POLITIKA
05 04. Užkurys, Sąskaitininkas, Sekretorius. Lyderis (3)
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadys
Ateina pavasaris ir vėl čia pat dvi nepriklausomybės šventės. Deja, mūsų nepriklausomybės veidas – vis dar kaip nuskriausto arba dėl savo ateities išsigandusio vaiko, nes ekonomika – oligarchinė, politika - pusiau faraoniška, visuomeninė sutartis tarp piliečių ir valdžios nutrūkusi. Susidaro įspūdis, kad iš Lietuvos pavogta ateitis, už kurią taip neseniai, mūsų akyse, žmonės atidavė savo gyvybes. Dabar valdantieji - ir kiti pastaruosius dvidešimt metų valdžiusieji - išdavė tų idealistų idealus ir, jeigu būtų padorūs, turėtų priverstinai pasiprašyti į emigraciją ir ten, kokioje nors Anglijoje, Airijoje ar Ispanijoje įsidarbinę, galėtų mokyti tenykščius valdovus, kaip nekęsti savo valdomųjų, savo piliečių, savo darbininkų, savo valstiečių, savo inteligentų, savo tautos.
Neretorinių klausimų litanija
Kodėl Europos Sąjunga skurdo problemai spręsti nepasitelkia “afirmative action”? Ar ir ES neturi lyderių? Ar jų dangus taip pat žemai? Ar ir Europa sąmoningai verčia gerą “politics” į jos priešingybę “policy”: t.y. vieną sako, kitą daro, trečią galvoja? Ar tai reiškia, kad ES laikina? Kodėl ES neina JAV keliu: po karo JAV savo priešui Vokietijai padavė ranką (Maršalo plano pavidalu) ir vokiečiai patys, prižiūrimi okupacinės kariuomenės, atstatė savo valstybę? Kodėl ES siunčia į Lietuvą savo emisarus, kurie grasina sankcijomis, jeigu į mokyklų tvarkaraščiuose neatsiras homoseksualų tolerancijos pamokų? Kodėl ES nesiunčia į Lietuvą emisarų, kurie grasintų sankcijomis dėl totalios korupcijos ir faraoniško valdymo, kai turčiai daromi dar turtingesni?
Kur mūsų Martynai L. Kingai ir Franklinai D. Ruzveltai?
Baltaodė Amerika, pasitelkusi rasizmą, tvirtino, kad negrai – antrarūšiai, kad impulsyvūs, kad daro nusikaltimus, kad nesugeba mokytis, kad juos Dievas sukūrė šiukšlėms kuopti. Bet tarp demokratijos vergų atsirado lyderis Martin Luther King ir atkirto “I have a dream” (angl. “Aš turiu svajonę”), kad visi, ir baltieji, ir juodaodžiai, gyvens kaip broliai”.
Jungtinės Amerikos Valstijos tuo ir didžios, kad parodė pavyzdį, kaip atsisakyti rasizmo ir integruoti vergus į visuomenę. Valstybė juodaodžiams ėmė taikyti vadinamąjį “affirmative action” (angl. “pozityviosios diskriminacijos”) principą. Sakysim, Ajovos valstijos juodaodis turi savo atestate trejetą iš geografijos, bet jį į universitetą priima, baltojo nepriimtų. Ir ką gi - po kelių dešimtmečių tokios “pozityvios diskriminacijos” (baltieji dėlto labai šiaušėsi) Amerika turi juodaodžių profesorių ir kosmonautų, o dabar ir Prezidentą. Ir dabar, kai vyksta rinkimai, kandidatai savo programose įrašo, kad tam tikroms gyventojų grupėms taikys “affirmative action”. Mums keista, kad po rinkimų šiuos konkrečius pažadus vykdo.
O Lietuvoje išrinktieji į už juos balsavusius žvelgia kaip į pagalius, bet kodėl Europos Sąjunga išrinktiesiems nepasufleruoja, kad privalu elgtis padoriai? Labai keista..., bet galima ES suprasti: turi savo interesą.
Deja, Lietuva neturi tokio lyderio, kuris pasakytų garsiai, visiems, jog turi svajonę Redoms ir jos vaikams suteikti privilegijų, kad jos pradėtų gyventi normaliai.
Ir kodėl, pavyzdžiui, Lietuvai su ES parama nepasiųsti šimto kaimo mokyklų, pavyzdžiui, iš Rumšiškių, Žiežmarių ir Perlojos, pirmūnų į Oksfordą ir Kembridžą studijuoti? Dabar mokslas šiuose universitetuose pabrangintas, berods, iki 7 tūkstančių svarų sterlingų per metus (dar reikia turėti pinigų pragyvenimui). Tai ar čia Europos Sąjungai daug? Ir kodėl Europos Sąjunga neinvestuoja į pakraščių žmones - lyg ir siekia, lyg ir nori, kad jie ir toliau išliktų antrarūšiai ekonominiai vergai?
Taikydama “affirmative action”, ES galėtų skirti stipendijas - jeigu pakeistų savo diskriminacinę politiką, varančią pakraščius į skurdą ir katastrofą, ir pradėtų eksportuoti gerovę. Dabar yra visokie sanglaudos fondai, kurie teikia paramą gyvenimo kokybės skirtumams išlyginti. Tačiau praktiškai iš tų fondų naudos gauna tik viršūnės: jeigu duoda kokiam nors kaimo projektui pinigų, tai eilinių žmonių jie nepasiekia. Išvagiami ir vėl sugrįžta į Vakarų šalis kaip mokestis už brangius pirkinius – jachtas ir mersedesus. Pasižiūrėkite į Lietuvos kaimų stogus: kaip buvo šiferiniai, taip ir liko. Arba, pavyzdžiui, vanduo. Kaimiečiai geria nesveiką - su nitratais - vandenį. Matyt tam, kad greičiau kaimas virstų dykyne. Kad nuramintų ES oligarchų ir ideologų sąžinę, Vakarų fondų finansuojamos Lietuvos masinės komunikacijos priemonės pradėjo skelbti, kad nitratai – jau gerai, jau naudingi.
Europos Parlamentas ir tuščia vieta
Lietuva neturi tikrų, padorių savo atstovų ir Europos Parlamente. Jie čia paminėtų ir kitų problemų nekelia. Kai kurie aktyviai veikia prieš Lietuvą. Pavyzdžiui, profesorius Leonidas Donskis varo propagandą, kad lietuvių tauta apimta kriptofašistinio naratyvo (Ar supratote, ką tai reiškia? – J.Š. klausimas), o ponas Vladislovas Tomaševskis koneveikia lietuvius, kad jie kaip kokie narcizai taip myli savo abėcėlę, taip myli, kad nenori įsileisti lenkiškų raidžių su diakritiniais ženklais. O profesorius Vytautas Landsbergis, turintis autoritetą Europoje (vienintelis Lietuvos politinis veikėjas, kurį galima buvo „dainuojančios revoliucijos“ laikais, palyginti trumpai, vadinti lyderiu), Lietuvos tematika nepasisako, savo politinį kapitalą didina teikdamas pagalbą Rusijai, kovojant su jos praeities šmėklomis, kurios vis dar klaidžioja po Europą: dabar profesorius reikalauja iš Montpeljė (Prancūzija) muziejaus išmesti paminklą Leninui. Gal čia ir yra kokių nors problemų, kaip ir homoseksualizmo platinimo srityje, bet ar nereikėtų visiems Lietuvos piliečiams, taip pat save vadinantiems lenkais, homoseksualams, komunistams, svetimų valstybių interesų gynėjams, nacionalistams ir kitiems susivienyti ir pradėti, bent jau dėl akių, reikalauti iš ES imtis “affirmative action” prieš skurdą?
Feodalinė pirmosios nakties teisė. Aptvėrimai
Nežinia, ar pavyks susitarti tarpusavyje, turbūt ne, bet vis stiprėja įspūdis, kad su neoimperialistais nepavyks susitarti. Kažin, ar Lietuva gali pabėgti iš Europos Sąjungos ir prisidėti, pavyzdžiui, prie Rusijos ir Baltarusijos ekonominės sąjungos arba Nepriklausomų valstybių sandraugos. Pabėgus būtų visai blogai, sukištų į unitazą ir prigirdytų. Dabar esame tarp dviejų dramblių, ir vis labiau stiprėja įspūdis, kad jie, besiraivydami prieš miegą ar atsibudę, mus užguls ir uždusins. Atrodo, tai tik laiko klausimas.
Čia mums šiokios tokios paguodos suteiktų Mongolija, kuri taip pat gyvena tarp dviejų dramblių (Rusijos ir Kinijos), bet išliko ir laikosi kaip nacionalinė valstybė. Reikėtų išstudijuoti Mongolijos atsparumo patirtį, bet nėra kam. Mes neturime lyderių.
Dabar štai artėja Lietuvos teritorijos aptvėrimų epocha. Toje pačioje užsienio fondų finansuojamoje, vadinamų liberalų, spaudoje jau pasirodė tekstų, kad kvaila neapkęsti tokius užrašus kaip “Privati valda”, tokius užrašus reikia garbinti, nes to nori ES.
Istorijoje jau žinoma, kaip dvidešimto amžiaus pradžioje, žydų sionistams pradėjus supirkinėti jų žemes, palestiniečiai nekreipė dėmesio į tokius užrašus, savo žemes pardavė, pinigus pravalgė, o paskui, vieną rytą, patekėjus saulei virš Negyvosios jūros, atsibudę mato, kad pusė jų kaimo žemių jau priklauso žydams - ir, kur bepažvelgsi, vis “Privati valda”. Ir kuo tai baigėsi ir iki šiol dar nesibaigia, vis gerai žinome.
Tokia lemtis, jeigu neatsiras lyderio, ištiks ir Lietuvą.
Aptvėrimai nėra naujas išradimas: kaip užkariauti teritoriją ir iš jos išvyti gyventojus. Kaip buvo sakyta, šis principas pritaikytas Palestinos teritorijai užvaldyti, bet klasikinis pavyzdys – anglų valstiečių nuvarymas nuo žemės 17 amžiuje (paskui šią idėją, tik žiauriau, pritaikė bolševikai, kai Rusijoje tvėrė kolchozus).
Septynioliktame amžiuje Anglijoje prasidėjusi industrinė revoliucija pagerino gyvenimo kokybę, bet skurdą tik padidino (kaip dabar informacinių technologijų revoliucija – visi vaikai ir paaugliai turi mobiliuosius telefonus, nors žinoma, kad jų spinduliavimas pavojingas sveikatai), ir šie vaikai su “mobiliakais” neturi normalios ateities. Galbūt, duok Dieve, šie vaikai taps laukinio kapitalizmo duobkasiais.
Kai gyvuliai buvo svarbiau už žmones
Taigi tada, 17 amžiuje, Anglijoje prasidėjo pramoninė revoliucija, kaimo lordams (kolūkių pirmininkų atitikmuo pas mus) pasidarė pelningiau auginti ne kviečius, o avis, jas kirpti, vilną parduoti fabrikams, o šie jau buvo išmokę austi “fine” (angl. fain, puikias) medžiagas kostiumams. Anksčiau, brandaus feodalizmo laikais, valstiečiai turėjo nedidelius žemės plotelius, kuriuose augino javus, turėjo keletą karvių, kurias ganė bendruomenės ganyklose, vadinamose angliškai “commons”. Valstiečiai gyveno blogiau negu miesto žmonės, bet kaime tokio skurdo, tokių kontrastų kaip mieste nebuvo. Tačiau įsigalint kapitalizmui, kai avys tapo svarbiau negu žmonės, ir bendros žemės buvo atimtos iš valstiečių, skurdas labai padidėjo. Valstiečiai badavo, traukė į miestus, kur nebuvo darbo, už smulkias vagystes juos baudė mirtimi, sodino į skolų duobes. Parlamentas, visų pasaulio parlamentų tėvas ir motina, pataikaudamas turčiams ir dvarininkams, išleido įstatymus, kad žemės ūkį reikia modernizuoti, padaryti konkurencingą (dabar tokie šūkiai skamba pas mus, pasirodo istorijoje niekas nesikeičia), kad “commons” nacionalizuojamos ir paverčiamos privačiomis ganyklomis. Valstiečiams mokėjo mažas kompensacijas, be to, buvo reikalaujama, kad 4/5 kaimo valstiečių pritartų “commons” aptvėrimui, bet šių nuostatų nebuvo laikomasi, valstiečius apgavo, papirko, nugirdė. Tuo metu Anglijos kaimuose skambėjo tokia daina:“The law locks up the man or woman/ Who steals a goose from off the common./ But lets the greater villain loose/ Who steals the common from the goose. (lietuviškai, pažodžiui: “Įstatymas surakina moterį ar vyrą,/ Kuris pavagia iš ganyklos žąsiną./ Bet paleidžia į laisvę didesnį sukčių/, Kuris iš žąsino pavagia ganyklą?/“ Valstiečiai buvo apgauti kaip žąsinai. Ši daina nuostabiu aidu, žodis žodin, atsikartojo po trijų šimtų metų ir tebeaidi Lietuvos kaimuose, kai po dainuojančios revoliucijos imta naikinti kolchozus ir grobti žemes. Tiesą sakant, tam pagrindai padėti dar 1989 m., kai tuometinė okupacinė valdžia priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio”.
Jonas Gintautas, nuo 1982 m. JAV pilietis - spalvinga asmenybė, save vadino profesoriumi (buvo baigęs Lesgafto kūno kultūros institutą Maskvoje ir daktarų kursus JAV), atvažiavęs į Lietuvą čia visus žavėjo: moteris - savo juoda barzda, medikus - ugningomis kalbomis, matyt, tikrai simpatiškas profesorius ir žinantis Carnegie teoriją, kaip bendrauti ir įsigyti draugų. Jis parašė prašymą tuometiniam, dar sovietiniam ministrui pirmininkui Vytautui Sakalauskui ir tuometiniam KGB viršininkui Eismo(u)ntui, kad jam skubos tvarka, už nuopelnus, suteiktų žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti. V.Sakalauskas užrašė ant pareiškimo rezoliuciją, įpareigojusią tuometinį žemės ūkio ministrą Joną Jagminą (dabar Seimo narys, milijonierius) skubos ir išimties tvarka skirti Amerikos piliečiui žemės. Ratas skubiai sukosi ir Jonui Gintautui, Amerikos piliečiui, buvo paskirtas 48 ha žemės sklypas.
Pagal “Valstiečių ūkio įstatymą” pirmenybę gauti žemės valstiečio ūkiui steigti turėjo vietos gyventojai, kurių žemes sovietai konfiskavo (ne nacionalizavo, kaip rašo teismai savo nutartyse, nes nacionalizuoti gali tik teisėta, o ne okupacinė valdžia; kaip išaiškino Strasbūro žmogaus teisių teismas byloje “Brežnyj prieš Slovakiją”, tokios nutartys, kuriose vartojamas terminas “nacionalizuoti”, užuot rašius “konfiskuoti”, niekinės). Elena V. nieko negavo, iš sielvarto, kad negali sugrįžti į savo namus Bagdanonyse, ji netrukus mirė.
Sūnaus kryžiaus keliai ir gyvenimas su teismais
Toliau teisybės ir teisingumo ieškojo jos sūnus Vytautas Jurgis V. Jis nuėjo ir pas profesorių Vytautą Landsbergį, kitus nepriklausomybės laikų viršininkus, suko ir suko ratus, visi jį atstūmė. Paradoksas, bet iš pradžių atviriausias ir nuoširdžiausias buvo generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Jis Vytautui Jurgiui V. tiesiai šviesiai pasakė, kad negali padėti, nes J.Gintautas turi galingų globėjų. Kai Vytautas Jurgis V. paklausė generalinio prokuroro, kas aukščiau: įstatymas ar globėjai, prokuroras supyko, kaip pasakojo teisybės ieškotojas, įvyko rimtas konfliktas, vos ne muštynės. Paskui Artūras Paulauskas pasirašė raštą, kad tyrė Vytauto Jurgio V. pretenzijas į pirmenybę savo motinos žemėje steigti valstiečių ūkį, bet, anot generalinio prokuroro, viskas teisėta: J.Gintautas nebuvo JAV pilietis, įstatymas nereikalavo, kad gyventų Trakuose. Vėliau teismai Elenai V. tokios sąlygos netaikė, prašė įrodyti, kad gyvena.
Paskui prasidėjo teismai, kurie, beveik be išimčių, palaikė amerikoną. Buvo visokių kuriozų, pavyzdžiui, tuo metu jau valstiečio ūkio savininkas J.Gintautas, pareiškė, kad jam priklauso pirmenybė čia turėti sklypą, nes kadaise šis kaimas vadinos ne Bagdanonys, o Gintautinė. Iš geografų buvo gauta pažyma, kad tokio kaimo visoje Lietuvoje nėra. Čia amerikonas daktaras blefavo.
Teismai taip pat blefavo. Kaip žinoma, po 1991 kovo 11 d. Lietuvoje įsigaliojo, laikinai, buržuazinė 1938 metų konstitucija, pagal kurią privati nuosavybė – šventa, o visi okupantų valdžios nutarimai ir dekretai dėl jos konfiskavimo – niekiniai. Vadinasi, niekinis ir paskutinių okupacijos metų sprendimas atiduoti Bagdanonių dvarą į Ameriką. Teismai, pozityviu aidu atsiliepdami į V. Sakalausko ir Eismunto globą ir J.Gintauto norus, veikė prieš laikinąją Konstituciją.
Teismams ieškant savo teisybės, buvo visokių teisinių kolizijų, tiesiog fantastiškų akibrokštų. Pavyzdžiui, J.Gintauto advokatai įrodinėjo, kad Elena V. neturi pirmenybės teisės į savo tėviškę, nes tuo metu, kai rašė pareiškimą, t.y. 1989 m., negyveno ir nedirbo Trakų rajone. Kai teismui buvo pateikta pažyma, kad ji tuo metu dirbo Vievio vaikų darželio virėja ir gyveno Trakų rajone, teismai šią sąlygą užmiršo ir toliau apie tai nekalbėjo. J.Gintautas buvo Amerikos pilietis nuo 1982 m., bet jam teismai netaikė sąlygos, kad būsimasis valstietis dirbtų ir gyventų Trakų rajone. Aukščiausiojo Teismo kolegija, vadovaujama pirmininko ir pranešėjo Juozo Šerkšno, nutartyje parašė, kad nepateikta duomenų, jog J.Gintautas buvo JAV pilietis. Tai kodėl teismas jo nepaklausė: pilietis ar ne pilietis?
Kaip sakyta, J. Gintautas gyveno Amerikoje, gal dirbo Sovietų Sąjungai, gal ir turėjo jai kokių nuopelnų, jeigu LTSR valdžia buvo jam tokia gera. Tačiau ir pagal okupacinę LTSR konstituciją jis neturėjo jokios teisės gauti žemės Lietuvoje. Visi išvykusieji į Ameriką buvo laikomi liaudies priešais, persekiojami, juos periodiškai, kas trys mėnesiai, koneveikė tarybinė spauda. Prisiminkime, kas darėsi, kai į Vakarus buvo ištremtas žinomas teatro režisierius Jonas Jurašas. Bet jokių represijų nebuvo taikoma daktarui, profesoriui J.Gintautui. Kažkodėl organai jį užmiršo. Ir už tai, kad išdavė savo socialistinę tėvynę, dar LTSR laikais, J.Gintautas buvo apdovanotas žemės sklypu, valstybė tą žemę išpirko. Kodėl?
Išpirko, kad paskui parduotų J.Gintautui? Tai kažkoks absurdas. Dėlto amerikoną ėmė persekioti nepriklausomos Lietuvos spauda, manydama, kad padės Vytautui Jurgiui V. siekti tiesos ir teisingumo. Atsirado J.Gintauto moksladraugių maskviškių, kurie parašė, kad juos, kai studijavo Maskvoje ir kūrė draugiją “Balticum”, šis žmogus skundė KGB kaip nacionalistus. Buvę studentai, tos draugijos nariai, paskui turėjo nemalonių reikalų su tarybiniu saugumu.
Bet Vytautui Jurgiui V. niekas nepadėjo: nei LTSR konstitucija, nei 1938 buržuazinės Lietuvos Konstitucija, nei dabartinė Konstitucija, nei Landsbergis, nei Paulauskas, nei spauda. Teismai pripažino, kad 48 ha priklauso amerikonui. Paskui, 1998 m., jis tą sklypą perleido Linui Pakalniškiui, tas 1999 m. pardavė Gintarui Vaitiekūnui. J.Gintautui nebuvo priekaištų, kad jokio valstiečių ūkio jis neįsteigė, bažnyčios ir ligoninės Bagdanonių valstiečiams nepastatė. Tiesa, Vagnoriaus vyriausybė buvo priėmusi nutarimą sugrąžinti žemę valstybei tų ūkių, kurie jokios žemės ūkio veiklos nevykdo, liepė apskritims sudaryti tokių ūkių sąrašą, bet apskrities valdžia, buvę komunistai, šio nutarimo nevykdė. Kitaip sakant, sudarė sąlygas spekuliuoti žeme.
Niekas žmogui nepadėjo, ir jis susirgo vėžiu
Vytauto Jurgio V. bylą nagrinėjo Lietuvos teisėjų elitas, atrodo - geriausi iš geriausiųjų: Trakuose – Cininas (atsiprašome, vardas neįskaitomas), Aukščiausiojo Teismo teisėjai – Juozas Šerkšnas, Egidijus Laužikas, Aloyzas Marčiulionis. Vytautą Jurgį V. atstovavo dabar gerai žinomas advokatas Arūnas Marcinkevičius.
J.Gintauto teisybė nugalėjo, susidaro įspūdis, kad jam buvo pritaikytas “affirmative action” (pozityvios diskriminacijos, suteikiančios privilegijų) principas.
Bet su viena išimtimi. Atsirado vienas keistas teisėjas (pavardė mums žinoma), kuris Karčiauskų sodybą (ją ši giminė buvo pirkusi iš grafo Tiškevičiaus, sovietmečiu ten buvo Bagdanonių kultūros namai) priteisė Vytautui Jurgiui V. Tai sukūrė naują teisinę situaciją, buvo aišku, kad ir žemė turi jam būti priteista. Kodėl vieni teisėjai nuteisė taip, o kiti priešingai?
Jurgis Vytautas V. kreipėsi į Strasbūro žmogaus teisių teismą, bylai buvo suteiktas numeris, bet po poros metų atėjo standartinis atsakymas, kad pagal pirmo protokolo 34 straipsnį jo teisės nepažeistos. Paradoksas, bet Žmogaus teisių teismas pažeidė Europos piliečio teises.
Tada Vytautas kreipėsi į JAV ambasadą Lietuvoje, prašydamas, kad Amerikos teismai pradėtų persekioti neteisėtai pasisavinusį jo tėviškę Amerikos pilietį. Dar demagogiškai pridėjo, prašydamas, kad FBI išaiškintų, ar jis, gyvendamas JAV, nedirbo kaip KGB agentas. Kodėl J.Gintautui visur – ir Amerikoje, ir Tarybų Sąjungoje, ir Lietuvoje - atviri keliai? Bet ambasadorius tik atsirašė: jie (suprask: Amerikos demokratai) seka, kaip vykdoma žemės reforma Lietuvoje, bet konkrečiai jam nieko negali padėti.
Tai rodo, kad tiesa ir teisingumas Lietuvoje, Strasbūre ir Amerikoje toks pat primityvus, koks buvo senojoje Anglijoje aptvėrimų laikais prieš tris šimtus metų, kai nuvaryti nuo žemės valstiečiai dainavo: “The law locks up the man or woman/Who steals a goose from off the common./ But lets the greater villain loose/ Whio steals a coomon from the goose/.
Lietuva apgavo savo žmogų, ketinusį auginti žąsis – nupešė kaip žąsiną.
Vytautas Jurgis V. labai dėl to krimtosi, stresas padarė savo: žmogus susirgo vėžiu ir prieš po metų mirė, nesulaukęs, kol jam bus grąžinta tėviškė. Manytume, kad Lietuvos valstybė turėtų kompensuoti jo įpėdiniams ekonominę žalą, kurią patyrė, kad negalėjo naudotis savo žeme ir turėti pelno, taip pat moralinę žalą dėl savo piliečiui sukeltų kančių ir mirties. Turbūt kompensacija turėtų būti nemaža, keli milijonai litų. Reikėtų ją paskaičiuoti pagal normas, kurios taikytos apskaičiuojant Rusijos per okupaciją padarytus nuostolius.
Neretorinių klausimų litanija (tęsinys)
Kodėl Lietuva neorganizuoja savo dirvonuojančiose žemėse žemės ūkio gamybos (kaip Aleksandras Lukašenka), o jas nori parduoti užsieniečiams? Sukurtų darbo vietų, kaime sumažintų skurdą, kodėl to nenori? Tam, kad kiltų politinių ir nacionalinio saugumo problemų? Žemė, teritorija - vieninteliai mūsų ištekliai, tai kam juos parduoti? Lietuva importuoja kiaulieną iš Vokietijas, gal ir gerą, bet tikriausiai blogą, gal net dioksinu užkrėstą (jeigu vokiečiai ją pigiai parduoda, vadinasi, su dioksinu, nes Vokietijoje mėsa kelis kartus brangesnė negu Lietuvoje), bet kodėl Lietuvos Vyriausybė neskatina kaimiečių auginti kiaules, taip pat ir šeimos ūkiuose? O kaimo gyventojus valdžia, kaip šeškė, sukėlusi nedarbo skersvėjį, blogu kvapu išvaro į užsienį (kur jie prižiūri mirštančius senukus)? Kodėl? Kodėl Lietuvos valdžios, partijos ir visi, kas turi realią valdžią, taip pat oligarchai, taip nekenčia savo žmonių ir taip lenda į Europos Sąjungą? Kodėl?
Aptvėrimai
Šią liūdną bylą (Vytauto Jurgio V. prieš Joną Gintautą, Niujorko gyventoją), mes prisiminėme todėl, kad į Lietuvą atsirita spekuliacijos žeme cunamis: greitai Lietuvos žemes galės laisvai supirkti užsieniečiai. Žinoma, jie apsitvers nuo čiabuvių: gal kiaules augins, gal patys gyvens kaip kiaulės, gal sės genetiškai modifikuotus rugius ar rapsus. Kas žino jų planus, pagal Konstituciją negalima savininkui neleisti naudotis savo turtu, kaip nori. Jeigu neleisime, gal pasikvies NATO karius. Vadinantys save liberalais Lietuvos mylėtojai, tokie kaip susisiekimo ministras Masiulis, sako, kad daug žemės dirvonuoja ir ją reikia parduoti užsieniečiams, kad apsėtų.
Iš tikrųjų pasikartos Vytauto Jurgio V. istorija, mes turėsime tokių problemų, kurių dar neturėjome. Vietiniams gyventojams neliks vietos, neprašyti kaimynai gali viską apšnerkšti, ir niekas jiems nieko nedarys, nes bus nusipirkę gerus globėjus. Kaip Anglijos aptvėrimų laikais, prieš tris šimtus metų.
Daug Lietuvos valstybinių žemių jau supirkta ir laukia spekuliacijos starto. Lietuvos institucijos, taip pat ir Seimo nacionalinio saugumo komitetas bei kitos, nežino, kiek žemių supirkta ir kas supirko. Sako, kad jau supirkta penktadalis. Kol kas tos žemės neaptvertos, nes pirktos slaptai, nesilaikant įstatymų.
Aferos anatomija
Tai daroma taip. Koks nors veikėjas, gal paprašytas kokio nors užsienio banko, Lenkijos ar Rusijos, risnoja „Mersedesu“ po Lietuvą ir šnipinėja, kas parašė pareiškimus gauti kompensaciją už grąžinamą žemę. Valstybė savo žemės nevertina. Hektarą įkainoja daugiausia tūkstančiu litų (Danijoje hektaras žemės kainuoja 16 tūkstančių eurų) ir tokią kompensaciją moka savininkui.
Toliau būna taip. Supirkėjas, gal rusų, gal lenkų, gal danų agentas, išsiėmęs individualios veiklos verslo liudijimą, nemokantis jokių mokesčių, bet gyvenantis prabangiame name, disponuojantis milijonais (nėra pajamų deklaravimo, tai nežinoma, iš kur gavo), paskambina žemės savininkui, kuris yra parašęs pareiškimą už ją gauti kompensaciją, ir pasiūlo mokėti dvigubai: valstybės kompensacija – tūkstantis, tai jis duosiąs du. Ir taip milijoninės vertės valstybės žemę įsigyja už kelis tūkstančius. Operacijoje dalyvauja nemaža nusikalstama grupuotė, susidedanti iš supirkėjo, jo užverbuotų žmonių, kurių vardu žemė arba teisė į ją perkama, notarų, kurie tvirtina absurdiškas teisės į žemę pirkimo, būsimuoju laiku, sutartis, ir rajonų agrarinių valdininkų, kurie praneša supirkėjui, kas parašęs pareiškimus kompensacijoms gauti.
Jeigu žmogus parašo pareiškimą už grąžinamą žemę gauti kompensaciją, tai tas sklypas jau pereina valstybės žinion. Juo, arba informacija apie jį, disponuoja rajonų agrarinių tarnybų valdininkai. Vykdant aukščiau minėtą ir dar nebaigtą aprašyti aferą, reikia atlikti nemalonią procedūrą: tą jau valstybės nuosavybėn atiduotą žemę reikia formaliai vėl sugrąžinti savininkui, kad galima būtų sudaryti sutartį. Supirkėjas, spekuliantas žeme, paprašo savo auką, parašyti jam generalinį įgaliojimą tvarkyti tą žemę, kaip jam reikia ir kaip išmano. Notaras tokį įgaliojimą patvirtina, jam nekelia įtarimų, kad generalinis įgaliojamas rašomas ne giminaičiui, o visai nepažįstamam žmogui: vienas gyvena, sakysim, Pakruojyje, o kitas - Vilniuje. Panaudodamas tokiu būdu patvirtintą įgaliojimą, supirkėjas per savaitę (kokie tempai - J.Š. pastaba) atstato žemę savininkui (matyt, paperka agrarinių tarnybų valdininkus), kitaip sakant, paima iš valstybės ir grąžina tam į aferą įtrauktam žmogeliui, buvusiam savininkui.
Dabar sudaroma sutartis, kad žmogeliui už teisę ateityje parduoti turimą žemę iš karto sumokama sutarta suma, kuri ir bus to turto kaina, sakysim po 2013 metų.
Atgal
.jpg)
