POLITIKA
05 10. Užkurys, Sąskaitininkas, Sekretorius. Lyderis (4)
Jonas A. Patriubavičius
Jonas Šadys
Lietuva spekuliantų tinkle
Tokiu būdu spekuliantai savo rankose sukaupė dešimtis, o gal šimtus tūkstančius hektarų žemės, kurios lyg ir neturi, bet kurią ateityje turės. Pas mus Lietuvoje žemė pardavinėjama kaip nafta kokioje nors Londono būsimų sandorių (vadinamų „futures”) biržoje. Kadangi iki šiol Lietuvoje neįvestas nekilnojamojo turto mokestis, kuris svarbus ir turto apskaitai, tai žemė iš nekilnojamojo turto pavirto kilnojamu, skraido ne tik iš vienos vietovės į kitą, bet ir iš vienos epochos į kitą. Šiuo atveju iš laikotarpio, kai dar negalima parduoti užsieniečiams, į laikotarpį, kai užsieniečiai tokią teisę įgis.
Tokios aferos vyksta visoje Lietuvoje. Sakysime, žmonės, gyvenantys Kauno rajone ir iki šio neatgaunantys savo tėviškių, mums praneša, kad Kauno marių pakrantes supirko kažkoks Tallat Kelpša, gyvenantis Vilniuje ar Rusijoje. Sako, kad ir kai kurie Seimo nariai valdo kaip nuosavybę didelius Lietuvos teritorijos plotus. Matyt, laukia užsieniečių ir kainų šuolio.
Tuo tarpu dar daug žmonių neatgavo savo tėviškių. Iš Kauno rajono ponia mums atsiuntė agrarinės tarnybos raštą, kad negali jai skirti jau atmatuoto sklypelio, 28 arų, nes jos tėviškės žemė nebuvusi Kauno marių regioninio parko teritorijoje. Kaip nebuvo, jeigu dabar užlieta Kauno marių vandenų, o tas atmatuotas, bet norimas atimti (ir matyt, kam nors parduoti) sklypelis, tie 28 arai, buvo jos tėvų žemės, kurios daug užsemta, ribose.
Vieno iš mūsų laiptinėje gyvenanti tokia ponia Stasė Uždavinytė neatgauna savo tėviškės Vilniaus rajono Marijampolio seniūnijoje. Poniai – 83 metai, valdininkai laukia, gal numirs, tada jai paskirtą, bet vis neįteisinamą sklypą galėtų parduoti užsieniečiams ar savo giminėms. Ponios sveikatą jau 22 metai graužia reformatoriai, jai, kaip Jurgiui, Vytautui V., padaryti milžiniški nuostoliai. Kaip šitaip visokiems apskričių viršininkams macaičiams, Dievas, mūsų valdžia ir Europos Sąjunga leidžia elgtis, sunku suvokti.
Reikia referedumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams
Ką čia ir kalbėti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė vieną kartą išsitarė, kad Lietuvoje pernelyg įsigalėjo oligarchai. Spekuliantų oligarchų neminėjo. Prezidentė apie anuos išsitarė švelniai - kaip poetė Salomėja Nėris apie Maironį: „Priešas kirto kumštim geležinėm, o jisai kalbos gimtosios gražumu”.
Žinoma, oligarchai – ne visai priešai, nuo jų stalo trupinių nubyra ir visuomenei. Bet Prezidentė nesiūlo tuojau pat įvesti nekilnojamojo turto mokesčio, kad būtų žinoma, kas ką veikia ir kas ką turi. Tokiu būdu oligarchams ir spekuliantams būtų uždėtas šioks toks apynasris.
Mes vis tikimės, kad Prezidentė taps Lietuvos lydere, bet laikas eina, o konkrečių darbų, kurie rodytų, kad jau pasuko ta linkme, į tą kalną, nėra. Pareiškusi, kad ji yra prezidento Brazausko mokinė, sukėlė šoką. Reikia manyti, kad tai buvo tik geras žodis mirusiam ir daug kentėjusiam prezidentui.
BBC savo tinklalapyje rašo, kad Prezidentė Lietuvoje vadinama geležine ledi - kaip Margaret Thacher. Mums taip neatrodo, BBC čia labai jau galantiška, nes Prezidentė oligarchams nuolaidžiauja. Jeigu būtų geležinė jų atžvilgiu, būtų gerai, turėtume lyderę, kuri nebijo rizikuoti. Kol kas viskas miglose, palauksime, ką pasakys savo metiniame pranešime.
Reikia tikėtis, kad Lietuvoje atsiras politikų, kurie ne tik keiks oligarchus, su jais tarsis, bet ir uždegs vilties žiburį, kuris išsklaidys šią tamsą, o oligarchams tas žiburys švies kaip didelė žvakė, kuri aptirpdys jų godumą. Gal pagaliau kas nors geležiniu balsu, kurį girdėjo BBC, lieps Seimui ir Vyriausybei įvesti nekilnojamojo turto mokestį, visuotinį pajamų deklaravimą, progresinius mokesčius (Anglijoje tokie mokesčiai įvesti dar prieš Žalgirio mūšį – 1379 m.), ir taip parodys Lietuvai kelią į suomišką gerovę? Reikia tikėtis, kad po Egipto įvykių, kur prezidentas valdė kaip faraonas, taip, kad turčiai darėsi dar turtingesni, mūsų vadai susimąstys...
Lietuvai reikia apsispręsti, ar pardavinėti žemes užsieniečiams. Europos Sąjunga mums negali šiuo klausimu įsakyti. Tik tauta gali nuspręsti, kam parduoti savo teritoriją. O kad norinčių pirkti yra, rodo istorija su Graikija. Kai pernai Graikiją dėl korupcinio valdymo ištiko krizė, Vokietija siūlėsi apmokėti skolas, jeigu Graikija parduos jai kelias negyvenama salas. Graikai nepardavė, nors turi daugiau kaip 2 tūkstančius salų, iš jų tik 169 gyvenamos.
Partijų charizma – kaip šlepečių
Šlepetės Lietuvoje vaidino ir vaidina istorinį vaidmenį. Dabar Lietuvai sunku, padėtis be išeities ne tik todėl, kad nėra lyderių, bet ir dėl to, kad partijos netikros. Lyg vienakojės, kurioms galima pritaikyti ir dešinę ir kairiąją šlepetę, o ta pati – oligarchų kišenėje.
Kaip žinoma, šlepetės būna dvi: kairė ir dešinė. Tačiau jų funkcija viena: apauti skirtingas kojas, kad būtų šilta, taigi turi būti skirtingos. Partijų funkcija – kurti gerovę ir ateitį visiems, turėti aukštesnių tikslų, ne tik savo skirtumais didžiuotis ir rietis, bet veikti taip, kad visai visuomenei būtų šilta. Jeigu žmonėms susidaro įspūdis, kad yra kitaip, jos – ir šlepetės, ir partijos – nereikalingos.
Sakoma, kad Lietuvoje yra kairės ir dešinės politika, yra dešiniosios partijos, yra kairiosios. Deja, tai tik žodžiai, deja, partijų charizma – kaip šlepečių.
Klasikinės dešiniosios partijos, pagal savo ideologiją, palaiko turtinguosius, vykdo Thatcher politiką, kad jie būtų dar turtingesni ir kuo daugiau trupinių numestų skurdžiams. Manoma, kad einant tokiu aplinkiniu keliu (tai tas pats, kaip iš Vilniaus į Ukmergę važiuoti per Klaipėdą) visi praturtės ir bus laimingi.
Kairiosios partijos, pagal savo ideologiją, palaiko samdomuosius darbininkus, juos gina, per profsąjungas ir kitais būdais. Tai socialdemokratinės partijos, jų politika - dalį oligarchų pelno nacionalizuoti, už tuos pinigus pirkti paslaugas (sveikatos apsaugos, saugumo, švietimo) ne tokiems turtingiems sluoksniams. Tokią politiką daug metų diegė Švedijos socialdemokratai ir rezultatas fantastiškas: sukūrė istorijoje pavyzdžio neturinčią gerovės valstybę. Dabar Lietuvos valdančiųjų partijų politika (politics), o tiksliau “policy”, vienoda, visų vienoda, net šlepetės turi daugiau skirtumų.
Valdant vadinamiesiems socialdemokratams sukurtas grupės draugų kapitalizmas, kuriame korupcija yra pagrindinė ekonominė kategorija. Dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį bankai veikė kaip Ponzi piramidės. Tuo metu TVF atstovas Lietuvoje atstovas Fannitza sakė, kad ir Lietuvos bankas veikė kaip Ponzi piramidė. Tais laikais bankai išvogti, tiesiogine prasme susitarus išvogti, juose buvę žmonių indėliai pasidalinti (paskui juos grąžino iš biudžeto). Toks būdas pasirinktas aprūpinti būsimuosius kapitalistus, buvusius komunistus, grynais pinigais. Tai ar galima kalbėti apie kokius nors socialdemokratinius jų idealus ar socialdemokratinę moralę ir darbus? Kai 2006 m. Vilniuje apsilankę TVF ekspertai patarė įvesti nekilnojamojo turto mokestį, finansų ministras Balčytis numojo ranka: ne laikas.
Kai į valdžią ateina nauja partija, politika turi pasikeisti. Bet ne Lietuvoje: čia sukurta valdžios vertikalė, šmėžuoja vis tie patys veidai – kaip faraonų. Tai koks įdomumas gyventi ir balsuoti, jeigu tą pačią “socialdemokratų” politiką vykdo ir dabar valdantys vadinamieji konservatoriai ir krikščionys demokratai? Dabartinė finansų ministrė sako tą patį kaip anoje kadencijoje ponas Balčytis: nekilnojamojo turto mokesčiai Lietuvai nereikalingi. Mums vieninteliems Europoje nereikalingi?
Šiuo metu valdantieji sumažino pensijas, sakydami, kad nebuvo kitos išeities, valstybė būtų bankrutavusi. Matyt, būtų bankrutavę ir kai kurie oligarchai, bet buvo pasirinkta naštą suversti ant pensininkų. Vadinasi, pensininkai gelbėjo oligarchus. Pensininkai – kantriausi Lietuvos ateities kūrėjai, ne Lietuvos partijos ir ne valdžios, kurių priedermė valdyti taip, kad nebūtų bankroto. Bet partijos dėlto nesikalba, per televiziją nuolat riejasi, aptardamos surežisuotus skandalus, kaip, pavyzdžiui, ginčai dėl netradicinės orientacijos.
Pas mus viskas sumaišyta, ne tik šlepetės, bet ir politikos kairė ir dešinė. Štai dabar valdantys vadinamieji konservatoriai ir krikščionys padarė ir kelis gerus darbus lyg būtų tikri socialdemokratai: panaikino „LEO LT“, kuris veikė kaip pinigų plovimo mašina. Labai keista, kad vadinamoji opozicija siekė energetikos ministro apkaltos. Šis ministras elgėsi kaip tikras krikščionis, kaip socialdemokratas, padarė nemažai gero: sakysim, į ministerijos globą perėmė sodų bendrijų elektros tinklus. „LEO LT“ visaip nuo to išsisukinėjo. Šie darbai geri, tačiau jokia politika, tai ūkiniai darbai, tai tik politikos priešingybė - “policy”.
Bet ir toliau, kaip per anuos du dešimtmečius, šios dvi pagrindinės partijos, pilstančios pakaitomis valdžios vandenėlį, dėl nieko nesitaria. Taip nedaro net šlepetės. Anuos dešimtmečius didžiausia politika (“policy”) buvo dėl to, kam parduoti ir kam pardavė “Mažeikių naftą”, dabar daro politiką ir renka kvailių balsus (demokratija leidžia turėti kitą nuomonę, bet neleidžia būti kvailiu) dėl Ignalinos atominės uždarymo (tų, kurie sako, kad nereikėjo uždaryti). O štai dėl naujos atominės statybos nesusitaria. Kai kas sako, kad politinės partijos tuo klausimu vieningos (reikia statyti), bet kyla klausimas, kodėl vadinamoji opozicija taip nudžiugo, kad korėjiečiai atsisakė tame projekte dalyvauti? Vėl pasigirsta balsų, kad gal nereikia statyti, gal ekonomiškai neapsimoka, gal geriau pirkti iš Rusijos ir Baltarusijos. Ir daroma išvada, kad pas mus joks investuotojas neateis, nes Lietuvoje trūksta politinio sutarimo ir net stabilumo. Pakanka kam nors iš šalies pastumti ir jau nėra stabilumo, ir jau investuotojai neina. Beje, neina dėl korupcijos, kurią savo naujose narėse toleruoja ir Europos Sąjungos biurokratija.
Dviejų Respublikų – Žečpospolitos - laikais imperatorė Jekaterina užverbavo ir papirkinėjo, tiesiogine prasme tvirkino seimų ir seimelių narius ir šie praganė net dvi valstybes. Tai kodėl dabar taip negali būti?
Kas bijo referendumų?
Jeigu partijos nesitaria ir nesutaria, jeigu nuolat riejasi ir reformas paverčia skandalais ir beprasmybe, o gyvenimą košmaru, tai reformoms įgyvendinti galima pasitelkti tiesioginės demokratijos instrumentus – referendumus.
Taip jau seniai daroma Šveicarijoje. Slovėnija, maža, bet rimta ES narė, taip pat eksperimentuoja su referendumais. Buvo tiek jų daug, kad slovėnams nusibodo vis balsuoti ir pastarajame dalyvavo tik 15 proc. rinkėjų.
Slovėnijos vadovai visada į politiką žvelgė rimtai, neišmoko vogti, buvo lyderiai, nė karto nepavertė “politcs” į “policy”, dėl to juos gerbia ES, priėmė į euro zoną. Dabar Slovėnijoje svarstoma idėja vieną kartą per metus rengti referendumų dieną ir iš karto nuspręsti dėl kelių klausimų.
Tai kodėl Lietuva negali pasekti protingu pavyzdžiu? Kodėl, pavyzdžiui, nepateikti piliečiams klausimo: reikia ar nereikia atominės elektrinės, nori ar nenori nekilnojamojo turto mokesčio ir t.t.
Faraono lazda
Kaip sakyta, Lietuvoje sukurta valdžios vertikalė: visą laiką valdo tie patys žmonės, susikompromituoja ir vėl atsiranda Seime. Dabar jau ten atsiduria ištisos šeimos, darosi šeimyninė ranga.
Tai primena šiuolaikinio Egipto realijas. Valdymo simetrijų tarp Lietuvos ir Egipto nemažai. Jeigu būtų viena, tai galima sakyti, kad vadai padarė klaidą, jeigu dvi – sukūrė tendenciją, jeigu trys – padarė nusikaltimą. Dabar pažvelkime į langą ir tuos panašumus pamatysime kaip ant delno.
Egiptas. Gyventojų: 77 505 756 (“World Almanac and Book of Facts, 2006” ). Plotas: 995 450 kv. kilometrų. BVP: 316,3 mlrd. JAV dolerių. Biudžetas: 20,8 mlrd. dolerių (t.y. 6,57 proc. BVP). Gyvenimo trukmė: vyrų – 68,5 metų, moterų – 73,3 metų. Kūdikių mirtingimus (1000 gyvų gimusių) – 32,6. Raštingumas: 57,7 proc. CNN duomenimis, prezidentas Hosni Mubarak turi turto už 40 mlrd. dolerių, du sūnūs – po 10 mlrd., žmona – 20 mlrd. JAV kasmet teikia Egiptui karinę pagalbą už 1,5 – 2 mlrd. dolerių. Karių – 450000, karinis biudžetas – 1,7 mlrd dolerių. CNN duomenimis, pusė Egipto gyventojų (apie 40 mln.) - jauni žmonės, 90 proc. – bedarbiai. Už skurdo ribos: per dieną išleidžia tik du dolerius. “The Economist” duomenimis, Egipte - 84, 6 mln gyventojų, 52 proc. jaunesni kaip 25 metų, BVP vienam gyventojui - 5,9 tūkst.dolerių (Lietuvoje – 11 tūkst. dolerių)
Vadinasi, Egipte per biudžetą perskirstoma labai maža BVP dalis, (Lietuvoje didesnė, bet vis tiek mažai), taigi vykdoma nusikalstama turčių turtinimo politika. Opozicija silpna, jos įtakos ekonominė bazė labai siaura. Kadangi biudžete mažai pinigų, tai daug gyventojų neraštingi. Sveikatos apsauga, kaip rodo kūdikių mirtingumas, taip pat ne visiems prieinama. Kaip žinoma, dabar vyriausybė padidino pensijas ir tarnautojų algas 15 proc. Bet apie kardinalius sprendimus, pavyzdžiui, kaip praturtinti biudžetą neužsimenama.
Paralelės ne visos, vienos trūksta
Tai primena mūsų Vyriausybės ir Prezidentės šiomis dienomis duotą pažadą sugražinti pensijas į aukštesnį lygį ir grąžinti nusavintas sumas. Tai gerai, reikia tokį pažadą atsargiai sveikinti, bet apie kardinalius sprendimus, kaip pavyzdžiui, apie pensijų padidinimą bent du kartus (Vokietijoje didesnės penkis ar šešis kartus), nekilnojamojo turto apmokestinimą, net neužsimenama, o juk, jeigu norima ką nors pakeisti, reikia klausyti, ką sako Praveen Gupta. Vadinasi, ateitis miglota, ne tik pensininkams, bet ir turtuoliai nuskriausti: jiems atimta krikščionio teisė į solidarumą.
Iš esmės mums egiptiečių gerovė ir jų problemos nelabai rūpi. Tik tiek kiek problemos panašios į Lietuvos. Lietuvoje, kaip ir Egipte, visos valdžios vykdė laukinio liberalizmo politiką: turčius darė dar tur0tingesniais. Matyt, pas juos, kaip ir Lietuvoje. veržiamasi į valdžią praturtėti, o ne kilniais tikslais - tarnauti šaliai. Ir ten, ir čia skurdas didėja, keliamos kainos. Opozicijos nėra, visos partijos vykdo tą pačią politiką („policy“).
O Lietuvos valdžios vyrai, kaip faraonai, irgi turtėja. Kaip gi, kaip gi, kaipgis amžinąatilsį prezidentas Algirdas Brazauskas buvo sakęs, kad kvailas tas ministras, kuris valdydamas ministeriją nepasidaro milijonierius.
Taigi turime daug milijonierių. Mums berenkant skaičius apie Egipto ir Lietuvos košmariškos politikos simetriškumą, paskambino profesorė iš Kauno. Sakome, kad padėtis, mūsų nuomone, Egipte labai jau simetriška su Lietuvos padėtimi, daug paralelių. Taip, sakė profesorė, bet yra ir vienas skirtumas: jie netyli, o mes tylime.
Buvome priblokšti. Gelbėdami Lietuvos garbę, štai kiek prirašėme. Kas dabar pasakys, kad Lietuva tyli, kad nėra demokratijos?
Atgal
.jpg)
(1).png)
