POLITIKA
04 11. Tvarkyti negalima darkyti
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Visuomenėje užtenka tvarkytojų ir darkytojų, sakyčiau, jų net perteklius, kai ideologija nesikeičia, o keičiama tik terminologija; kai viena keičia kita, o lieka tas pats arba beveik tas pats, kad jau nebeaišku darosi, o čia dar jaukiamą lietuvišką socialinį šiupinį paįvairina tvarkymo žinomi, tik nelabai suprantami pakaitalai įvairiose gyvenimo srityse. Pakaitalai. Tad lyg ir tvarkoma, lyg ir darkoma...
Kad nebereikėtų ilgai sukti galvos kur pavadinime padėti kablelį, bet kol dar nuspręsite, kur jo vieta, pasidomėkime kai kuriais aktualiais mūsų šalies gyvenimo klausimais, pavyzdžiui, švietimu. Kad Lietuvai daugiau ar mažiau nesisekė su šios srities ministrais ir didžiaisiais specialistais, apie ką porina mažesni specialistai ir žurnalistai, tai yra viena medalio pusė. Kita pusė – kritikuojama, nes ji yra tikrai kritikuotina švietimo tvarka, pavyzdžiui, švietimo įstaigų priklausymas (kritikuotinas ne pats priklausymas, o kam priklauso) ir iš to kylančios liūdnos pasekmės: švietimo ir pan. įstaigų steigėjas – savivaldybė, o švietimo-ugdymo turinį – mokymo programas ir pan. numato ministerija ir t. t. Priminsim, kad specialistų įsitikinimu Švietimo įstatymas šių klausimų neišsprendžia. Akivaizdu, kad savivaldybės nesupranta ministerijos ir atvirkščiai, abipusis bendradarbiavimas nepasiteisino; ta pati padėtis ir dėl pedagogų kadrų, dirbančiųjų atlyginimų. Ministerijai priklauso, trumpiau išsireiškime, proftechmokyklos ir, ministerijos globojamos, neblogai tvarkosi. Kodėl Švietimo ir mokslo ministerija nepriglaudžia bent jau bendrojo lavinimo švietimo įstaigų? Būtų žymiai geresni ugdytinių pasiekimai, geresnė švietiminė bazė ir geresnis socialinis klimatas. Švietimo sistemoje išdirbęs virš penkiasdešimt metų susidariau tam tikrą nuomonę ir nuoširdžiai plojau Ignalinos savivaldybės merui, dabartiniam Europarlamentarui Broniui Ropei, kai jis viešai pareiškė, jog daugiau nevykdys kvailų ministerijos nurodymų ir nebeužkals kaimo mokyklėlių langų, kurių net caro valdininkai neužkalė; taigi, ne tik mano manymu, susiduriame su paradoksu: ministerijai priklausančių įvardytų mokyklų vadovai gali būti vietos savivaldos tarybų nariais, gali spręsti ir sprendžia vietos savivaldos reikalus, o savivaldybės įstaigų – negali. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje besiformuojanti tvarka buvo sudarkyta. Trumpiau tariant, ar ne taip ramiai ir gražiai buvo praplatintas kelias verslininkams į vietos valdžią – į savivaldos tarybą, nes po priimto Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo kai kuriose Rytų Lietuvos savivaldybių tarybose, eliminavus gimnazijų, progimnazijų, kitokių mokyklų, ligoninių, poliklinikų, vaistinių ir t. t., kurių steigėja yra savivaldybė, vadovus, rinkiminė konkurencija žymiai sumažėjo, susilpnėjo, nepelnytai sumenko. Buvo paskaičiuota, kad kai kuriose Rytų Lietuvos savivaldybių tarybose verslininkų padaugėjo nuo keleto iki beveik pusės tarybos narių! Tėvai, jie ir rinkėjai, nesupranta, kuo pranašesni verslininkai ar kiti asmenys už jiems gerai pažįstamus švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, sporto įstaigų vadovus, kuriais pasitiki, kuriems patiki savo atžalas. Bet rinkėjai, kuriems patiki vaikus, negali už juos balsuoti ir turi rinktis iš kitų asmenų, dažnai nepažįstamų platesniam rinkėjų ratui. Žiniasklaidoje buvo paaiškinta: taip apsidrausta, kad savivaldybės įstaigų vadovai nepiktnaudžiautų lėšomis, juk jie perka kreidą, popierių..., tai yra valdo mizernus finansus, lyginant su verslininkais, kurie išsiskiria vienu aiškiu aspektu – valdo didelius pinigus. Kas gali paneigti, kad tai padėjo susidaryti tokiai padėčiai savivaldybėse, kad apie ten pasitaikančius galimus finansinius nusižengimus keliamos baudžiamos bylos – skamba visa Lietuva. Gal jau laikas atitaisyti padėtį, kai taryboje dirbo gyventojų išrinkti tarybos nariai, nepriklausomai nuo užimamų pareigų .įstaigose, ir nepriklausomai nuo steigėjo! Gal tada tvarkymo ar darkymo pavyzdžių sumažės.
Valstybinės kalbos įstatyme apsukrūs toliaregiai įterpė vieną prielipą – jeigu gyvena vienoje vietoje daugiau kitataučių, tai vartojama ne tik valstybinė kalba. Sukluskite Pabradės, Ruklos, Jonavos ir kt. gyventojai ir pradėkite mokytis arabų kalbas! Nieko nepadarysi, priimtas saliamoniškas sprendimas! Skaičiau internete, kad iš visų valstybių politikų (nebuvo įvardyta – Europos ar viso pasaulio) lengviausia apgauti Lietuvos politikus. Vieni mūsų politikus giria: štai kaip jie pasitiki žmonėmis, o kiti juodai supeikia – ar tai reikia suprasti, jog mes išsirenkame žiopliausius politikus? Lietuva unitarinė, o ne federacinė (autonominė) respublika! Tai iš kur atsirado įstatyme tas prajėvas – prielipas apie kitas kalbas! Ir neaiškioje vietoje. Mūsų name gyvena 90 proc. kitataučių, tai galvoju, kokią kalbą reikalaus įteisinti, ar aš ją mokėsiu, o kaimyniniame name dar sudėtingiau: antrame aukšte gyvena vien kitataučiai ir jie reikalauja autonomijos! Vargu ar čia priežastis politikų žioplume, greičiau – neišmanyme. Juk kalbų reikėtų nebe vienos, o lygiai pusšimčio! O tiek jų tikrai nebus, o tai jau būtų karaimų, totorių, netgi mūsų braliukų ir kitų nenuginčijama diskriminacija! Tai kokios dar gali būti kalbos apie kitas kalbas?! Kodėl įstatymas iki šiol nepakoreguotas, naujai nesuredaguotas? Ar ne todėl, kad kitataučiai Rytų Lietuvos gyventojai niekad nesimokytų valstybinės lietuvių kalbos?! Tie kurie norėjo, seniai išmoko. Kiti nemoka ir nesimoko! Kas už to slypi, jau žiniasklaidoje reiškiama nuomonių: naujas Lucijanas laukia! Tad, suprantama, lietuvių kalba nereikalinga. Valdantieji, matyt, laukia, kol Rytų Lietuvos tautinės bendrijos, kažkodėl vadinamos tautinėmis mažumomis, kol jos integruos lietuvių tautinę mažumą. Žiniasklaidos atstovai mėgsta humorą: nuvažiuoja į Rytų Lietuvą ir džiūgauja, kaip kalbama lietuviškai. O tegu jie atvažiuoja be filmavimo kamerų!.. Nekalbantys lietuviškai lyg pasityčiodami, remiasi įstatymu. Čia politikams priminsiu seną romėnų išmintį: ir vienas karys gali žirgą prie šaltinio atvesti, bet ir pulkas karių neprivers jo gerti, jeigu jis pats nenorės!
Pabrėšiu, kad nekalbu apie jaunimą, nors minėtu įstatymo prielipu prisidengus apie 10 proc. kitataučio jaunimo, pagal kitus duomenis – žymiai daugiau, neišmoko ir negali viešame sektoriuje bendrauti valstybine kalba. Manau, visi suprantame, kad kitataučių reikalas, kaip jie kalba savo namuose, susitikę su draugais ir t. t. Mes pabrėžiame Konstitucinį imperatyvą vartoti valstybinę kalbą viešame sektoriuje, kuriame gali susitikti kelių dešimčių tautybių šalies piliečiai, kurie privalo susikalbėti tik valstybine (be jokių išlygų!) lietuvių kalba! Ir politikų reikalas ginti Lietuvos Konstituciją! Jeigu jie, galbūt tik kai kurie, nesugeba ar nenori ginti, tai Lietuvos žmonės patys per rinkimus turi ginti ir, manau, gins visų Lietuvos gyventojų priimtą savo šalies Konstituciją!
Jeigu nepriklausomybės pradžioje aš būčiau net nesuabejojęs šio rašinio pavadinime padėti kablelį po pirmojo žodžio ir nesuabejojęs kitais tautiečiais, tai dabar, laikui bėgant, ir per ilgesnį laiką keičiantis Valstybinės kalbos komisijos nariams bei jų rekomendacijoms, nebebūčiau tikras, kad dauguma lietuvių ir išsilavinusių kitataučių pavadinime kablelį būtinai padės po pirmojo žodžio, nes Komisija (nebesinori man jos vardinti – telieka Komisija, lyg ir nežinoma iš nežinomos šalies), mano manymu, labai pasistengė, kad lyg ir buvę aiškūs dalykai virstų neaiškiais. Paprasčiau tariant, ką nori, tą ir daryk: tvarkyk, darkyk, naikink, saugok... Tokia laisvė suponuoja vieną aiškią mintį: galvok! Mes žinome, kaip savo kalbą gina prancūzai (nuo anglicizmų) ir kitos tautos. Europos Sąjungos kompetentinga įstaiga net nepriėmė skundo prieš Lietuvą, dėl kai kurių raidžių, kurių nėra lietuvių abėcėlėje, rašymo lietuviškuose dokumentuose. Jei ne visi, tai bent jau didžioji dauguma (išskyrus dalį politikų) žinome, kad Konstitucijoje įtvirtinta, jog mūsų valstybės valstybinė kalba yra lietuvių kalba ir negali būti Konstitucija pažeidžiama. Tačiau kai kurie seimūnai vis tiek kurpia įstatymų, pažeidžiančių Konstituciją, projektus. Tad kodėl mes juos išrenkame?! Žiniasklaida šaukia, kad mes jau skurdo duobės dugne. Duobėje tai duobėje... Bet, gerbiamos ponios ir panelės bei nemažiau garbūs ponai ir ponaičiai, gal pasakytumėte, kas tą duobę iškasė? Taigi, kad ją iškasėme mes patys, negalvodami, žinoma, ne visi, ką išrenkame... Tiesa, jau kai kur kai kurie rinkėjai jau kreipia dėmesį – už panašų akibrokštą aukštam vienos partijos šului, prieš pat nosį buvo užtrenktos Europarlamento durys. Nė kiek nestebins, jeigu rinkėjai jiems užtrenks ir Seimo duris.
Iš žiniasklaidos žinome, kad dėl lietuvių kalbos (rašybos) nerimsta ir kai kurie mūsų tautiečiai su tautietėmis. Triukšmaujama (juk turi išgirsti užsieniečiai!) dėl žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje! Juk niekas neuždraus jiems rėkauti, terėkauja. Bet kad rėksniai, mano manymu, spartina darkymą, tai jau svarbu. Pavyzdžiui, dėl raidžių, kurių nėra mūsų abėcėlėje, rašymo. Ištekėjusios moterys ar šiaip mados besivaikančios, norėtų, kad jų dokumentuose būtų lietuviškoje abėcėlė nesančios raidės, o pavardės galūnė, tokia, kad nebūtų aišku ar jį ištekėjusi ir pan. Mažas ekskursas į praeitį. Jaunystėje draugavau su berniukais, kurių pavardės Dirsė, Grybė ir dar keliais su pavardės tokia galūne, dabar jau moterų savinamomis, tai lyg ir pavardės sumoteriškimas. Jų nuomone, vyrų pavardės lyg ir tampa moteriškomis, o patys vyrai?. Kadangi pokariu ežere maudydavomės be kelnaičių, tai galiu patvirtinti, kad mes visi buvome berniūkščiai, suaugę sukūrėm šeimas, užauginom vaikus. Ir mumis žmonos nesiskundė. Dabar jie, vyrai su pavardės galūne –ė, pašėlo, piktinasi, nesupranta, kodėl juos norima paversti moterimis, jie to nepageidauja ir tikrai nemano daryti lyties keitimo operacijų.
Kai kam iš komisijos tokie pavardžių pakyčiai patiko. Įteisino. Viena ponia ar panelė (vardas išdavė, jog ne vyras) pasidžiaugė kalbininkų tolerantiškumu. Bet, va, bėda, užsieniečio vyro pase yra raidė, kurios nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, Todėl, esą, reikia pertvarkyti visą lietuvių kalbos gramatiką. Tai bent apetitas, lyg sėdėtų prie kalbininkų skaniomis darkymo nuolaidomis apkrauto vaišių stalo! Bet jos, tos vaišės, ne visiems skanios. Pertvarka nepavyko. Aktyvieji nenuleido rankų. Skundai plaukė, kur tik srovės nešė. O, kaip žinote, pas mus koks nors rėksnys po savimi paleidžia, tai jau ir politinė srovė. Bet suregsto skundo ES institucija nepriėmė, tai esąs Lietuvos reikalas. Apie nesėkmę nugirdo ir seimūnai reformatoriai, tik, va, problemėlė – kaip dabar sausam ir be kvapo iš srovės išlipti? Vis tiek paliekama antrame paso lape įrašyti kažką, kas išmanančiam Lietuvos Konstituciją, nesuprantama. Na, jeigu kai kam dreba kinkos ir būtina taip nuolaidžiauti, tai aš siūlau to dokumento tame puslapyje dar patalpinti pjautuvą su kūju, perrištus Andrejevo juostele.
Grįžkim prie pavardžių. Pasakysim, kad buvo norinčių būti pirmosiomis pavardžių pertvarkoje. Bet, gaila, labai pavėlavo: jau praėjusio amžiaus viduryje išeivijos Šiaurės Amerikos periodinėje spaudoje pasirodė lietuvių išeivijos veikėja, kurios pavardė baigėsi – kė, lygiai kaip dabar Lietuvoje. Taip, kad tokios pertvarkos laurai jau seniai nuskinti. Prireikė pusės amžiaus, kad naujovė perplauktų didžiąją balą ir pasiektų Nemuno krantus.
Tai gal jau reikėtų ruoštis sutikti, atrodo, artėjančią kitą naujovę. Maždaug minimu laiku tuose pačiuose periodiniuose leidiniuose pasirodė publikacijų apie moterų kitą diskriminavimą. Diskriminacija, sakyčiau, ypatinga ir pats diskriminavimo pobūdis neįprastas, netgi šokiruojantis. Kodėl Dievas? Kodėl Jėzus Kristus? Kodėl jam ant klubų raištis? Kas ten po juo slepiama, štai kur šuo pakastas, va, jums globalus klausimas?! Ogi todėl, kad vyrai uzurpatoriai – uzurpavo Dievybės esmę (na, publikacijose pasakyta grubiau, bet mintis suprantama): pasirodo, kad visai ne Dievas, o Dievė, ir ne Kristus, o Kristė! Taigi: ne Jis, o Ji! Kai šita mada pasieks Lietuvą, kaip į ją reaguos tolerantiškieji kalbininkai, kiti gyventojai, o ypač tikintieji, galima tik spėlioti. Naujovei nušviesti netgi buvo ne tik proza, bet ir poezija pasitelkta.
Iš paskelbtos medžiagos matyti, kad buvo ne apaštalai, o apaštalės! Ir jeigu galvojame, kad Jėzų krikštijo tas, kurį žinome iš istorinių raštų, tai, pasirodo, labai klydome. Nežinau, ką pasakytumėte, jeigu paskaitytumėte, pavyzdžiui, eilėraštį, pavadintą „Evangelija pagal Jonę“. Neapsirikau, evangelija pagal Ją, o ne pagal Jį. O gal tiesiog mums neįprasta: viskas turi pradžią ir pabaigą – Jis neturėjo pradžios... (Psalmyno 90:2). Turėtume skirti, kada kalbame apie Jį ir kada kalbame apie Jo Sūnų... Iš pagarbos tikintiesiems, eilėraščio necituosiu... Siūlau savo eilėraštį, atsiradusį galvojant apie dykumas žemėje, galvose ir širdyse. Kad neįsižeistų moterys, paprastas mirtingasis mano eilėraštyje bus ydingas vyras, nors, tikriausiai, be ydų paprastų mirtingųjų nebūna.
Dykuma
Po krikšto Jordano upėje Jis išėjo į dykumą
Apmąstyti žmonių esybę – nes Jis Išganytojas.
Vyras turėjo namus, bet užgrobė ir lygumą,
Prie didžiausio ežero – savo likimo.
Vyras gal ir norėjo būti geras žvejys,
Bet jam raganos plukdė užkeiktas vilnis,
Visiškai nesisekė nelaimėliui žvejyba, –
Nes iš pašaukimo tebuvo vagis.
Pamiršo, kur ir ko Ganytojas ėjo po krikšto.
Ir vyras pasiklydo savo tuštybės dykynėje:
Pasieniais bastėsi bedalis, mokyti ketino,
Tortanešiu bidzeno, bet neišvengė nykimo.
Baltuose rūmuose gyvenanti svajonė
Žadėjo išeitį, bet rūpesčius tik didino,
Skaičiavo net ant laiptų laiką, žmones,
Ir nebuvo kada pažvelgt į savo dykumas,
Kurių, kaip iš gausybės rago, vis daugėjo,
Tuštybės mugė augo, plėtėsi, klestėjo –
Puikybė ir paikybė su gobšumu suvešėjo,
O iš jų gniaužtų išsilaisvint nebesugebėjo.
Ganytojas į dykumą žygiavo meilės vedamas,
Tikėdamas, kad žmonės nepamirš doros.
Ir niekam Jis iš anksto malonės jokios nežada...
Nelengva išsigelbėti nuo dvasios dykumos...
O ankstesni minėti postringavimai leidžia manyti, kad priėjome akligatvį, vadinamą tolerancija – suprastą ir suprantamą savaip, dėl to ir akligatviu įvardintą. Kai kam taip atrodo, bet yra manančių: įdomiai, nestandartiškai ir originaliai reiškiama mintis, tai esąs ne akligatvis, o nauja meninė raiška, atitinkanti naują demokratijos supratimą... Neįprasta tapatinti ne visai suprastas sampratas. Gal ir galima būtų tapatinti, jeigu jas suprastume ar bent įsivaizduotumėme be krantų, be ribų, neapčiuopiamoje begalybėje, bet tada nusakomas objektas ištirpsta bekrantėje, bekraštėje erdvėje, kai kas pasakytų – beprotybėje... Gyvenimo realybė tokia, kad objektą įsivaizduojame daugmaž apibrėžtą laike ir erdvėje su tam tikromis ribomis, na, nebent jos transcendentinės... Galima sakyti, gerbiamas skaitytojau, visos ribos mūsų prote...
Atsiranda teigiančių, jog tai sektina tolerancija... netgi lietuvių kalbos mokyme. Argi maža gyvenime atvejų: supranta ar nesupranta, nesvarbu, bet teigia, tvirtina... Na, sakau, nebent tolerancijos atmaina – lietuviško nuolankumo tolerancija, o gal pakantumas baimei, žinoma, galima pasakyti ir pikčiau. Ji tęsiasi nuo okupacijų laikų. Tarybinės okupacijos pradžioje buvo net oficialus dokumentas paskelbtas, kad visi atvykėliai į Lietuvą privalo mokytis lietuvių kalbos. Dabar daug kas to nežino. Kitakalbių sąmojis: privalo mokytis, bet nepasakyta, kad privalo išmokti. Štai šitaip! Trumpiau išsireiškiant, įstatymai yra,– kalbos nėra. Pasakysite, tada buvo kiti ministrai, bet menkas skirtumas. Dabar irgi yra įstatymai, o kalbos Rytų Lietuvoje vis nėra. Tolerancija, jeigu labiau patinka – demokratija... tai reikalas ar tvarkomas, ar darkomas?
Susiduriame su baime realybei pažvelgti į akis. Pareikalauti elgtis nepažeidžiant Konstitucijos. Tikrai bijome? Jau yra publikacijų, teigiančių, jog reikia šalyje „stiprios rankos“. Gal, bet pirmiausia turime save stipriai suimti į rankas, susitvarkyti su dykumomis, dykvietėmis savyje, kuriose tarpsta įvairūs užgauliojimai, nepasitenkinimai, nemokšiškumas ar abejonės. Imkime simbolius. Kitoje spaudoje užkliuvo kryžius! Ne veltui sakoma: bijo kaip velnias kryžiaus. Aš nekomentuosiu publikacijos, o siūlau savo eilėraštį, atsakantį į reiškiamas abejones.
Simbolis
Europoje akmens amžiaus sienose urvų,
Apgyventų germanų ar keltų pagonių,
O šalyse nuo Egipto iki tolimųjų Rytų
Sutinkame vieną seniausių žmonijos svajonių –
Simbolius, reiškiančius žmogaus gyvenimo esmę,
Kuriems užteko liaupsių ir patyčių:
Nuo seniausios kryžiaus formos – svastikos,
Iki vėlyviausių kelių dešimčių kryžių,
Paplitusių įvairiose religijose ir tikėjimuose.
O man tėvai paliko dvi susikertančias atkarpas,
Kurios su krikščionybės įvedimu apšvietė šalis –
Su Nukryžiuotoju ir Lietuvos susieta ateitis.
Jis laimino mūsų kelius, kaimus, namus,
Nuo nelabojo žabangų saugojo lietuvių dvasias
Ir iki šių dienų praeidami pro kryžių
Moterys nusilenkia, o vyrai nukelia kepures.
Kryžius pagerbtas šventovėse, pakelėse, kalneliuose –
Tai didelės kančios ženklas. Jis širdyse, jis savas mums –
Bet tai ir Dievo meilės simbolis, prisikėlimo esmė –
Prie kryžiaus susitinka Dievas ir žmogus.
Kas tikrai trokšta – susitinka ir eina sau orus:
Kančia, prisikėlimas ir dora tarp jo minčių.
Iš daugelio matytų –man šis simbolis brangus:
Ganytojas su kryžium ant pečių.
Taip, kad daug kur ir daug ko yra tvarkytino – ir savyje, ir apie save.
Pasidomėkime lietuvių kalbos mokymosi reikalais. Švietimo įstaigas palikime ramybėje. Kalbą geriau išmokti padeda masinės informacijos priemonės. Naudinga pasiklausyti lietuviškų žinių, kurios skaitomos, mūsų supratimu, nepriekaištingai, taisyklinga gražia lietuvių kalba. Kitakalbis jaunimas, su kuriuo dirbau, dėl tam tikrų priežasčių ne visada galėjo klausytis lietuviškai skaitomų žinių, transliuojamų iš Vilniaus, tad patariau žiūrėti ir įdėmiai klausyti reportažus iš koncertų ir sporto salių, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į krepšinio rungtynes, komentuojamas lietuvių kalba.
Jaunimas supranta, netgi tada, kai ne visai suprantama: komentatorius surinka – iš viršaus! Ir viskas. Po ekstazės lyg ir paaiškėja: komentatoriai iš viršaus vieną po kito tik krauna kamuolius į krepšį, tik krauna, ir vis iš viršaus, iš viršaus ir nė vieno iš apačios! Maža to, ne tik krauna, bet ir meta iš viršaus! Štai kodėl mūsų komandos pralaimi, todėl, kad nededa iš apačios!
Vieno subtilaus humoro jaunuolio pastebėjimu, gražu, kad komentatoriai sukuria lietuvių kalbos veiksmažodžių naujadarus: laiminėja (laimi), (į)žaidinėja ((į)žaidžia), pralaiminėja (pralaimi) ir pan. Iš krepšinio komentatorių išmoko į tuščią lėkštutę ką nors padėti iš viršaus; į tuščią puoduką iš viršaus įdėti žirnį ir t. t. Juk komentatoriai taip kalba: į krepšį įdėjo kamuolį iš viršaus, lyg taisyklės leistų įdėti iš apačios. Iš viršaus deda, iš viršaus meta, o logiką po mąstymo apačia pameta ar į šiukšlių dėžę įmeta ir viskas gerai... Ir ne tik minėtos sporto šakos komentatoriai nebesupranta, kada vartoti „už“ ir kada „po“, vėl girdime kaip „šeria iš rankos“, „smūgiuoja iš kumščio“, „spiria iš kojos“, kaip „užsigavo kalienį“, nežino kuris žodis „truputis“ ar biškis, biskis“ vartotinas ir daugiau panašių dalykų apstu reportažuose. Tik negirdi jie, kaip kai kurie klausytojai juos „iš liežuvio“ peikia už darkomą lietuvių kalbą. Kol kalbininkai veiksmingai komentatoriams nepatars, kad taip kalbėti nedera, tai, manau, ir toliau komentatoriai laiminės, o žiūrovai, klausytojai pralaiminės.
Arba dėl daiktavardžių linksnių. Juk yra kalbų, kurios apseina su pora linksnių, o lietuviams kažkodėl prireikė (anksčiau!) net septynių! Dabar sėkmingai vieno linksnio atsisakoma, paskui atsisakys kito: kreipiasi, ponas Algirdas, draugas Jonaitis... Anksčiau tai vartodavome šauksmininką: pone, drauge, žioply, išminčiau... Jonaiti, Petrauskai, Kazimierai... gyvuly, kaip kalbi...
Gal teko dar ne taip seniai skaityti, kad šalis privalo atsisakyti okupacinių reliktų, taip pat ir į kalbą prasibrovusių svetimybių: anūko, anūkų (vnuk,-i), babuškų, dieduškų ir pan., juk turime tą patį objektą nusakančius gražius lietuviškus žodžius: vaikaitis, vaikaitė; močiutė, senelė; senelis... Vieną kalbam, kitą darom, o tas, kas turėtų taisyti – vos spėja laiminti-įteisinti...
Nenaudodamas svetimžodžių ir nesurasdamas minties raiškai reikalingo žodžio tūlas burnoja: skurdi lietuvių kalba. Savo nemokšiškumą pridengia kaltinimais vienai žodingiausių pasaulio kalbų! Taip pateisinamas kalboje svetimžodžių, ausį rėžiančių kalbos šiukšlių vartojimas. Ko čia labai stebėtis, jeigu kai kurie kalbininkai kalbos tvarkymo priedanga leidžia ją darkyti. O, kaip sakoma, duokite kvailą pavyzdį ir pasekėjų atsiras. Anot klasiko, pasaulyje nėra kvailystės, kuri neturėtų pasekėjų.
Nežinau, ar tiktai prisilaikant kai kurių kalbininkų novatorių ar reformatorių patarimų, rekomendacijų mačiau gražiai surašytą raštą... belyte kalba. Štai kur novatoriškumas – belytė kalba! Na, ji truputį panaši lyg ir į lietuvių kalbą, lyg ir į sanskritą, o gal į braliukų kalbą.... Ir staiga man akyse prašviesėjo: štai kur išeitis ir iš painiavos pavardžių rašyme, ir tolerancijos Dievybei, ir... Prisipažinkime, juk jei ne visi, tai dauguma esame lietuviško svetingumo ir nuolankumo nelaisvėje.
Tik mano bekylantį entuziazmą, kad neišsiveržtų per kraštus, sulaikė humorą mėgstantis studentas: gal lietuvių kalba kartu su novatoriais kalbininkais pergyvena kvailiakratijos laikotarpį? Žinote, apie valdžią studentai išmano. Tai gerai. Bet man pačiam gerai pagalvojus, pasirodė, kad džiūgauti nėra ko, nes kalbinė kvailiakratija veda į socialinę ir politinę kvailiakratiją, o kad būtų aiškiau – į ochlokratijos lietuvišką atmainą. Siaubas! Jeigu nenorime, kad minėtas lietuviškas šiupinys toliau būtų darkomas, ko, suprantama, negalima leisti, tai to ir neatsitiks, jeigu apgalvotai gyvenime padėsime kablelį: tvarkyti, negalima darkyti!
Atgal
.jpg)
