad turi lyderių (iš didžiosios raidės), dabar tai moterys – Prezidentė ir Ministrė Pirmininkė. Lyderiais suomiai (ne visi, bet daug) vadina ir tuos savo vadovus, kurie, būdami užverbuoti KGB, valdė Suomiją po karo. Vienas prezidentas – 25 metus. Dabar suomių istorikai ginčijasi: ar jis buvo gelbėtojas ar nusikaltėlis. Matyt, ir suomiai KGB agentai kitokie: mąsto ir daro kaip tautai geriau, o ne Kremliui.
Ir priešpaskutinis mums gerai, ne iš nuogirdų, žinomas Suomijos stebuklas. Ten važiuodamas gatve automobilio vairuotojas niekada nebūna pašėlęs: neviršija greičio, nekalba mobiliuoju telefonu, visada prisisegęs saugos diržus, ne žąsinas. Kodėl?
Ogi todėl, kad baudos priklauso nuo pajamų. Policininkas, sustabdęs pažeidėją, po minutės ar dviejų, paskambinęs į duomenų bazę, sužino, koks jo turtas ir nubaudžia progresyviai: jeigu turto turi už milijoną, tai bauda – dešimtys tūkstančių. Ir, žinoma, suomiai moka progresinius mokesčius: kas gauna daugiau, daugiau ir moka. Decilinis koeficientas mums nežinomas, bet, matyt, mažas: skurdo nėra.
Suomių vaikus moko mylėti savo Tėvynę
Ir jie ją myli. Suomių vaikai per visokias pasaulio ir Europos žinių olimpiadas pirmauja pasaulyje. Šis fenomenas toks ryškus, kad į Suomiją ėmė plūsti vadinamieji švietimo turistai. Iš daugelio šalių važiuoja ištisos delegacijos pažiūrėti, ką tie suomiai daro, kad vaikai - tokie mokslinčiai. Pernai tokių delegacijų buvo apie du šimtus.
Ir ką mato? Paprasta, eilinė mokykla. Klasė turi tris mokytojas: viena dirba su visa klase, kita – su gabiais vaikais, kad būtų dar gabesni, trečia - su atsiliekančiais, kad pasivytų gabiuosius ir galėtų su jais rungtyniauti. Mokyklose puoselėjamas pirmūno kultas, gero mokymosi kultūra. Vaikai ir tėvai pasitiki mokytojais. Mokykla veikia kaip geri namai.
Suomių mokykla – tautinė, nepriklauso kokia nors politinei partijai, tai nacionalinis turtas.
Palyginimas su Lietuva: jokios simetrijos
Palyginkite su Lietuva: čia dėl įtakos mokykloje varžosi buvę komunistai (iš tikrųjų - per šį laikotarpį jie dominavo), dabar labai tvirtas pozicijas užima vadinamieji liberalai, pasisavinę teisę skleisti etninį rasizmą (kad lietuviai menkesni negu kitos tautos), amoralumą ir destruktyvųjį hedonizmą. Kur galima nueiti su tokiais ministerijų vadovais, kurie pareiškia: lietuvių tautinis atgimimas devynioliktojo amžiaus pabaigoje buvęs nereikalingas, geriau jo būtų nebuvę (atseit mums reikėjo savanoriškai kastruotis, t.y. polonizuotis), o J.Basanavičius buvęs psichinis ligonis. Vienas universiteto profesorius viešai, per susirinkimą, pareiškė, kad jam „neskanu”, kai girdi sakant „lietuvių tauta”. Matyt, neapykantos savo tautai moko ir studentus. Vykdo ministerijos programą.
Kaip mums sako mūsų šaltiniai, dabartiniai ministerijos vadovai panaikino Lietuvos istorijos pamokas, matyt, tas pamokas atiduos ar atidavė homoseksualumo teorijos ir praktikos pamokoms. Ir dar sako, kad to reikalauja Europos Sąjunga ir žmogaus teisės. Nepriimtina, kad Lietuvoje uždarinėjamos mažos mokyklos, matyt, tam, kad švietimo sistemos biurokratai gautų milžiniškas algas, daug viršijančias mokytojų algas. Iš mokyklos reikėtų pareikalauti ir atsakomybės: kodėl labai padidėjo tėvžudystės atvejų, kodėl vaikai nesaugo savo gyvybės, kodėl rūko, kodėl mokykla pasidarė ne mokslo šventovė, o augančios kartos „laisvu plotu”. Vaikai dažnai pasirenka užsienio universitetus dėl korupcijos: pas mus, mūsų universitetuose, galima nesimokyti, egzaminus „išlaikyti” už pinigus.
Įdomu, kas trukdo Lietuvos vadovams nutiesti švietimo tiltus į Suomiją ir daryti taip, kaip daro suomiai. Tai, kaip sakoma Amerikoje, 64 tūkstančių dolerių vertas klausimas, į kurį reikia ieškoti atsakymo.
Atgal
.jpg)
(1).png)
