POLITIKA
04 20. Tie prakeikti mokesčiai
Saulius Stoma
Kaip politikams lengviausia įerzinti visuomenę? Reikia kuo dažniau kalbėti apie naujus mokesčius. Kai kas taip ir elgiasi. Ir jie turi pateisinimą. Juk būtina pranešti apie svarstomus pakeitimus, įtraukti žmones į diskusiją.
Pamirštama, kad plačiajai visuomenei reikia pateikti tik gerai apgalvotus projektus. Iš pradžių diskusijos turi virti tarp specialistų. Ypač kai kalbama apie kiekvienam žmogui jautrius dalykus.
Didžioji mūsų politikų bėda, kad, vos atėję į valdžią, jie tampa geriausiais vienos ar kitos srities ekspertais. Brandžiose demokratijose sprendimus pateikia už valdžios ribų lokalizuoti „smegenų centrai“, o politikai juos tik atsirenka. Tuo tarpu Lietuvoje smagu žiūrėti, kaip kokiame nors komitete susispietę labai jau įvairaus intelekto politikai ne tik atsirenka, bet ir patys gudragalviškai sprendžia sudėtingiausius uždavinius, o po to dar juos ekspromtu „pataiso“ Seimo salėje.
Tačiau dabar – apie mokesčius. Apie tuos prakeiktuosius.
Niekur pasaulyje žmonės taip labai nekenčia mokesčių kaip Rytų Europoje. Tai natūralu. Socialistinėje sistemoje apie mokesčius beveik niekas negalvojo. Valstybė buvo tas šeimininkas, kuris pagal savo gerumą ar blogumą dalijo pinigus žmonėms ir viešajam sektoriui. Nebuvo suvokimo, kad pinigai visų pirma surenkami iš tų pačių žmonių, kad yra jų uždirbti.
Todėl ir dabar nėra susiformavusi mokesčių mokėjimo kultūra. Nėra pasididžiavimo, kad štai aš įnešu savo indėlį į bendrąjį gėrį. Kad tai aš apmoku įvairių visiems svarbių sričių finansavimą.
Kai nėra pasididžiavimo, nėra ir atsakomybės. Didelė dalis visuomenės vis dar jaučiasi baudžiauninkais, kurie dirba blogam ponui, o šis renka iš jų duoklę savo reikmėms. Dažnai taip ir yra, nes visuomenė vis dar per silpna sukontroliuoti jos pinigus skirstančią valdžią.
Paradoksas, tačiau Lietuvoje įsigalėjęs kraštutinis liberalizmas ne išlaisvino žmones, o tik toliau stiprino baudžiauninko mentalitetą. Lobistinio Laisvosios rinkos instituto diriguojamas karas prieš mokesčius įteigė daugeliui tą pačią tik apie save galvojančio vergo žinią – mokesčiai yra blogis. Mokesčiai yra mus išnaudojančių priešų išsigalvojimas.
Tokia libertariška ekonominė politika ir tokia propaganda naudinga tik labai siauram turtingųjų sluoksniui, kuris valdo mus kelis dešimtmečius. Tik šis sluoksnis gali pats sau užsitikrinti orų gyvenimą, viešajam sektoriui galutinai degraduojant. Bet vargu, ar tokią kryptį palaikančius žmones galime vadinti „sveiko proto dešiniaisiais“. Greičiau tai – ciniškas protas. Jei nepasakyti – amoralus.
Galbūt tai neišvengiama pirmos kartos turtuolių mąstymo pasekmė? Nei mokesčių, nei labdaros, tik keli Ferrariai garaže.
Jau atsibodo kartoti, kad Lietuva guli pačiame Europos Sąjungos dugne pagal iš mokesčių surinkto biudžeto ir BVP santykį. Dar liūdniau. Mūsų mokestinė bazė nėra pati mažiausia. Ji panaši į Estijos, tačiau į biudžetą pavyksta surinkti vos ne trečdaliu mažiau! Tai rodo valstybės institucijų bejėgiškumą. Taigi, mokesčių mokėtojų pyktį galima suprasti. O kur dar nepasitikėjimas tuo, kaip valstybė išleidžia sunkiai surinktus pinigus?
Todėl šiame fone kalbėti apie mokesčių politikos keitimą būtina, tačiau tik aiškiai pasakius, kad visos didesnės reformos prasidės po rinkimų, gavus visuomenės pritarimą. Kai situacija tokia sudėtinga, pats stabilumo išlaikymas jau yra vertybė.
Dabar keisti galima tik tai, kas atrodo neabejotina ir ko reikalauja situacija. Vargu ar neabejotinu galima laikyti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kuris yra sunkiai administruojamas, o be to - lengvai apeinamas gudresniųjų. Taikyti jį tik brangesniam turtui taip pat sudėtinga. Nukentėtų paskolas paėmę ir todėl savo būstus rinkos kaina įvertinę savininkai. Taip pat ir nelabai turtingi, tačiau didelius butus turintys pagyvenę žmonės.
Šiuo metu pasiteisintų tik žemės mokesčio peržiūrėjimas. Reikia padaryti, kaip visame civilizuotame pasaulyje – apmokestinti nuo rinkos vertės. Neįtikėtina, tačiau mes vis dar skaičiuojame pagal žemės derlingumą! Nesvarbu, kokiame užkampy ar prestižiniame privačių namų rajone tas sklypas yra.
Būtinas ir Vakarų standartus atitinkantis transporto priemonių mokestis, kurį šios kadencijos pradžioje blokavo liberalai. Tada sumažėtų ir nevažinėjančių Ferrari. Gal tai būtų mažas žingsnelis link prabangos mokesčio, kokį prieš metus įsivedė Vengrijos dešinieji?
Žinoma, teisingiausias solidarumo pavyzdys yra progresiniai mokesčiai. Tai tiesiog būtinas socialiai atsakingos visuomenės atributas, kuris Lietuvoje virto baubu.
Dabar žmonės negali patikėti išgirdę, jog šis tariamai socialistinis mokestis veikia JAV ir kitose Vakarų valstybėse. Iš 27 ES šalių tik 7 tokio mokesčio neturi. Riba labai iškalbinga. Ji skiria posovietinę Europą nuo senųjų demokratijų ir tokių pažangesnių šalių kaip Slovėnija.
Ne veltui garsus filosofas Peteris Sloterdijkas, kažkam Vokietijoje prieš kelis metus pasiūlius atsisakyti progresinių mokesčių, pareiškė: „Progresinis pajamų mokestis yra didžiausias moralinis žmonijos laimėjimas po dešimties Dievo įsakymų. Turtingiesiems yra garbė apmokėti šiek tiek didesnę sąskaitą...“
Šis mokestis atneša ne vien socialinę, bet ir ekonominę naudą. Jis didina vartojimą ir mažina nedarbą. Tai, beje, ir dvi didžiausios dabartinės Lietuvos bėdos. Žinoma, kalbėti reikia apie visų pajamų, o ne vien atlyginimų progresinį mokestį.
Tačiau Seime priimtas svarstyti socialdemokratų projektas yra visiškai nevykęs ir tik kompromituoja pačią idėją. Sunku pasakyti, ar tai daroma dėl nekompetencijos, ar sąmoningai. Juk ilgus metus būdami valdžioje oligarchiją atstovaujantys tariami kairieji apie socialinę atskirtį mažinančius mokesčius net negalvojo.
Dabar visų pirma reikia išaiškinti visuomenei visus progresinių mokesčių privalumus, sulaukti jos pritarimo per rinkimus, o tada jau veikti.
Mokesčių politika – reikšmingiausia teisingo valstybės valdymo sritis. Kartu tai ir ypatingai jautrus instrumentas. Todėl svarbiausia – nepakenkti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
