POLITIKA
04 21. Mečislovo Zasčiurinsko straipsnio „Šaukiu aš tautą“ komentaras
Išspausdinta 2015 02 14 „Lietuvos aide“, Nr. 37-9
Doc. dr. Gvidas Kazlauskas
Daug kartų perskaičiau paminėtą straipsnį, norėdamas suprasti, ne ką autorius pripasakojo, o ką norėjo pasakyti ir kokį tikslą pasiekti. Ypač kai šis straipsnis skirtas Vasario 16-ajai.
Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas rašo, ką Lietuva per 25-erius nepriklausomybės metus pasiekė: „Mums pavyko – Valstybę sukūrėme, struktūrų pristeigėme, įstatymų prirašėme, maksimaliai esame įvairiausių tarptautinių organizacijų nariais, nuo šių metų net ir pinigų sąjungos. Pradėjome teikti net ir kitoms valstybėms humanitarinę, politinę, netgi karinę paramą.“ (Pabraukta šio komentaro autoriaus.) Tas M. Zasčiurinsko „mums pavyko“ skamba kaip pasityčiojimas, kaip paniekinimas pasiekimų to, kas normaliai galvojančiam piliečiui iš tikrųjų atrodo kaip Valstybės sėkmė!
Toliau straipsnyje autorius su patosu „atskleidžia“ visas blogybes, kurios vargina „mūsų žmones, piliečius, tautą“. Tik paklausykime: „Išvažiavusių maždaug milijonas. Likusieji – daugiau nei pusė milijono gyvenančių žemiau skurdo ribos, beveik milijonas gražiai vadinamų senjorų, nors pagal socialinę padėtį varganų pensininkų <...>“ Zasčiurinskas „pasigardžiuoja“ sakydamas: „Kai pamatai „baltijos kelius“ prie dalinamų aliejaus, kopūstų ir juodų makaronų davinių – darosi gėda, juk tuoj 25-eri sukaks.“ Autorius savo straipsnį „sustiprino“ statistika: „Kasmet nusižudo 1000 žmonių. <...> Pagal laimės indeksą esame 120-ieji iš 151 valstybės. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indekse 32-ieji iš 36. <...>
Skurdas, smurtas, išnaudojimas, bejėgiškumas, suaugusiųjų ir institucijų abejingumas, jiems „nuraminti“ naudojamos tokios priemonės, kaip guminė lazda, ašarinės dujos – tai apie „rezervatus“: kūdikių namus, vaikų globos namus, socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus, kuriuose vaikai „paslėpti“ nuo visuomenės, nes jie „problemiški“, „sunkūs“, „agresyvūs“ ir „pavojingi“, kur jie tampa dar labiau pažeidžiami ir atviri prievartai, išnaudojimui, įtraukimui į nusikaltimus, prostituciją“ <...>
Šeima beveik nebėra socialinė moralinė vertybė. Tradicinis šeimos institutas skelbiamas kaip nemoderni atgyvena. Religija sparčiais tempais praranda dvasines pozicijas, o bažnytinės apeigos tampa pro forma. Vyresniųjų negerbimas suvokiamas kaip nekvestionuojama buitis. Televizija beveik viską – dainą, šokį, pramogas vertina tik per primityvią ir vulgarią erotikos arba seksualumo prizmę. Kvailumas ir banalybė virto šaunumo etalonais. Susinama kalba, nelietuviškai rašyti tapo „patogiau“. Nusikaltėliai paleidžiami arba netgi nenuteisiami. Profesoriai ėmė rašyti, kad nebereikia pilietybės. Na ir galų gale jau įkalė: lietuvis džiaugiasi, kai lietuviui blogai.“
Perskaičius šitas baisybes iš tikrųjų plaukai šiaušiasi ant galvos! Kur berasi Europoje tokią valstybę, kurios valdžia prieš vaikus naudoja gumines lazdas, ašarines dujas, kurioje nusikaltėliai paleidžiami arba neteisiami, kurioje kvailumas ir banalybė virto šaunumo etalonais?.. Tai puikiausia medžiaga nedraugiškų valstybių žurnalistams niekinti Lietuvos valstybę ir šaipytis iš tokių „pasiekimų“ per 25-erius nepriklausomybės metus.
Taigi tokioje Zasčiurinsko pavaizduotoje visuomenėje atsiranda „mesijas“ Mečislovas, kuris netveria: „Todėl Vasario 16-osios, Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos proga šaukiu aliarmą į kiekvieną lietuvį. Kviečiu ir protu ir jausmais suvokti ties kokia bedugne atsidūrėme. Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo diena, pati tinkamiausia, pati simboliškiausia tapti ir Tautos atkūrimo pradžios diena.“ Seimūnas Zasčiurinskas 2015 metų Vasario 16-ąją skelbia „Tautos atkūrimo pradžios diena“ ir kreipiasi į Ministrą Pirmininką, Prezidentę, Seimo Pirmininkę, Lietuvos žmones, Bažnyčią pamokydamas juos, ką jie turi daryti gelbstint tautą. „Vaizdelis“ toks, kad nei Prezidentė, nei Premjeras, nei Seimo Pirmininkė nežino valstybės problemų ir nieko nedaro, kad žmonėms būtų geriau!.. Nežino, kaip tai padaryti, ir seimūnas Zasčiurinskas. Jis rašo: „Kaip tai padaryti? Nežinau. Tačiau tvirtai žinau, turint tikslą, atsiranda šimtai būdų jo siekti. Tvirtai žinau, negalima pradėti kurti komisijas, tvirtai žinau, pradžiai turi atsirasti „kreatyvai“ prie Prezidento, Premjero, gal ministrų, prie Seimo ir dar daug prie ko.“ (Kas tie „kreatyvai“, turbūt nežino nė pats autorius, nes Tarptautinių žodžių žodyne tokio žodžio nėra.) Įdomu, ką M. Zasčiurinskas ir į jį panašūs veikia Seime, jei tauta atsidūrė bedugnėje?
Kuo daugiau kartų skaičiau šį M.Zasčiurinsko „manifestą“, tuo daugiau abejonių kilo dėl tiesioginių autoriaus tikslų. Visą puslapį mėšlo užpylęs ant Lietuvos ir nepaminėjęs per 25-erius Lietuvos nepriklausomybės metus jokio teigiamo pasiekimo, o tik tai, kad nusirista į bedugnę, autorius, matyt, siekia, kad paprastas pilietis, perskaitęs šį straipsnį, susidarytų nuomonę, jog iš tikrųjų prie sovietų buvę geriau! Taigi, drg. M. Zasčiurinskui sėdint pataikūnišku veidu Uspaskichui po skvernu, jam Brazdžionio žodžiais šaukti tautą yra daugiau nei šventvagiška. Mečislovo šefui Uspaskichui tupint Maskvoje ir iš jos tyčiojantis, rodant špygas Lietuvai, panašu, kad Zasčiurinskas tokiu straipsniu slaptai rodo špygą per Lietuvos nepriklausomybės metus pasiektai pažangai. Verta priminti lietuvių patarlę – „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.“
Išlenda Mečislovo Zasčiurinsko noras tapti pranašu ir įamžinti save paskelbiant 2015 metų Vasario 16-ąją „Tautos atgimimo pradžios“ diena. Jis, matyt, „pamiršo“, kad buvo Basanavičius, Kudirka, Vaižgantas, Žemaitis, Landsbergis, Brazauskas, Tamkevičius, Grigas, Terleckas, Ozolas ir daug daug kitų Lietuvos patriotų, kurie ant Lietuvos laisvės ir tautos atkūrimo aukuro sudėjo ne tik sveikatą, bet daugelis ir gyvybes.
Atgal
.jpg)
(1).png)
