POLITIKA
02 21. Graikijos socialdemokratų afera - „Syriza“ pergalė parlamente
Ramūnas Alaunis
Daugelis žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose stebėjosi ir žavėjosi Graikijos socialdemokratų „Syriza“ partijos drąsiais pareiškimais ir pažadais apie galimą Graikijos pasitraukimą iš eurozonos ir netgi ES. Lietuvos propagandinė žiniasklaida kiekvieną dieną aptarinėdavo grėsmingus „Syriza“ pareiškimus.
Nuo 2008 m. kapitalizmo ekonominis nuosmukis sukėlė skolų krizę. Graikijos darbo žmonės surengė didžiulius visuotinius streikus. Todėl dabar jau Graikijos žmonės balsavo už „Syriza“ vyriausybę, kuri žadėjo priešintis brutaliai taupymo programai, nustatytai JAV, TVF, Europos Centrinio Banko ir ypač Vokietijos bankų. „Syriza“ pažadėjo, kad sieks nurašyti pusę skolos ir atšauks ankstesnių vyriausybių priimtą griežtą taupymo politiką.
Deja, tai buvo tik „Syriza“ socialdemokratų partijos populistiniai pažadai, skirti naivuoliams ir lengvatikiams, siekiant bet kokia kaina laimėti Graikijos parlamento rinkimus.
Nei Graikija išstos iš eurozonos, nei iš ES imperijos.
Kairioji socialdemokratų „Syriza“ partija, laimėjusi rinkimus, taip ir nepasirinko pasipriešinimo kelio, kuris apimtų vienašališką išėjimą tiek iš ES, tiek iš eurozonos, kad būtų galima įvesti griežtą savo kapitalo kontrolę ir iš naujo įsivesti savo nacionalinę valiutą, nacionalizuoti nacionalinį Graikijos Banką ar kai kurias būtinuosius poreikius tenkinančias pramonės šakas. „Syriza“ pasirinko tarnystės kelią globaliam bankiniam-pramoniniam elitui ir tarnystę Europos Sąjungai, manais į jų duotas nuolaidas Graikijai.
„Syriza“ partija, laimėjusi Graikijos parlamento rinkimus, nuo pat išrinkimo pradžios stengiasi, kad bet kokia kaina išlaikytų Graikiją Europos Sąjungoje ir euro zonoje. Todėl nei vienas iš „Syriza“ duotų priešrinkiminių pažadų net nėra svarstomas naujoje Graikijos vyriausybėje. Prieš rinkimus „Syriza“ partijai vadovaujantis Tsipras ir kiti jos nariai įsipareigojo įvykdyti keturis pokyčius:
1. Panaikinti „memorandumą“, Graikijoje žinomą kaip finansinės pagalbos susitarimą.
2. Išvyti iš Graikijos globalaus bankinio pramoninio elito atstovus: Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF), Europos Centrinį Banką (ECB), ir ES.
3. Atšaukti daugelį paskolų.
4. Griežtą taupymą pakeisti ekonomikos augimu.
Deja, po rinkimų pergalės praėjus 48 valandom naujasis Graikijos ministro pirmininko pavaduotojas Giannis Dragasakis, kuris, kaip buvo tikėtasi peržiūrės derybas su ES ir TVF, pareiškė, kad „su memorandumu jau baigta. Mes pristatysime savo pačių programą“ - taip aiškiai parodydamas, kad naujoji Graikijos vyriausybė iš naujo derėsis dėl naujų finansinės pagalbos sutarties sąlygų.
Dar po keleto dienų „Syriza“ vyriausybės naujai paskirtas finansų ministras Yanis Varoufakis paskelbė „protingos skolos inžineriją“, kuri iš tikrųjų reiškė Graikijos užtikrintą nuolatinę priklausomybę nuo jos globalaus bankinio-pramoninio elito kreditorių. Pagal šį planą Graikijos skolos atšaukimo idėja yra atmesta ir vietoj jos siūloma tik naujos neterminuotos paskolos obligacijos (mokant tik palūkanas) ar obligacijos, kurių gražinimas susietas su BVP augimu. Taip „Syriza“ per pirmą valdžios perėmimo savaitę išsižadėjo visų savo pagrindinių priešrinkiminių pažadų.
Tiek „Syriza“, tiek ES elitas turi vieną bendrą tikslą: kaip tik įmanoma išlaikyti Graikiją ES ir eurozonoje.
Globalus bankinis-pramoninis ir ES elitas bijo ne Graikijos ekonominės žalos Europos Sąjungai, bet ateityje galimos radikalesnės politikos, kuri suteiks precedentą kitoms šalims, kenčiančiom nuo globalizacijos, tame tarpe ir Lietuvai, išstoti iš ES ir suardyti ES primestą neo-liberalųjį kapitalizmą.
Vis dėlto naujoji Graikijos vyriausybė pasirinko įgyvendinti reikalaujamas struktūrines reformas – privataus sektoriaus vaidmens didinimą ir socialinės kontrolės, kuria siekiama apsaugoti visuomenę nuo rinkų, mažinimą, taip siekiant didinti konkurencingumą; taip pat vykdyti griežtą taupymo politiką, kurią pradėjo įgyvendinti ankstesnė Graikijos vyriausybė.
Visos šios struktūrinės reformos reikalingos neo-liberaliajam kapitalizmui Lietuvoje buvo įgyvendintos prieš inkorporuojant Lietuvą į ES.
Graikijoje, kaip ir Lietuvoje, griežta taupymo politika nėra krizės priežastis, bet globalizacijos rezultatas - rinkų atidarymas ir liberalizavimas. Eurozonos ekonominėje sąjungoje, kurią sudaro valstybės negalinčios kontroliuoti savo ekonominės politikos, kuo didesnis šalies ekonominio išsivystymo lygio skirtumas, tuo didesnės konkurencingumo problemos, kurias sukuria rinka. Tai reiškia, kad konkurencingumo problemos tokioje eurozonos sąjungoje yra ne tik dėl santykinai skirtingų kainų, tokiu atveju išlaikant mažus atlyginimus, vykdant tam tikrą griežtą taupymo politiką. Konkurencingumo problema, neišspręsta per griežtą taupymo politiką, tik sunkėja, kadangi tokia politika toliau neskatina investicijųne tik dėl sumažėjusios užsienio paklausos, bet ir sumažėjusios vidaus paklausos.
Eurozonos viduje šalys vykdo tokią politiką, kokią primeta ES valdantysis elitas. Todėl ES periferinės šalys, negalėdamos konkuruoti ir vykdydamos ES primestą griežto taupymo politiką, labiausiai kenčia. Todėl Graikijos vyriausybė, bendradarbiaudama su ES elitu, ir pradėjo didžiausią dezinformavimo programą.
Graikijos „Syriza“ partijos pažadai buvo tik Graikijos žmonių apgaulė, verčiant juos patikėti, kad būtų priimtos tos pačios griežto taupymo priemonės, kokios buvo taikytos prieš tai.
Norėčiau atkreipti dėmesį į Graikijos „Syriza“ partijos parlamento rinkimus laimėjusį Yani Varoufaki, kuris po išrinkimo iš karto buvo paskirtas naujuoju Graikijos finansų ministru.
Varoufakis gimė Australijoje. Britanijoje įgijo ekonomikos daktaro laipsnį. Dėstė Kembridžo universitete. Nuo 1989 iki 2000 Sidnėjaus universitete Australijoje dėstė ekonomiką, 2000 metais jis grįžo į gimtąją Graikiją, kur tapo ekonomikos teorijos profesoriumi Atėnų universitete. Nuo 2013 metų jis dėsto Lyndono B. Johnson Viešosios Politikos Mokykloje Teksaso Universitete, Austine (JAV).Tai globaliam-bankiniam elitui tarnaujantis ekonomistas. Varoufakis yra susijęs su neo-liberaliom „laisvosios rinkos“ Brookingso institucijoms. Varoufakis nekovos su tais, su kuriais jis kartu dirbo ir toliau dirbs. Buvusiai socialdemokratų ministro pirmininko G. Papandreous vyriausybei patarinėjo būtent Varoufakio, kuris rekomendavo griežtą taupymo politiką ir tuo pačiu atvedė Graikiją prie didelės ekonominės krizės. Deja, visi tie Vakarų universitetus baigę ekonomikos „profesoriai“ visada išliks ištikimi besąlyginei kapitalistinės ekonomikos teorijai.
Kodėl ekonominė krizė Graikiją palietė labiausiai?
Nuo 2008 m. kapitalizmo ekonominis nuosmukis sukėlė skolų krizę, nedarbą ir griežtą taupymą ne tik Graikijoje, bet ir Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Airijoje. Tačiau kodėl Graikija nukentėjo labiausiai?
2008 metais prasidėjus ES bankų krizei, Vokietija, kuri turi didžiausią įtaką ES imperijoje, bandė įkalbėti Graikiją, kad ji gyvena ne pagal išgales, todėl turėtų susiveržti diržus. Tačiau Graikijos pragyvenimo lygis, kuris nors ir buvo aukštesnis už Lietuvos, tikrai nebuvo gyvenimas „ne pagal išgales“.
Graikija, kurioje gyvena tik 11 mln. gyventojų, yra didžiausia konvencinių ginklų importuotojaEuropoje ir užima 5-ą vietą pasaulyje po Kinijos, Indijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Pietų Korėjos. Jos karinės išlaidos nuo BVP yra pačios didžiausios Europos Sąjungoje. Daugelį metų Graikija gynybos išlaidoms skirdavo 7 proc. BVP.
Remiantis Stokholmo Tarptautinio Taikos Tyrimų Instituto (STTTI) duomenimis nuo „2002 iki 2006-ųjų Graikija buvo ketvirta pagal dydį konvencinių ginklų importuotoja pasaulyje“. 2014 jau tik 10-a. Graikija pagal BVP išleisdavo dvigubai daugiau karinių išlaidų gynybai nei bet kuri kita ES šalis.
STTTI duomenimis Graikijos karinės išlaidos pagal BVP yra antroje vietoje po JAV tarp likusių 27 NATO valstybių.
Kai tik Graikijoje prasidėjo ekonominė krizė, Prancūzija, Vokietija ir JAV pradėjo siūlyti Graikijai pirkti įvairiausius brangiai kainuojančius, bet nereikalingus ginklus. Daugelį metų Graikija buvo nuolatinė Prancūzijos ir Britanijos ginklų, jų atsarginių dalių pirkėja. Tuo pačiu Graikija daugiausia buvo skolinga Vokietijos, Prancūzijos ir JAV bankams. Nereikalingos, bet brangiai kainuojančios karinės ginkluotės pirkimus vykdydavo korumpuoti Graikijos aukščiausi šalies politikai ir karinė vadovybė, kuri gaudavo didžiulius kyšius iš ginklus ir amuniciją gaminančių korporacijų. Tarp perkamų ginklų buvo Vokietijoje pagaminti povandeniniai laivai, Prancūzijos „Mirage“ naikintuvai ir gelbėjimo sraigtasparniai, keliasdešimt JAV „F-16“ naikintuvai (už kuriuos Graikija sumokėjo 1,5 mlrd. eurų), bei 1300 tankų.
Būtent Graikijos didelės karinės išlaidos ir buvo vienas iš faktorių, kuris sukūrė didžiausią Graikijos valstybės skolą. Graikijoje, kaip ir Lietuvoje žmonės turėtų suprasti, kad jų atlyginimai nėra didinami ne dėl dirbtinai sukeltos ekonominės krizės, bet dėl pačios kapitalistinės sistemos - tarnaujančios globaliam bankiniam pramoniniam elitui, krizės.
Graikijos beprotiškas ginklų pirkimas prasidėjo dar nuo Šaltojo Karo pradžios, kai po II-ojo Pasaulinio karo JAV prezidento Trumano remiami Graikijoje į valdžią atėjo fašistai. 1967 metais pagal NATO strateginį planą Graikijos karinė vadovybė užėmė valdžią. Karinė chunta Graikijoje valdė iki 1974 metų.
Nors 1974 per masinius protestus Graikijos karinė chunta valdžią perdavė civilių vyriausybei, tačiau karinis elitas liko nenubaustas. Graikijos karinės ginkluotės kontraktai visada būdavo neteisėto pasipelnymo šaltinis. Buvęs Graikijos gynybos ministras Akis Tsochadzopoulos 2013 metais buvo nuteistas už tai, kad paėmė 8 mln. JAV dolerių kyšį, susijusį su šešių Vokietijoje pastatytų povandeninių laivų pirkimu, kurie nupirkti, bet vis dar neperduoti Graikijai.
„Šaltojo Karo metais Graikija tapo priešakine fronto linija. Štai iš ten ir atėjo šiandieninė Graikijos ekonominė Krizė,“ - sako Vankuverio Simono Fraserio universiteto Graikijos studijų profesorius Andre Gerolymatos.
Graikijos„Syriza“ vyriausybė įsipareigojo toliau tarnauti imperinei Europos Sąjungai
„Syriza“ partija laimėjo Graikijos parlamento rinkimus 2014 sausio mėnesį, žadėdama padaryti galą socialinių išlaidų apkarpymams, kurių reikalauja ES mainais už įsiskolinusios šalies gelbėjimą. Tačiau „Syriza“ aiškiai nuo pat pradžių davė suprasti, kad nei paliks ES, nei atšauks valstybės skolas.
Praėjus vos dviem savaitėms po rinkimų, Graikijos pozicija dėl buvimo ES reikšmė tapo aiški. Naujoji vyriausybė net nebando pagerinti darbuotojų socialinių sąlygų. Tsiparis ir jo kabinetas bando išlaikyti paskolų susitarimus su ES nauju pavadinimu ir primesti jas gyventojams.
Graikijos vyriausybės atstovai pradėjo derybas, žadėdami įgyvendinti 70 procentų memorandumo mainais už paskolas, kurias gaus per ateinančius mėnesius. Likę 30 procentų memorandumo turėtų būti pakeisti 10-čia reformų, kurios dar tik bus pristatytos.
Dėl ES taikomų priemonių Graikijos valstybės skola išaugo iki 320 mlrd. eurų, t.y. 175 proc. BVP. Iki 2015 birželio mėnesio Graikija jau turės grąžinti daugiau kaip 7 mlrd. eurų paskolų su palūkanomis, kurių Graikija negali finansuoti iš savo biudžeto. Neseniai pakilo palūkanos už išduodamas trumpalaikes valstybės obligacijų paskolas. Tad naujajai „Syriza“ vyriausybei neįmanoma bus grąžinti senos skolos be naujų ES paskolų. Todėl „Syriza“ vyriausybė derasi su ES finansų ministrais dėl naujų paskolų ir pasižada įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Graikijos vyriausybės pareiškimai aiškiai rodo, kad ji neturi esminių nesutarimų su ES vadovais, o tik nori padaryti mažus pakeitimus ir pervardinti ES taupymo paketą.
Graikijos finansų ministras Varoufakis, rodydamas savo atsidavimo tarnystę Europos Sąjungai, duodamas interviu Vokietijos žurnalui „Stern“ netgi pagyrė A. Merkel: „Angela Merkel iki šiol yra sumaniausia politikė Europoje. O jos finansų ministras Wolfgangas Schauble yra bene vienintelis Europos intelektualus politikas“.
Būtent šie du politikai, kuriuos gyrė Varoufakis, yra svarbiausi ES griežtos taupymo politikos architektai, kurie atvedė Graikiją į precedento neturinčią socialinę katastrofą, užtikrinusią didžiulius milijardinius pelnus bankininkams.
Atgal
.jpg)
