POLITIKA
04 18. Daugiau pozityvizmo valstybės veikloje
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Pozityvus (lotyniškai)- teigiamas, filosofiškai- tikrasis pažinimas susijęs su stebėjimu, mokslu ir realiais gyvenimo pokyčiais. Pozityvaus kelio pasirinkimas politikoje, ekonomikoje, teisėje, finansinėje bei kitose veiklose skatina visuomenės ir jos valstybės gerovės siekius. Šiuo keliu eina Skandinavijos šalys ir kai kurios kitos valstybės. Lietuvai būtina išsikelti artimiausiai ateičiai ambiciją tapti viena iš Europos Sąjungos (ES) gerovės valstybių. Tai,kad šią ambiciją įmanoma įgyvendinti rodo Lietuvos pasiekimai išsikovojant Nepriklausomybę, stojant į NATO ir į ES. Pirmiausia, kalbant apie pozityvizmo reikšmę reikia pradėti nuo valstybinio ir bendruomeninio politikos vertinimo. Tačiau sprendžiant iš kasdieninių žiniasklaidos pranešimų ir daugelio politikų pasisakymų apie politines, ekonomines bei kitas šalies problemas, dažniausiai vyrauja ne pozityvus, bet negatyvus požiūris. Suprantama, kad šie požiūriai priklauso nuo realių gyvenimo situacijų, susijusių su tiesa, melu, abejonėmis, pasitikėjimu arba netikėjimu kitų nuomonėmis. Siekiant ES gerovės valstybės tikslų būtina eiti šalies tautinių ir ES svarbiausiųjų interesų suderinamumo keliu. Pasukus į šį kelią, ypač buvusioms totalitarinių režimų okupuotoms šalims, būtina keisti visuomeninį mąstymą. Kovojant už pavergtos tautos nepriklausomybę buvo aiškus tikslas-laisvė, kurios siekis sudarė pavergtos visuomenės tautinio mąstymo pagrindą. Dabar, praėjus dešimtmečiui po mūsų įstojimo į ES ir NATO, mūsų visuomenės mąstymas turi atitikti ne tiktai tautinius, bet ir europinius mąstymo interesus. Europinis mąstymas, kaip teigia mūsų filosofas Povilas Aleksandravičius savo knygoje „Europos mąstymo kryptys ir ateitis“, kinta nuo transcendentinio(išeinančio už ribų)- vertikalaus į racionalų-technologizuotą einantį į plotį ir plintantį ne tiktai Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau filosofai pripažįsta , kad mąstymui plečiantis į plotį negalima pamiršti būtinos jo intelektualinės- dvasinės krypties į gylį. Tai aktualu kalbos bei tautinės kultūros išlikimo požiūriu Lietuvai ir kitoms, ypač nedidelėms, ES šalims. Modernios mąstysenos tauta ir jos kultūra, kaip teigia filosofai, sudaro organišką vienovę, keliančią žmonių dvasią bei nušviečiantį tautos ir jos visuomenės ateities kelius. Pagrindinis Lietuvos ir visos ES šalių ateities kelias dabartiniame globalėjančiame pasaulyje veda iš vartotojiškos į žinių visuomenę, kurios pagrindą ilgalaikėje strategijoje sudaro aukštųjų technologijų plėtra ir gamyba, sukurianti didžiausią pridėtinę vertę. Atsiveriant galimybėms kurti kuo didesnę pridėtinę vertę kyla šalies dirbančiųjų darbo našumas, turto bei finansų naudojimo efektyvumas ir visuomeninės veiklos pozityvumas-tikėjimas savo ateitimi. Suprantama, kad kalbant apie Lietuvos ateitį nėra vienintelis tikslas, kaip minima Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų (TSKD) „Programinių gairių“projekte, pasivyti Vakarų Europą vien ekonominės gerovės srityje. Vienas svarbiausių siekių yra Tautos ir jos valstybės išlikimas, užtikrinant saugumą, tautiečių gyvenimą savo Tėvynėje, socialinę gerovę-stiprinant šeimas, tobulinant švietimą ir kuriant vaikams palankią aplinką. Žinoma, negalima pamiršti ir pagyvenusių žmonių, kurių dauguma pusę šimtmečio kovojo už Lietuvos laisvę ir atvėrė kelią į jos Nepriklausomybę.
Kad pavyktų įgyvendinti svarbiausius Lietuvos siekius, būtina išlikti oria Europos Sąjungos šalimi, išsaugojusia savo kalbą bei rašmenis ir kitus esminius tautinius interesus. Savos kalbos ir spaudos išlikimas labai priklauso nuo šalies administracinio ir pilietinio požiūrio į tautinę savimonę. Nors lietuviai savo šalyje sudaro absoliučią daugumą, tačiau tautinės savimonės, ypač valstybinėse-administracinėse organizacijose, jaučiamas trūkumas. Tai patvirtina, kad ir nesibaigiantis „karas“ dėl rašmenų lietuviškuose pasuose, jau nekalbant apie iškabintus nelietuviškus gatvių pavadinimus kai kuriuose Rytų Lietuvos miesteliuose. Na, bet žvelgiant pozityviai į Lietuvos ateitį ir šios negatyvios problemos turėtų būti išspręstos, ypač po ateinančių Seimo rinkimų. Daug diskusijų vyksta dėl lietuviškojo genofondo ateities. Dėl didelės emigracijos, mažo gimstamumo ir didėjančio senstamumo bei mirtingumo kyla rimtas pavojus Tautos išlikimui. Negatyviai mąstantieji pranašauja, kad po šimtmečio Lietuvoje gali nebelikti lietuvių. Tačiau pozityviai žvelgiant į šalies ateitį galima mąstyti, kad per šimtmetį lietuvių skaičius visoje Europoje gali padaugėti iki 20-30 mln., kurių dauguma galėtų puikiai gyventi savo Tėvynėje-Lietuvoje. Žinoma, tai galima vadinti fantazija, bet atsižvelgiant į pranašystes, kad po 300 metų pasaulyje gyvens apie 600 mlrd. žmonių, ši fantazija gali tapti realybe. Lietuviškojo genofondo plėtra turėtų tapti pagrindiniu valstybės ir jos visuomenės siekiu. Reikalingos ilgalaikės priemonės, kaip nurodo Pramonininkų konfederacija savo pasiūlymuose politinėms partijoms, demografinėms problemoms spręsti siekiant didesnio gimstamumo ir mažesnės tautiečių emigracijos. Siekiant didesnio gimstamumo būtina gerinti jaunų šeimų santuokų stabilumą ir socialines gyvenimo sąlygas. Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje apie 8 procentus vaikų gimsta neregistruotų santuokų šeimose. Vidutinis pirmą kartą gimdančios moters amžius Lietuvoje yra apie 27 m., o ES-29 m., kas lemia vaikų bei jaunimo skaičiaus mažėjimą ir senstančios visuomenės didėjimą ne tiktai Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Ši demografinė problema kai kurių, ypač didžiųjų ES valstybių ( tokių kaip Vokietija) vadovus verčia pritarti imigracijai iš trečiųjų šalių. Norint išvengti nepalankios imigracijos į ES būtina skatinti ne tiktai jaunesnių šeimų kūrimąsi, bet ir ankstesnį jų vaikų gimstamumą. Tačiau suprantama, kad paskata šeimos plėtrai yra susijusi su socialinių- ekonominių gyvenimo sąlygų gerinimu. Pirmiausia, jau nuo antrojo šeimoje gimusio vaiko turėtų būti teikiama privaloma parama šeimai ne mažiau kaip 100 Eurų per mėnesį. Šeimoje turinčioje daugiau nei du vaikus būtina palengvinti darželių lankomumą, nustatant minimalų mokestį valstybiniuose darželiuose ir kompensuojant iš valstybinių fondų bent pusę mokesčių šeimoms, kurių vaikai lanko privačius darželius. Toliau- gausesnių šeimų vaikams privalo būti suteikiamos lengvatos mokymuisi vidurinėse ir aukštosiose, ypač inžinerinėse, mokyklose. Aišku, galimybes didinti vaikų skaičių šeimose lemia pačios šeimos santuokinis stabilumas ir pozityvus požiūris į ateitį. Siekdami efektyvesnės demografinės plėtros, privalome per artimiausią dešimtmetį sumažinti nuo dabartinės pusės bent jau iki ketvirtadalio skyrybas, skaičiuojant nuo metinių santuokų. Padidėjus šeimų plėtrai, pasikeistų dabartiniai neigiami natūralios demografijos rodikliai – kai šalies gyventojų mirtingumas daugiau negu dešimtadaliu viršija gimstamumą. Tačiau aišku, kad šių siekių įgyvendinimas, pozityviai mąstant apie Tautos ir jos valstybės išlikimą, yra įmanomas sumažinus šalies emigraciją ir imigraciją iš trečiųjų šalių. Viena pagrindinių emigracijos mažinimo priemonių, ypač šalies regionuose, yra geriau apmokamų darbo vietų plėtra. Kaip žinoma, šiuo metu vyksta diskusijos visuomenėje, Vyriausybėje ir Seime dėl mokesčių sistemos tobulinimo, atitinkančio darbdavių ir dirbančiųjų poreikius. Pasiekus šį suderinamumą ir jo efektyvią veiklą atsivertų daugiau palankesnių galimybių Lietuvos ir užsienio investuotojams. Kas ypač aktualu šiuo metu, kai siekiant didesnio konkurencingumo eksporte, būtina kurti ir naudoti gamyboje pažangias (inovatyvias) technologijas, reikalaujančias didesnių investicijų. Tai nelengva, bet pozityvi veikla sukant į gerovės valstybės kūrimo kelią.
Atgal
.jpg)
