POLITIKA
05 24.Socialinės gerovės valstybių plėtra
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Gerovės valstybė (angl. welfare state) - tai valdymo sistema, kurioje valdžios įstaigos įsipareigoja užtikrinti savo piliečiams socialinės gerovės standartus. Socialinė gerovė reiškia valstybės garantijas teikti paramą asmenims ir jų šeimoms. Socialinės paramos formos yra įvairios-pradedant minimalių pajamų, nemokamos sveikatos priežiūros, švietimo užtikrinimu ir baigiant bent daliniu draudimo bei kitų paslaugų kompensavimu. Gerovės valstybių, kaip nurodo „Viešosios politikos terminų aiškinamasis žodynas“ yra keli bruožai. Konservatyvus-korporatyvinis bruožas kai socialinėje politikoje vyrauja socialinis draudimas, išmokų dydis proporcingas įnašams, o socialinės pašalpos mokamos tik tuo atveju kai šeima iš turimų pajamų išgyventi negali. Šiai grupei priskiriamos: Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Italija. Liberalusis- kai akcentuojamas rinkos vaidmuo ir tiktai kai rinka negali pagerinti situacijos valstybė imasi veiksmų užtikrinti lygias socialines galimybes, tačiau, be atsakomybės už pasekmes. Socialinių išmokų dydis priklauso nuo ekonominių poreikių. Šiais bruožais pasižymi Jungtinė Karalystė ir JAV. Trečias yra Socialdemokratinis bruožas, kuriam priklauso Skandinavijos šalys. Šiose šalyse yra pabrėžiamas visuotinis socialinės paramos prieinamumas. Valstybė siekia visų šalies gyventojų gerovės- didindama užimtumą ir ekonominės-socialinės politikos integralumą. Atrodo, kad šis Skandinavijos šalių, ypač Danijos, Suomijos ir Švedijos valstybių pasirinktas „socialinės gerovės“ siekio kelias yra tinkamiausias ir mūsų Lietuvai. Vienu iš svarbiausių socialinės gerovės kilimo šaltinių, kaip rodo ne tiktai Skandinavijos, bet ir kitų labiausiai išsivysčiusių Europos bei pasaulio valstybių patyrimas, yra ekonomikos augimas ir racionalus pasiektų rezultatų panaudojimas šalies socialinėms reikmėms. Kaip žinoma, vienu iš svarbiausių ekonominio augimo rodiklių yra kasmet sukuriamo bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis. Skandinavijos valstybių metinis BVP sudarė apie 120 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kai tuo pačiu metu, Lietuvos ir kitų dviejų mūsų kaimynių - Latvijos ir Estijos BVP sudarė apie 60 proc. ES vidurkio. Nors mūsų trijų Baltijos valstybių BVP, po įstojimo į ES padvigubėjo ir numatyta, kad po metų Lietuvos BVP vidurkis, skaičiuojant vienam gyventojui, sieks apie 75 proc. ES vidurkio. Tačiau, lyginant su čia paminėtomis Skandinavijos šalimis, mūsų BVP lygis vis dar išliks apie du kartus mažesnis. Todėl renkantis Skandinavijos šalių socialinės gerovės kėlimo kelią būtina gilintis į jų ūkinę-ekonominę, valstybinių institucijų ir į visuomeninę veiklą.
Skandinavijos šalyse, siekiant socialinės gerovės kilimo, stengiamasi didinti ekonominės veiklos efektyvumą modernizuojant ūkinę veiklą, plečiant pažangių technologijų -inovacijų naudojimą pramonėje ir taip užtikrinant eksportuojamos produkcijos konkurencingumą pasaulio rinkose. Skandinavijos šalys, ypač Suomija ir Švedija, yra vienos iš pirmaujančių pasaulyje pagal pažangių technologijų- inovacijų kūrimą bei jų panaudojimą. Šiam tikslui jos išleidžia iki 4 proc. savo metinio BVP. Europos Sąjunga, vidutiniškai, inovacijoms išleidžia apie 2 proc. BVP. Lietuva ir artimiausios mūsų kaimynės Latvija, Estija ir Lenkija, ligi šiol, pažangių technologijų kūrimui bei jų naudojimui savo šalyse ir eksportui, tegalėjo skirti tiktai apie 1 proc. savo BVP. Suprantama, kad pagrindinė priemonė inovacijų plėtrai yra investicijų didinimas. Tačiau mes, Lietuvoje, pasiekę gana aukštą išsilavinimo lygį privalome racionaliau pasinaudoti savo specialistų pajėgomis. Apie 40 proc. mūsų išsilavinusių, 24-65 metų amžiaus, žmonių gali būti technologijų kūrimo bei jų panaudojimo specialistais. Pagal šias galimybes mes viršijame ES vidurkį ir lenkiame apie pusę ES šalių. Deja, išsilavinusių specialistų įdarbinimas, skaičiuojant nuo viso šalies dirbančiojo personalo, Lietuvoje tesiekia tik apie 1,5 proc.. Pagal šį rodiklį esame žemiau ES vidurkio ir daugiau negu dvigubai atsiliekame nuo Danijos ir Suomijos. Nesukurdami daugiau darbo vietų išsilavinusiam jaunimui Lietuvoje skatiname jų išvykimą į užsienį, kas trukdo mūsų ekonomikos vystymuisi ir verčia darbdavius ieškoti darbo jėgos trečiosiose, ypač „artimojo užsienio“, šalyse. Suprantama, kad kurdami naujas darbo vietas, ypač inovacijų srityje, ir siekdami susigrąžinti iš užsienio savo tautiečius - patyrusius specialistus, privalome didinti atlyginimus derindami su darbo našumo kilimu. Šiuo metu, mūsų darbuotojų atlyginimų ir darbo našumo skirtumas yra žymiai didesnis negu Skandinavijos šalyse. Vidutinis dirbančiojo atlyginimas Lietuvoje yra apie penkis kartus mažesnis negu Suomijoje ar Švedijoje. Tačiau darbo našumas mūsų šalyje, lyginant su šiomis Skandinavijos valstybėmis yra tiktai apie du kartus mažesnis. Taigi, tam tikrą pagrindą atlyginimų didinimui Lietuvoje turime. Ypač svarbu, siekiant šio tikslo, yra ne tiktai kuo plačiau ir efektyviau naudoti pažangias technologijas pramonėje, žemės ūkyje, transporte bei kitose ūkinėse srityse, bet ir tobulinti valstybinių institucijų veiklą. Ypač svarbus valstybės vaidmuo yra socialinės veiklos srityje. Skandinavijos šalių patyrimas rodo, kad siekiant socialinės gerovės labai svarbu yra užtikrinti efektyvią mokesčių sistemą ir racionalų pašalpų išmokėjimą bei kitų visuomeninių poreikių tenkinimą. Apie darnos ir gerovės valstybės kūrimą nemažai buvo skirta dėmesio neseniai vykusioje Valdovų rūmuose konferencijoje „Misija – Lietuva: valstybės ateities klausimai“. Čia buvo paminėta, kad sekant švediško visuotinės gerovės pavyzdžiu būtina keisti socialinį darbo rinkos modelį. Ekonomistas Gitanas Nausėda čia kalbėjo, kad norint įgyvendinti švediškos darbo rinkos socialinį modelį reikia keisti dirbančiųjų ir darbdavių požiūrį į tarpusavio santykius,baigti vieni kitų kaltinimus. Sociologė Kaetana Leontjeva teigė, kad nors „Gerovės valstybė“ yra paremta perskirstymu sukurtų gėrybių, jų kūrimu privalo rūpintis kiekvienas įgalus visuomenės narys. Negalima tikėtis, kad tavo gerovę sukurs kiti.
Atgal
.jpg)
