POLITIKA
01 17. Sąjūdžio balsas primena – būkime budrūs!
Vaclovas Volkus
1991 metų sausio 11–13 dienomis Kremliaus vadeivos, padedami vietos kolaborantų, rusų ir lenkų smogikų, bandė karine jėga susidoroti su 1990 m. kovo 11-ąja Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbta nepriklausomybe. Minint šios liūdnos sukakties 24-ąsias metines, to nevalia pamiršti.
Sąjūdžio aktyvo veikla
Dar iki kruvinų įvykių Vilniuje okupacinė kariuomenė bandė užgrobti kai kuriuos Vilniuje esančius, karinę reikšmę turinčius objektus, mušė, žalojo juos saugančius Lietuvos likimui neabejingus žmones. Įtampai augant, neliko abejonių, kad ateis eilė ir Aukščiausiosios Tarybos rūmams. Kilo grėsmė, kad deputatai bus išvaikyti, Televizijos bokštas, Televizijos ir radijo komitetas, kaip pagrindiniai informacijos perdavimo šaltiniai, bus užimti.
Esant tokiai politinei situacijai Lietuvoje, Vilniaus intelektualų suburtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kvietė lietuvius būti akyliems, neabejingiems savo Tėvynės likimui. Tokie buvo ir 1988 m. rugpjūčio 5 d. Kėdainiuose susikūrusio Sąjūdžio atstovai, kurių dauguma buvo ištikimi Tėvynės sūnūs: politiniai kaliniai, tremtiniai, nukentėję nuo okupantų, jų samdinių, smetoniškos, tautinės mokyklos auklėtiniai, nepraradę tautinės savimonės ir orumo.
Už laisvę buvo pralietas mūsų kraštiečių A. Kanapinsko ir V. Koncevičiaus kraujas, daug žmonių buvo sužalota. Tuo šiandien bando pasinaudoti tik pro langus įvykius stebėję bailiai ir parodyti save kaip „aktyvius“ laisvės ir nepriklausomybės gynėjus. Todėl būkime budrūs!
Aktyvios sąjūdiečių veiklos dėka, nepaisant rajono saugumiečių, slapto jų aktyvo, rajono partijos komiteto atstovų, kai kurių sovietinių vadovų trukdymų ar net šmeižto, buvo suorganizuotas gausus Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei skirtas mitingas. 1990 m. apie pusė iš 50-ies į pirmąją rajono Tarybą išrinktų deputatų kartu su Tarybos pirmininkus Petru Baguška Tarybos sesijoje pritarė Sąjūdžio parengtiems dokumentus.
Kadangi buvau Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kėdainiuose kūrėjas, sekretorius, 1990–1995 m. – rajono Tarybos prezidiumo narys, turiu moralinę teisę ir pilietinę pareigą pasakyti tiesą tiems, kurie negalėjo dalyvauti ar dėl jauno amžiaus nedalyvavo to meto įvykiuose, kai buvo sprendžiama – būti Kremliaus valdžios vergais ar nepriklausomos ir laisvos Lietuvos piliečiais.
Tuomečių rajono vadovų parama
Visą tą laiką rajono Tarybos prezidiumas, vadovaujamas Petro Baguškos, kartu su rajono valdytoju Viktoru Muntianu valdė politinę situaciją, aprūpino žmones, vykusius į Vilnių budėti prie svarbių valstybinių objektų, transportu. Neišvykę į Vilnių sąjūdiečių atstovai budėdavo rajono ir apylinkių tarybų pastatuose.
Vilniaus kruvinųjų įvykių išvakarėse, sausio 12 d. rytą, Tarybos prezidiumo posėdyje buvo aptarta rajono politinė situacija, priimtas kreipimasis į rajono žmones būti budriems, remti laisvę ir nepriklausomybę. Buvo išklausyta rajono valdytojo V. Muntiano informacija apie budėjimą miesto ir rajono apylinkių tarybose, buvo prašoma apie pasirodžiusius kariškius nedelsiant informuoti rajono vadovus. Vakare, apie 18 val., iš miesto ir rajono gyvenviečių į Vilnių išvažiavo 8 autobusai laisvės gynėjų. Už jų nuvykimą ir parvykimą buvo atsakingas sąjūdietis A. Čeida. Vilniuje, aštrėjant situacijai, kai buvo tikimasi Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos bokšto, Televizijos ir radijo komiteto puolimo, 19 val. skubiai sukviestame Tarybos prezidiumo posėdyje, dalyvaujant rajono valdytojui V. Muntianui, buvo aptarti konkretūs veiksmai, ką turės daryti prezidiumo nariai, jeigu užpuolimas įvyktų. Posėdžiui pasibaigus, 20 val., man ir sąjūdiečiui S. Šileikai buvo pavesta budėti rūmuose, užsirakinti, nieko neleisti iki atskiro nurodymo. Mums budint, apsilankė šauliai, vadovaujami I. Meškausko, savanoriai, vadovaujami R. Baltrūno, kurie domėjosi esama situacija, naujienomis iš Vilniaus.
Pagal susitarimą, kariškiams užgrobus žmonių saugomus objektus: Televizijos bokštą, Televizijos ir radijo komitetą, į savivaldybę atvyko P. Baguška, V. Muntianas, sąjūdiečiai Tarybos prezidiumo nariai V. Kisielius, A. Salamakinas ir kiti gynėjai. Masiškai į savivaldybės rūmus pradėjo plūsti išvažiavusiųjų į Vilnių artimieji. Susirinkusieji pradėjo statyti barikadas, ruošėsi galimam užpuolimui.
Sausio 13 d. ryte P. Baguška ir V. Muntianas, susiskambinę su kariškių vadovais, nuvyko pas juos. Grįžę informavo žmones, kad kariškiai nusiteikę nesikišti į civilinės valdžios reikalus. Tą pačią dieną, 12 val., priešais savivaldybės rūmus buvo surengtas mitingas. Jame kalbėjo sugrįžusiųjų iš Vilniaus atstovai. Tą pačią dieną po mitingo buvo sukviesta pirmojo šaukimo neeilinė sesija, kurioje buvo priimtas 11 punktų sprendimas, reglamentuojantis tolesnius Tarybos prezidiumo konkrečius veiksmus.
Paskutinių įvykių chronologinę eigą rajono laikraštyje ,,Tarybinis kelias“ aprašė korespondentė R. Valiušytė.
Nuo tų įvykių praėjo daug metų. Tačiau apie juos turėtų žinoti jauni žmonės, moksleiviai. Už laisvę buvo pralietas mūsų kraštiečių A. Kanapinsko ir V. Koncevičiaus kraujas, daug žmonių buvo sužalota. Tuo šiandien bando pasinaudoti tik pro langus įvykius stebėję bailiai ir parodyti save kaip „aktyvius“ laisvės ir nepriklausomybės gynėjus. Todėl būkime budrūs!
Atgal
.jpg)
