POLITIKA
06 27. Vieniems pinigų nėra, kitiems yra
Vaclovas Volkus
Buvo rudas, kits raudonas,
Įkvėpėjas jų - šėtonas.
Jie iš blogio giminės,
Būdami to pačio gymio,
Juos tauta darbe pažino,
Kuriant būvį dabarties,
Nors rudam nusuko galvą,
Kitas, persidažęs spalvą,
Išdrąsėjo su draugais.
Liko vėlei kaip nebuvęs,
Su vienminčiais susibūręs,
Trukdo žengt doros keliais.
Liaudies patarlė primena, kad laikas auksas, laikas turtas, laikas skuba, kaip užburtas. To brangaus laiko tėkmėje tolstame nuo 2012 spalio 14 d. Lietuvos respublikos Seimo rinkimų. Išrinktas naujas 2012-2016 metų kadencijos seimas suformavo valdančiąją koaliciją, o pastaroji – 14 ministrų kabinetą. Premjeru buvo išrinktas socialdemokratas Algirdas Butkevičius.
Šiandien nedaug to brangaus laiko be liko iki 2016 metų rudens – naujų Seimo rinkimų. Laikas prisiminti, o žadėjusiems partijų aktyvistams priminti, ką rašė partijų programose, kad už jų turinį atsako pateikusi politinė partija.
Visos jos pirmiausiai žadėjo rūpintis žmogaus socialiniais reikalais – jo saugumu ir gerove. Štai Lietuvos socialdemokratų partija, būdama viena iš pasaulinės socialdemokratijos partijos dalių, yra darbo žmonių partija ir jos dešimtmečių lozungas – SOLIDARUMAS IR SOCIALINIS TEISINGUMAS. Tai pasiekiama per mokesčių sistemą. Lietuvos socialdemokratų vadovai savo formaliomis nuostatomis nesiskiria nuo demokratinių, socialdemokratų valdomų šalių. 2012 metų rinkimuose į Seimą, kaip ir pridera socialdemokratams, jie įrašo: „Įvesim progresinius gyventojų pajamų mokesčius“ ( didėjant pajamoms, proporcingai didėja ir pajamų mokestis), „socialinės atskirties mažinimas – mūsų įsipareigojimo Lietuvai pagrindas“. Be to, Briuselis ne kartą yra reikalavęs apmokestinti asmenis, valdančius didelį nekilnojamąjį turtą,
Socialdemokratams antrina partija „Tvarka ir teisingumas“, kuri teigia: „Įvesime progresinius mokesčius“. Šioms partijoms pritaria ir „Drąsos kelio“ partija, kuri savo rinkiminės kompanijos metu deklaravo: „Progresiniai mokesčiai didina socialinį teisingumą, pajamų mokestis minimalų atlyginimą gaunantiems nepateisinamas“.
Darbo partija savo rinkiminėje programoje nekalba apie progresinius mokesčius. Žada kadencijos pabaigoje pakelti atlyginimo minimumą iki 1509 litų, išspręsti bedarbystės problemą. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderiai, jausdami koalicijos ne principingumą, prisidėjo prie jos, tikėdamiesi ne tiek spręsti socialines problemas, kiek ruošti Varšuvai dirvą Vilniaus krašto anklavo kūrimui.
Opozicijoje atsidūrusios konservatorių – krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio partijos savo programose nemini progresinių mokesčių, socialinės atskirties.
Seime susiformavusiai absoliučios daugumos koalicijai niekas negalėjo sutrukdyti išspręsti pribrendusios socialinio teisingumo problemos. Tereikėjo šiek tiek supratimo ir meilės žmogui, kuriančiam materialines ir dvasines vertybes. Gaila bet to, to ir trūko Lietuvos socialdemokratų partijos tėvo Stepono Kairio testamentui vykdyti.
Atėjusi į valdžią kairioji vyriausybė, tą patį galima pasakyti ir apie dešiniuosius, nematė, o gal ir nenorėjo matyti ir girdėti, kad 30 proc. Lietuvos žmonių – ties skurdo ir dar žemiau skurdo ribos, kad viename tautos poliuje vis dar diržų veržimosi metas. Kartu su tūkstantinėmis ponų algomis iš 28 ES valstybių esame treti nuo galo. Atsiliekame nuo savo artimiausių kaimynų latvių, estų, suomių, lenkų, o nuo švedų – net šešis kartus. Nežiūrint to, kad kasmet iš Lietuvos išvažiuoja 25-30 tūkstančių jaunų, darbingų žmonių, šiandien 150 tūkstančių bedarbių gyvena iš pašalpų. Vidutinė mūsų senatvės pensija velkasi ES valstybių uodegoje. Skurdas, girtuokliavimas, narkomanija, nusikalstamumas, šeimų griūtis, psichinės ligos, tuberkuliozė – doros ir moralės griovėjai. Tokioje negatyvioje aplinkoje auga tūkstančiai mūsų vai9kų. Jaunėja ir didėja jų nusikaltimų skaičius.
Nežiūrint oficialios valstybinių įstaigų veiklos, šalia jų pristeigta begalė iš biudžeto finansuojamų , viena kitą dumbluojančių organizacijų ir organizacijėlių. Visos jos kalba, diskutuoja, rašo, o negerovės vežimas – nė iš vietos. Metų metais negalime ištrūkti iš ES valstybių paskutinių vietų. Trumpame rašinyje nėra galimybės visas blogybes išvardinti. Žmonėms nuolat aiškinama, kad nėra pinigų, kad reikia tenkintis tuo kiek jų turime.
Tuo pačiu kitame tautos poliuje pinigų užtenka. Neteko girdėti, kad iš jo, palikę gimtąją šalį, artimuosius kas nors bėgtų duoneliauti į svetimus kraštus. Seimui, ministerijoms, jų pristeigtoms dukterinėms įmonėms finansuoti, išpūstam biurokratiniam personalui algas mokėti, lengvu autotransportu aprūpinti, visokiom sugalvotom priemokom, premijom išmokėti pinigų užtenka. Užtenka jų mokėti 30-tūkstantines algas valstybinių įmonių vadovams, nors dauguma tų įmonių dirba nuostolingai. Jiems užtenka lėšų išmokėti krizės metu sumažinto atlyginimo dalų. O jūs, prasčiokai, mokytojai, kultūros darbuotojai, dar palaukit. Gėda taip negarbingai elgtis valdžioje esantiems socialdemokratams, - tiesiog tyčiotis iš darbo žmogaus. Tai 18 a. laukinio kapitalizmo sindromas, pasekmė, kuri visada priešinsis progresinių mokesčių įvedimui, didelio nekilnojamojo turto apmokestinimui, takoskyros tarp tautos daugumos ir jos valdžios mažinimui.
Užtenka pinigų , visokiems meno „šedevrams“, kaip esantys Neries pakrantėje, statyti užtenka jų dėl vadovų nekompetencijos, aplaidumo, nesąžiningumo atsiradusioms milijoninėms skoloms padengti, kaip G.Kirkilo „LEO-LT“ atominės elektrinės statybos afera. Ispanijoje už nesąžiningumą patraukta atsakomybėn karaliaus Pilypo sesuo hercogienė Kristina. O pas mus nė vienas Lietuvos atstovas neatsidūrė minėtos Ispanijos hercogienės vietoje.
Šiandien mums užtektų 101 Seimo nario, 10 ministerijų , iš 77 tūkstančių užtektų 50 tūkstančių valstybės biurokratų, Mūsų neatidėliojant laukia esminė mokesčių reforma, esminė rinkimų įstatymo redakcija, be jos mes rinksime į Seimą vis tuos pačius kirkilus, šiaulienes, vis tuos pačius persidažėlius, perbėgėlius iš vienos partijos į kitą, vardan „aukso veršio“.
Tiek buvęs, tiek dabartinis Seimas, kuriame dauguma savanaudžiai, teigiamų reformų nesiims daryti. Viena viltis – šalies Prezidentė. Jai suteikta konstitucinė teisė teikti Seimui įstatymų projektus, ginti ir apginti juos vardan Lietuvos žmonių gerovės, orumo, tautinio paveldo – lietuvybės išsaugojimo ateinančioms kartoms.
Atgal
.jpg)
