VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

03 24. Nepriklausomybės priklausomybės, arba Laisvės ir nepriklausomybės dialektika (5 dalis)

Pasiimkite iš mūsų, ką turime gero, įdiekite, jeigu ne - su jumis nesisveikinsime. Ne, to švedai, čia radę laimę, nesako, nenori, kad gyventume kaip švedai. Jeigu dedasi nesuprantą, kad visi mūsų buvę finansų ministrai, dabar užimantys aukštas pareigas: Šemeta, Šimonytė, Balčytis, Šadžius, nebuvo nei Erhardai ar Adenaueriai, tai veidmainiauja, nes tam nereikia genijaus įžvalgumo, užtenka paskaityti Šventą raštą. Mūsų finansų vadai, paskui ėję į eurokomisarus, tik simuliavo reformas tik imitavo darbą: dirbo, dirbo, pakilo karjeros laipsniais, bet nieko nepadarė, kad vaikams, darželiams, globos namams, policininkams, mokytojams, daktarams turėtume daugiau pinigų. Laukia investicijų iš tetos Europos Sąjungos, kai kurie iš Rusijos, kurios kažką duos, savo ištekliais nesiremia. Visas pasaulis iš mūsų juokiasi - iš mūsų niekinės politikos (angl. „politics“).

 Kai kurie čia gyvenantys užsieniečiai, gal meilės imigrantai, dar mėgina perrašyti ir mūsų istoriją. Štai tas pats, jau minėtas, Jonas Ohmanas pastatė keletą „dokumentinių“ filmų, kuriuose mūsų laisvės gynėjus vaizduoja banditais. Viename iš tų istorijos eksperte pasikvietė buvusią partijos istorijos instituto direktorę, kuri dėstė iš tos institutų analų ištrauktas komunistų partijos tiesas, kaip buržuaziniai nacionalistai žudė žmones. Nė žodžio apie tai, kad bolševikai, užėmę mūsų kraštą, visus žmones paskelbė belaisviais. Visi gelbėjosi nuo Sibiro kaip kas išmanė, kaip kas išmanė gynė Konstituciją, t.y. kovojo su ginklu (tokiame asimetriniame kare visko būna).

 Kai kas, kaip ta ekspertė, uoliai kolaboravo su bolševikais, kurių tikslas buvo Lietuva be lietuvių, bet ją galima suprasti: nenorėjo atsidurti Sibire, tai ir kolaboravo. Tokia buvo jos išlikimo strategija. J. Ohmanas, nesupranta šių realijų, gal neišsilavinęs, gal tokį vaizduoja. Bet kuria lietuvių kaip banditų įvaizdį, tarsi permesdamas tiltą į dabartį, kad jie būtų matomi kaip gyvuliai: vadinasi, iš jų galima atimti vaikus. Rodos, apdovanotas Lietuvos ordinu. Dabar, atrodo, teikia paramą Ukrainai, bet kodėl jis, o ne mes? Ir kaip į tai reaguos Rusija?

 Bet iš esmės jo elgesio suprasti negalima. Darydamas šį verslą (kurdamas filmus užsieniui), gal kokios žvalgybos užsakymu, ponas J.Ohmanas stiprino vienos mūsų politinės klasės flangą, kuris semiasi stiprybės ir argumentų, kad teisūs, iš buvusios vergovės šaltinių. Taip, dėsninga, kad ta klasė dar stipri, vergovė visada neišnyksta tik paskelbus nepriklausomybę ar laisvę. Bet tokia švediška pagalba iš šalies mums trukdo judėti į priekį ir susitarti su ta praeities jėga dėl jiems nemalonių dalykų. Lietuvoje per šiuos dešimtmečius neprasidėjo politinis ekumeninis dialogas. Vis pliekiamasi dėl praeities, kad ta praeitis ir toliau mums trukdytų. Tai daromas pigus politinis kapitalas, iškreipiamas politinis kurso vektorius: vis sukama į praeitį. Ta technologija vadinasi praeities instrumentalizacija. Atrodo, švedai suinteresuoti, kad Lietuva slinktų žemyn.

 Iki šiol nesusitariama dėl paprasčiausių dalykų: sakysim, niekaip neišsprendžiamas Lenino aikštės pertvarkymo klausimas. Leninas nuverstas be dvasia dar gyva, iš tikrųjų tas žmogus gyvesnis už gyvuosius. Totorių gatvėje „Miško brolių“ bendrija suremontavo griuvėsius, nori įkurti pokario kovų muziejų, bet savivaldybės užsimanė pasiimtą tą namą sau. Miško broliai juokauja, kad Zuoko ir Richardo Zorgės charizma iš to paties šaltinio. Gal jie ir teisūs. Kam savivaldybei čia reikia kariauti, pasitelkus teismus, ideologinį karą, kam burti iš jaknų? Kad koks nors oligarchas, pardavęs tą namą, atstatytą JAV lietuvių pinigais, praturtėtų?

 Vilniaus meras nedirbo savo darbo, pavyzdžiui, nesutvarkė šiukšlių rūšiavimo, deginimo, namų renovavimo. Bet su miško broliais pliekiasi. Visame pasaulyje, ypač Amerikoje tarp lietuvių, yra dar užsilikusių antikomunistų, tegu jie lanko tą muziejų, atvyks, paliks pinigų. Kodėl mūsų viešbučiai kviečia pasaulio gėjus, kad čia jie važiuotų ir paliktų jiems pinigų, o antikomunistų dėl to paties kilnaus tikslo nereikia kviesti?

 Tai klausimas ir čia pat atsakymas. Jeigu ponas Zuokas būtų tolerantiškas ir padorus žmogus, tegu buvęs komunistas ar dar blogiau, jeigu būtų padorus, jeigu ir įsitikinęs, kad partizanai buvo banditai, nesiveltų į tokią istoriją, supratęs, kad jo buvusi ideologija pralaimėjo. Tai yra, šiek tiek susitaikytų.

 O visą mūsų savivaldybės zuokų „nuopelnai“ tvarkant miestą iliustruoja „Lietuvos“ kinoteatro likimas. Atrodo, kad jis, visai geras, unikalus pastatas, kur buvojo Nikita Michalkovas, Adrianas Končalovskis, Aleksandras Tarkovskis, Etkindas ir kiti, sunaikintas dėl to, kad turi vardą „Lietuva“. Dabarties vaizdas puikiai ir koncentruotai atvaizduoja, kokia mūsų visos geografinės Lietuvos padėtis.. (Dabar Ministras Pirmininkas žada (tai tik rinkimų triukas) atgaivinti sporto rūmus, turėt dviejų tūkstančių vietų salę. Taigi „Lietuva“ ir buvo tokia salė. Kam reikėjo ją taip išpaišyti ir uždaryti? )

 Ir jam, merui, ponui Zuokui, prisidėjusiam prie kinoteatrų ir salių naikinimo, pagalbos ranką tiesia ponas švedas Jonas Ohmanas. Pasakėlėmis, kurias iliustruoja kino šešėliais, nori įteigti, kad tokio muziejaus nereikia, tai buvę banditai, kam juos muziejinti. J.Ohmano, kuris taip susirūpinęs antilietuviška propaganda, žiniai, rusai iš vežamų į Sibirą tėvų vaikų neatiminėjo. Taip, tarybų valdžia kariavo su vaikais, tai buvo planinis genocidas, bet rusai, matyt, turi kažkokios keistos dvasios ir tuo skiriasi nuo švedų, kad neužbaigia savo piktų darbų. Sakysim, Mūro Strėvininkuose (Žiežmarių priemiestis, Kaišiadorių rajonas), atvažiavę vežti į Sibirą, rado du broliukus, 10 ir 8 metų, vienus. Įvertė į ratus ir išvežė prie Laptevo jūros. Kuo to Gabrieliaus evakuacija iš Švedijos skiriasi nuo tų laikų evakuacijos?. Pagal sąmoningo žiaurumo laipsnį – niekuo. Beje, tie vaikai išliko. Gabrielius, matyt, bus įkištas į kažkokią norvegų šeimą, gerai, jeigu jo neparduos organų persodinimui. Lietuva savo piliečio likimo negalės sekti, taip nebuvo net tada, kai vežė į Sibirą. Bent jau Justas Paleckis galėjo sužinoti, kur vaikai atsidūrė.

 Mus siekė asimiliuoti, kad iškirstų langą į Europą, ir iki galo nedaug betrūko, bet kad verstų pardavinėtis ir pardavinėti žmones, to nebuvo. Tai nauja tautų naikinimo strategija, reikia pasakyti labai išmoninga, bet jau darosi permatoma.

 Žinoma, Lietuvos piliečiai gali protestuoti prieš tokią savivalę. Gali rašyti laiškus ambasadoriui ir Norvegijos karaliui, gali atsiimti pinigus iš skandinaviškų bankų. Ir būtų teisūs: jeigu atima vaikus, tai ir pinigus gali atimti. Perduos kodus vagims ir nubaus, kad įrodinėjame, jog esame žmonės tokie pat kaip ir jie. Gali nepirkti benzino jų degalinėse. Gali išeiti į gatves. Gali reikalauti Oslo gatvę pavadinti Gabrieliaus vardu. Bet kažin ar ką nors pasieks, kol mes turime tokią politinę klasę, kurios kursas – atiduoti vaikus, kad nereikėtų į juos investuoti.

Savivalda ir savivalė

Nepriklausomybės priklausomybė nuo subsidiarumo gyvybingumo laipsnio. Tas principas, subsidiarumo, deklaruojamas Mastrichto sutartyje. Lisabonos sutartyje, kuri paskelbė apie nacionalinių valstybių pavertimą sąjungos valstijomis, to principo nėra, bent jau dabar apie jį net neužsimenama. Nes Europos Sąjunga pereina prie centralizuoto valdymo. Suliejant tautas, asimiliuojant ir maišant gyventojus, reikia naikinti vietinius tarminius identitetus. Be griežto centralizuoto valdymo, taip pat nesunaikinus tradicinės šeimos, kaip parodė istorija, tai padaryti neįmanoma. Lietuva, per dainuojančią revoliuciją pademonstravusi savo norą išlikti, atrodo, pavojinga Europos Sąjungai. Jie tai vadina nacionalizmu. Jeigu toks nacionalizmas griovė Tarybų Sąjungą, tai gali sugriauti ir Europos Sąjungą. Vadinasi, reikia visaip jį rauti. Štai kodėl Europa per J.Ohamano filmus, E.Lucaso rašinius „The Economist“ varo propagandą , kokia Lietuva neprognozuojama, kokie jų partizanai buvo banditai. Būtų prognozuojama, jeigu sutiktų su džiaugsmu susilieti su švedais ir norvegais ar anglais Kai pas mus minima Sausio tryliktoji, visokios ten CNN, BBC ir DW nieko neprimena, nors visiškai tas pats dabar vyksta Ukrainoje. Ukraina kovoja dėl savo subsidiarumo, savo egzistencijos kaip tauta ir valstybė. Tai kur garantija, kad Vakarai nenori, jog šis konfliktas aštrėtų, kad būtų galima rodyti pirštu į Rusiją, kokia bjauri ir tuo gąsdinti mažas tautas: jeigu neklausysite, nesiasimiliuosite, atiduosime rusams. . Kaip rodė tada, kai 50 metų nepripažino mūsų. Kai kada tada mus gyrė, kad priešinamės kaip partizanai. Dabar jau sako, kad tada buvome banditai, atrodo, tokios inferiorizacijos reikia, kad būtų patogiau atimti vaikus. . .

 Bet Lietuvos viduje subsidiarumas, laikinai, kol mūsų visų neevakuos, galėtų būti pritaikytas. Šiuo principu paremta savivalda. Ji turi būti savarankiška, nepriklausyti nuo centrinės valdžios. Mūsuose to nebuvo, nėra ir nebus, jeigu nebus struktūrinių reformų. . Nes iš Rusijos, iš bolševikų importuotas demokratinio centralizmo principas mūsų politinei klasei yra aukščiausia vertybė. Jie bijo subsidiarumo.

 Dabar vyksta savivaldos rinkimai. Tai tik farsas, kuriuo legitimizuojami apgaulingi pažadai ir susikompromitavę žmonės. Pasižiūrėjus į plakatus ir į būsimųjų merų lozungus, ima juokas: tokie kvaili savo nekonkretumu. Pavyzdžiui, ponas Zuokas deklaruoja statysiąs darželius. Tai kam per savo valdymą leidu prichvatizuoti jau stovinčius?

 Visų pirma rinkimai klastojami, nes sąrašai netikslūs. Daug žmonių, mielų rinkėjų, evakuoti.

Atgal