VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

03 07. Prezidentūros fronte nieko naujo

Buvęs akademikas, ordino „Už Tėvynės laisvę“ kavalierius

Antanas Kudzys

Kai po Ukrainos separatistų ir juos remiančių Rusijos kariuomenės karo veiksmų Mariupolio mieste ir dar 40-je Donecko ir Lugansko sričių gyvenviečių žuvo daug civilinių gyventojų, tapo aišku, kad Europos Sąjungos (ES) šalių vadovams atėjo laikas imtis ryžtingesnių sankcijų karo veiksmams Rytų Ukrainoje nutraukti ir pasaulinio karo grėsmei pašalinti. Europoje įtakingos, tačiau su Rusija ekonomiškai susijusios Vokietija ir Prancūzija suformulavo savąsias karo veiksmų sustabdymo sąlygas ir pasiūlė jas aptarti su Rusija ir Ukraina kartotinėse Minsko derybose.

Kaip žinoma, spręsdami tarptautinius ekonominius, finansinius, prekybinius ir karinius konfliktus, šalių vadovai ar jų atstovai diskusijose ir derybose vartoja nevalingą diplomatinę (apsukrią, dažnai demagoginę ir dviprasmišką) ir/ar valingą žmogišką (žmonėms suprantamą) kalbą, terminus ir sutarčių sąlygas. Šalia diplomatinės ir žmogiškosios raiškos formų vartojama ir, taip vadinama, bekalbė raiška (nuomonės ir sankcijos pratylėjimas).

Vokietijos ir Prancūzijos vadovų diplomatinės veiklos rodė, kad karo veiksmų likvidavimo sąlygos bus sunkiai įgyvendinamos. Mažai kas Europoje tikėjosi pozityvių rezultatų, kai Rusijos tankai be perstojo brovėsi į Ukrainos teritoriją, kai Rusijos prezidentu yra agresyviai nusiteikęs KGB papulkininkis, o jos gynybos ministru yra mįslingas maršalo laipsnį turintis pilietis. Labai pavojinga yra šių agresyvių vadovų samprata, kad karine jėga galima teisėtai prie Rusijos prijungti kitų valstybių teritorijas, jeigu to pageidauja jose gyvenantieji rusai.

Po pirminių Minsko derybų LR Prezidentė paprieštaravo tiems ES šalių vadovams, kurie manė, kad agresyvią Rusijos sukelto karo eskalavimą galima sustabdyti įvairiomis diplomatinėmis sankcijomis. Prieš vykdama į kviestinį prestižinį ekonomikos forumą Davose, mūsų Prezidentė pasaulio visuomenei priminė, kad Rusija yra „teroristinė“ („terroristic“) arba Kremliaus teroristų valdoma šalis. D. Grybauskaitė Rusijos nevadino „teroristų“ („terrorists“) arba teroristų rusų šalimi. Tačiau kai kurie Lietuvos politikai ir karo apžvalgininkai spaudoje, taip pat radijo ir televizijos laidose demonstruoja savąjį politinį išprusimą ir padeda Kremliaus propagandistams apkaltinti LR Prezidentę rusų tautos šmeižimu ir karo veiksmų su Rusija provokavimu.

Po 16 valandų trukusių kartotinių Minsko derybų pasaulio visuomenei paaiškėjo, kad įvairiomis diplomatinėmis sankcijomis įrėminta karo paliaubų sutartis yra labai trapi. Paliaubos tik leido kariaujančioms šalims pasikeisti belaisviais, Ukrainoje iškilmingai, o Rusijoje slaptai palaidoti žuvusius karius, nuplauti krauju aplaistytus grindinius. Ukrainos žemėje rusų kariai galėjo sutrypti purve numestas dvispalves valstybines vėliavas. Tuo pat metu Europoje buvo šokamas Vienos valsas ir švenčiami įvairūs karnavalai.

Tolesni įvykiai Rytų Ukrainoje parodė, kad ne diplomatinės sankcijos, o žmogiška kalba įvardintos JAV, D. Britanijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų demokratinių šalių sąlygos gali išsaugoti pasaulyje taiką. Labai svarbu, kad Rusijos sąjungininkų Baltarusijos ir Kazachstano, taip pat Kinijos ir Indijos valstybių vadovai naudojasi bekalbe Ukrainos problemų raiška. Išskyrus kai kuriuos politologus, Europos gyventojai suprato, kad Kremliui reikalingi karo židiniai Ukrainoje, nes jie padeda Rusijai skaldyti ES šalių ir NATO narių vienybę. Tam Rusijai pasitarnavo dvejose Minsko derybose diplomatine raiška pateikti tariamosios taikos Ukrainoje nuostatai. Tačiau šie karo židiniai privertė ukrainiečius suvokti, kad jie yra garbingos praeities ir savitos kultūros tauta, ko per šimtmečius nesugebėjo jų įtikinti pasaulyje žinomi šios tautos genijai (dainiai, rašytojai, menininkai ir mokslininkai).

Mano manymu, būdama ministre Lietuvos ir ES Vyriausybėse Dalia Grybauskaitė įsitikino, kad buvusieji Prezidentai Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas padarė klaidų, nes per daug pasitikėjo kai kuriais Prezidentūros patarėjais ir valstybinių institucijų vadovais, todėl tapusi šalies vadove D. Grybauskaitė pradėjo viena pati formuoti savąją tarptautinės politikos struktūrą, o šios politikos taktinius klausimus spręsti naudojantis atitinkamų patarėjų pasiūlymais. Gerbdama ją Prezidente išrinkusius Lietuvos gyventojus, D. Grybauskaitė ryžtingai žmogiška raiška formuluoja politines ir dalykines konflikto derybų nuostatas, sąlygas bei terminus.

D. Grybauskaitės mįslingai sovietologijos moksle inkorporuotus nacionalinių ypatumų veiksnius pastebėjau dalyvaudamas Vilniaus universiteto (VU) prof. Alberto Rosino vadovaujamos nostrifikavimo komisijos darbe. Man buvo pavesta susipažinti su Rusijoje apgintų visuomeninių mokslų disertacijų referatais bei kai kuriais straipsniais ir informuoti komisiją apie disertantų darbų mokslinę vertę. Tarp tų kandidatinių disertacijų buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko, buvusios Prezidento V. Adamkaus patarėjos ir LR Konstitucinio Teismo teisėjos Tamaros Birmontienės, taip pat D. Grybauskaitės darbai. Disertacijose buvo analizuojami tuo metu Lietuvai charakteringi ideologiniai ir ekonominiai klausimai.

Z. Vaigausko disertacijoje buvo įpinta demagoginių sovietinio teisės mokslo raiškų. Kaip žinoma, sovietmečiu VU Teisės fakulteto tarybos darbe aktyviai dalyvavo ir represinių administracinių organų vadovai. Nepriklausomoje Lietuvoje kai kurie šios tarybos nariai ir jų artimieji bei mokiniai užėmė svarbius postus LR Vyriausybės, teisėsaugos ir mokslo institucijose, traktuodami jose sovietinės teisės ideologiją. Vėliau gyvenimas atskleidė žemą VU teisės mokslų profesorių bendramokslinį išprusimą. Kai kurie iš jų taip ir nesuprato, kad žmogiška kalba parašyta LR Konstitucija yra pagrindinis mūsų valstybės įstatymas. Kadangi jos subjektas yra Tauta, todėl VU profesoriai neturi teisės LR Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo subjektais laikyti kažkokias dvasias.

Antikonstituciniu kūriniu laikytinas šių profesorių parengtas ir konsultuotas Lietuvos Mokslų akademijos (LMA) statutas, kurį 2011 metais patvirtino LR Seimas. Nors LR Konstitucija draudžia žmogų žeminti dėl jo tautybės ir amžiaus, pagal šį statutą senesni kaip 75 metų Lietuvos mokslininkai negali būti renkami LMA nariais, tačiau ši taisyklė netaikoma užsieniečiams. Nors LMA yra kūrybinė organizacija (kaip Rašytojų sąjunga), bet ne pareigybinė įmonė (kaip mokykla ar universitetas), sulaukę 75 metų LMA tikrieji nariai pagal statutą netenka balsavimo teisės tapdami autorių pramanytais jos emeritais (pensininkais).

Naujasis LMA statutas gali būti traktuojamas kaip elitinės korupcijos dokumentas, kuris leido jo autoriams ir konsultantams tapti tikraisiais kūrybinės organizacijos nariais praktiškai be konkurso (kandidatų buvo mažiau, negu nominuotų vietų).

Neteisėtai skriaudžiami ir žeminami Lietuvos gyventojai apsidžiaugė, kad jų išrinkta Prezidentė D. Grybauskaitė drąsiai pradėjo kovoti su betvarke teisėsaugos ir teisėtvarkos organuose, kuri buvo paveldėta iš sovietinės nomenklatūros savivaliavimo periodo ir tęsiasi dėl kai kurių teisėsaugos profesorių ir institucijų vadovų žemo išsilavinimo.

T. Birmontienės darbe buvo nagrinėjamos milicijos ir stribų susikūrimo Lietuvoje ypatybės, tikriausiai, paremtos jos tėvo žiauraus Veisiejų stribo, o vėliau KGB tardytojo papulkininkio Alfonso Mockevičiaus prisiminimais. Tardymo metu jis kankindavo suimtuosius, dėl ko disidentas Petras Pliumpa buvo traumuotas. Tačiau šie įvykiai ir milicijos rolė gyvuliniuose vagonuose į Sibiro lagerius tremiamų žmonių vargams disertacijoje nepaminėti.

D. Grybauskaitė disertacijoje minėjo visuomeninio pagalbinio ūkio įtaką sovietinio žemės ūkio vystymui. Sveikintina disertantės drąsa moksliškai parodyti, kad darbšti kolūkiečių šeima sugebėdavo ne tik prasimaitinti 60 arų sklype, bet ir tvarkyti sodybą, taip pat padėti kolūkiui įvykdyti valstybines produktų pyliavas. Tokiu būdu būsima LR Prezidentė guviai interpretavo lietuviams būdingą darbštumą, kaip nacionalinio ypatumo veiksnį sovietologijoje.

Sėkmingą karjerą Nepriklausomoje Lietuvoje Z. Vaigauskui, T. Birmontienei padaryti padėjo aukštas pareigas sovietinėje nomenklatūroje turėjusieji jų artimieji, tačiau stiprios valios, tvirto ryžto ir radikalios dvasinės prigimties mokslininkė D. Grybauskaitė tokių rėmėjų neturėjo. Lietuvos gyventojai (tarnautojai, darbininkai, žemdirbiai ir studentai) du kartus ją išrinko LR Prezidente. Todėl aš nenustebau, kad pataikaudama ir pritardama rinkėjų nuomonei JE Prezidentė pavojingus Ukrainos – Rusijos konflikto faktorius vardina žmogiška kalba.

Atgal