VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

02 06. Kas gali išgelbėti Lietuvą?

Vaclovas Volkus

Dvidešimtajame amžiuje lietuvių tauta 1918 metais vasario 16 dieną didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1990 metais kovo 11 dieną atkūrė nepriklausomybę. Vienu ir kitu atveju prireikė ją apginti, kurti valstybės santvarką demokratiniais pagrindais – kurti žmonių gerovės valstybę.

Pirmu atveju atkuriama Lietuvos valstybė paveldėjo iš savo pavergėjos – carinės Rusijos ekonominį atsilikimą, nacionalinės priespaudos pasekmes, svetimų kariuomenių apiplėštą šalį. Neskaitlinga, kilusi iš lietuviško kaimo, darbšti, patriotiškai nusiteikusi inteligentija sumanių valstybės vadovų pastangomis per 20 nepriklausomo gyvenimo metų pakilo iš griuvėsių. Savo pasiekimais ekonomikos, kultūros, švietimo srityse, keldama valstybės prestižą priartėjo prie savo kaimynų – švedų, suomių, danų gerovės. Tai nereiškia, kad nebuvo padaryta klaidų. Jų buvo, bet iš jų mokytasi, daromos išvados, su nesąžiningumu, nepaisant postų, nesitaikstyta. Įvesta nacionalinė valiuta – Litas, kuris buvo padengtas auksu. Prieš okupaciją Lietuvos banke buvo 60 milijonų litų, padengtų auksu, 6 milijonai – sidabru, 18 milijonų litų – valiuta. Tuos pinigus pasisavino okupantai. Lietuva kitą dalį savo aukso – 2246 kg deponavo Didžiojoj Britanijoj, Prancūzijoj - 2900 kg, Švedijoj – 1250 kg. Viso – 6396 kg. Minimos valstybės auksą grąžino atsikūrusiai Lietuvai. JAV Lietuvos aukso atsargomis emigracijoj naudojosi nepriklausomos Lietuvos atstovybė, kai kurios Lietuvą laisvinančios organizacijos. Kiek be paveldėto aukso Lietuva yra naujai sukaupusi aukso, atkūrus 1990metų Nepriklausomybę?

Antru atveju Nepriklausomybę Lietuva atgavo iš savo okupantės – sovietinės Rusijos kartu su nesugriautu sovietiniu socialistiniu ūkiu, kuris turėjo pereiti į laisvos rinkos – kapitalistinį ūkį. Paveldėjo ir gausią inteligentiją, kuri, būdama sovietinio mentaliteto, ne visada su tautiniu sąmoningumu, neturėdama meilės Tėvynei, nesugebėjo tinkamai dalyvauti įstatymų kūrimo, valstybės valdymo reikaluose. Faktai liudija, kad šalia nacionalinio biudžeto, Europos Sąjungos kasmetinių milijardinių lėšų per Nepriklausomybės metus iš užsienio bankų pasiskolinta dar 50 milijardų litų. Nepaisant milžiniškų pinigų, jie panaudoti nekompetentingai, neefektyviai, net nesąžiningai. O jų vis trūko ir trūksta. Ne pinigai lėmė tautos gerovę, o tie, kuriems buvo patikėta juos realizuoti, naudingai investuoti.

Skiriasi ir katalikų bažnyčios vaidmuo krašto atgimime. Jeigu prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje katalikų bažnyčia, kunigai aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo , valdymo ir savivaldybių veikloje, tai dabarties Lietuvoje bažnyčia ir kunigai dažniausiai apsiriboja altoriumi. Nebent per valstybines šventes iš aukštų valdžios tribūnų primindavo valdžioms rūpintis paprasto žmogaus gerove. Per 25 Nepriklausomybės metus buvę valdžios klapčiukai ( šiandieną jau Briuselio) orientuoja tautą į kosmopolitizmą. Kasdien skaitome, girdime, matome Lietuvą užplūdusį banalumą, smurtą, tautos dvasinių, ilgaamžių šeimos tradicijų niekinimą. Valdžioje esančių partijų darbo “vaisiai“ – lietuvių tautos ir valstybės nykimo rezultatas. Netekome apie milijoną tautiečių. Tik per šios kadencijos socialdemokratų koalicijos valdymo du paskutinius metus iš šalies išvyko 78 tūkstančiai 500 jaunų 18 – 35 metų amžiaus žmonių. Susimąstykite, ponai valdantieji, gyvenantys su tūkstantinėmis algomis ir panašiais priedais nykstančios tautos sąskaita. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, JAV prezidentas, Vokietijos kanclerė ir kiti didžiūnai, vadovaudamiesi įvestais progresiniais tarifiniais mokesčiais, moka iki 48 proc. pajamų mokestį. o jūs, ponai Lietuvos vadovai, - tik 15 proc.

Šiandieną Lietuvoje daugiau žmonių miršta negu gimsta. Skurdas palietė eilinius pensininkus, mažai uždirbančius, žmones persekioja bedarbystė, mažėja gimstamumas.

 Teisėjai už savo darbą visuomenei neatsiskaito, nėra tarėjų, prisiekusiųjų teismų. Teisėjai – privilegijuota kasta, gaunanti dvigubą pensiją – senatvės ir valstybinę. Vienas ar keli teisėjai neįsigilinę savo sprendimais gali sugriauti ne vienų metų policijos, prokurorų, tyrėjų darbą, kuris kainavo mokesčių mokėtojams didelius pinigus. Įtakingų valdžios komercinių firmų vadovai nusikaltę išvengia realios baudžiamosios atsakomybės. Jie toliau lobsta, kasa nuolat gilėjančią ir platėjančią socialinę atskirtį. Kantrybės taurė tiesiog persipildė. Apsidairykite. Kuriasi naujas intelektualų Sąjūdis, kurį pasiryžę paremti skurstantieji, sąmoningi, suvokiantys blogybių priežastis piliečiai.

Nepiktnaudžiaukite, ponai rinktieji ir paskirtieji – Konstitucijos straipsniai visiems yra vienodi ir privalomi. O jūs. Seimo nariai, tapę ministrais, sėdite ant dviejų kėdžių ir atlygimais nesiskundžiate. Konstitucijos penktas skirsnis 66 str. skelbia „Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis...“. To paties straipsnio 3 p. sako, kad „Seimo narys negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus už kūrybinį darbą...“, pvz., knygų rašymas. Konstitucijos 7 skirsnio 99 str. skelbia „Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus..., negali užimti jokių kitų renkamų ir skiriamų pareigų... o taip pat gauti kitokį atlyginimą...“.

Neapgaudinėkite, ponai, rinkėjų. Nelaikykite jų neišmanėliais. Jeigu balotiruojatės , būdami Seimo nariai, į rajono Savivaldybės tarybą, žinokite, kad rinkėjai jus išrinko tikėdami, kad ir dirbsite Savivaldybės taryboje, o ne piktnaudžiausite, grįždami į Seimą ir savo vietą užleisdami kitiems, gavusiems mažesnį pasitikėjimą. Lietuvos žmonės, matydami išrinktųjų, valdininkų, komercinių vadovų nedorybių visumą, blogį, bėga iš Lietuvos, o likę dirba už grašius, dar kiti prasigeria – tokiose pragaro šeimose auga tūkstančiai vaikų, kurie yra mušami, žalojami, metami šulinius. Lietuva jau tampa Europos girtuoklių valstybe, kurioje kiekvienas gyventojas – nuo kūdikio iki nukaršusio senelio 2014 metais suvartojo vidutiniškai 15,4 litro grynojo alkoholio. Jį pavertus 40 laipsnių degtine, tektų 47 puslitriai degtinės. Atmetus vaikus, ligonius, senelius, dalį negeriančių moterų ir vyrų, vienam žmogui tektų 100 puslitrių degtinės. Už lietuvius daugiau geria baltarusiai. Daugiausiai dėl girtavimo Lietuvos kalėjimuose atsidūrė 9,6 tūkstančiai nuteistųjų. Apie tiek – atleistų nuo bausmės lygtinai. 25 metų Lietuvos tikrovė nepateisino tūkstančių žuvusių partizanų už Lietuos laisvę, tūkstančių paliekančių Tėvynę vilčių. Pvz., derlingose, išdrenuotose Kėdainių žemėse buvo stiprūs ūkiai, išaugusios gyvenvietės, gerai kaimo žmogų aptarnaujančios kultūros, švietimo, sveikatos įstaigos, o šiandien kaimas ištuštėjo. Rajonas neteko keliolikos tūkstančių žmonių. Kasmet rajone miršta maždaug 200 žmonių daugiau negu gimsta. Rajone įregistruota 250 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga apie pusė tūkstančio vaikų. Tokį ir panašų vaizdą matome visoje Lietuvoje. Lietuvoje yra 10 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, kuriose auga apie 20 tūkstančių vaikų. Jais rūpinasi net 12 grandžių įvairiausių įstaigų piramidė – nuo žemiausios iki aukščiausios. Nuo tų „rūpinimosi“, kalbų kalbelių metai iš metų vežimas nejuda į priekį. Tai tuščios biurokratinės pastangos – girtavimas plinta, vaikai kenčia. Kol darbo žmogus nebus aprūpintas darbu, nors kiek oriu atlyginimu, kol milžiniškomis lėšomis disponuos, jas tvarkys ir atžagariom rankom skirstys savanaudžiai, be meilės Tėvynei švaistūnai, abejotinos kompetencijos žmonės, reikalai tinkamai neišsispręs. Biurokratiniam, brangiai apmokamam, tarpusavyje nesusišnekančiam valdžios aparatui sunkiai sekasi pateisinti tautos viltis išugdyti jaunąją kartą dorais Tėvynės piliečiais.

Lietuvai savo ilgame istorijos kelyje teko sutikti ir patirti daugelį negandų. Neatsitiktinai sunkiais metais buvo kreipiamasi pagalbos kaip į paskutinę instanciją – Dievą su prašymu: „Nuo karo, maro ir bado gelbėk mus, Viešpatie“. Dievas išklausė. Lietuvai, gyvenančiai tarp gūdžių kaimynų – vokiečių, rusų, lenkų, pavyko apsiginti, išlikti.. Šiandieną Lietuva ritasi galimo išnykimo keliu. Šiandien belieka tautai kreiptis su viltimi į Dievą: „Nuo blogos valdžios ir girtavimo gelbėk mus, Viešpatie“.

Atgal