VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

04 25. Ar pajėgsime išgelbėti Europos „prarastąją kartą“?

Europos Audito rūmų narės Rasos Budbergytės

KOMENTARAS

Ekonominės krizės žaizdos Europoje greitai negyja... Bene skaudžiausiai sunkmetis smogė jaunimui, kuris buvo išstumtas iš darbo rinkos. Skaičiuojama, kad iki šiol daugiau nei 4 mln. jaunų europiečių vis dar neturi darbo bei nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Jaunimo nedarbas brangiai kainuoja ir socialiniu, ir ekonominiu požiūriu. Gelbėjimo ratas buvo mestas, bet iki seklumos – dar labai toli. 

Šiuo metu Europos Sąjungos (ES) šalyse jaunimo nedarbas yra viena skausmingiausių problemų. Beveik kas penktas jaunas – nuo 15 iki 24 metų – europietis yra bedarbis, o kai kuriose šalyse (ypač pietinėse ES valstybėse) situacija dar liūdnesnė.

Tuo tarpu Lietuvos darbo rinkoje statistika „pozityvesnė“, nes nedarbas šalyje traukiasi ir artėja prie natūralaus nedarbo lygio. Tai – vykstančios emigracijos pasekmė! Tačiau jaunų žmonių nedarbas siekia 14,5 proc. ir išlieka aukštesnis nei prieškriziniu laikotarpiu, kai darbo neturinčių lietuvaičių buvo apie 10 proc.

Ne pirmus metus sunkiai sprendžiama jaunimo nedarbo problema signalizuoja apie skaudžias ilgalaikes pasekmes: visų pirma, sparčiai mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis varžo ekonominio augimo potencialą; antra, nerasdami darbo Europoje jauni darbuotojai emigruoja, todėl prognozuojama, kad sparčiai senstančiai Europai gresia atsilikti nuo augančių ekonomikų ir prarasti konkurencingumą. Prognozės rodo, kad senėjimo indeksas ir toliau sparčiai augs, tad kels rimtą pavojų pensijų sistemos tvarumui.

Jaunimo nedarbas pasižymi tuo, kad jis yra itin jautrus ir pažeidžiamas ekonominių poslinkių. Smogus krizei, visų pirma, darbo netenka jaunimas, kurio daugelyje ES šalių darbo teisė tinkamai neapsaugo. Tai iliustruoja 2008–2009 m. įsismarkavusi pasaulinė ekonomikos krizė, pirmosiomis aukomis pavertusi jaunus žmones. Ekonominei krizei užklupus darkart, jauni, mažai patirties turintys darbuotojai vėl nukentėtų labiausiai.

Iniciatyvos už ES mokesčių mokėtojų pinigus – ne visuomet tvarios

Dar 2012 m. Europos Komisija (EK), bandydama traukti jaunimą iš nedarbo liūno, pasiūlė Jaunimo garantijų programą. Ją priėmus valstybėms narėms rekomenduota parengti Jaunimo garantijų iniciatyvas, kurios įtrauktų ES jaunuolius iki 25 metų amžiaus į darbo rinką ar kitaip užimtų: jie galėtų toliau mokytis, atlikti gamybinę praktiką ar stažuotę per 4 mėnesius iškart po mokyklos baigimo arba praradus darbą. Tam numatyta skirti 12,7 mlrd. eurų ES lėšų.

Vis dėlto Europos Audito rūmai (EAR) įvertino, ar EK teikė tinkamą pagalbą ES valstybės narėms, joms nustatant savo Jaunimo garantijų programas, ir peržiūrėjo galimas rizikas. Kolegos auditoriai įžvelgė trūkumus, kurie gali užkirsti kelią sėkmingam Jaunimo garantijų programos įgyvendinimui. Nustatyta, kad programos finansavimas ne visada buvo tinkamas,apibrėžtys netikslios, pastabų sulaukė ir EK vykdoma programos stebėsena, prižiūrint, kaip siekiama užsibrėžtų rezultatų.

Minimą Jaunimo garantijų iniciatyvą Lietuva pradėjo įgyvendinti nuo 2014-ųjų pradžios. Tąsyk iš beveik 95 tūkst. jaunuolių (iki 29 metų amžiaus), kurie buvo registruoti Darbo biržoje, po 4 mėnesių darbą susirado 43 proc. jaunų bedarbių, 15 proc. pasinaudojo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis, o 7 proc. dirbo savarankiškai. Deja, praėjus pusmečiui po „užsiėmimų“ didžioji dalis – net 41,6 proc. – Jaunimo garantijų iniciatyvos dalyvių vėl tapo bedarbiais. Šie rezultatai – preliminarūs, bet akivaizdu, kad ilgalaikis brangiai ES mokesčių mokėtojams kainuojančios iniciatyvos, kuria siekiama sumažinti jaunimo nedarbo mastą, tvarumas nėra užtikrinamas.

Lankstesni darbo santykiai – išsigelbėjimas jaunimui?

Universalaus recepto, kaip gydyti ES šalis, kuriose jaunimo nedarbas kol kas tik nežymiai mažėja, nėra. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) rekomenduoja remti darbo vietų kūrimą, mažinti aukštus darbo kaštus ir taip motyvuoti darbdavius įdarbinti jaunimą bei peržiūrėti darbo santykių teisinę bazę.

Esama šalių, kurios jaunimo nedarbui mažinti, imasi itin ryžtingų priemonių. Štai Prancūzijos, kurbeveik 25 proc. jaunimo neturi darbo, premjeras Manuelis Valsas pristatė jaunimo užimtumo skatinimo priemones, kainuosiančias iki 500 mln. eurų kasmet. Tarp pasiūlymų – iniciatyva skatinti darbdavius samdyti jaunimą dirbti visą darbo dieną, o ne daliniam darbui. Įdarbinantiems jaunimą pagal trumpalaikes terminuotas darbo sutartis numatytos prievolės mokėti papildomus mokesčius. Šiam ir kitiems su jaunimo nedarbo mažinimu susijusiems sumanymams įgyvendinti Prancūzijai reikalingas naujas socialinis modelis, kuris, panašiai kaip ir Lietuvoje, itin sunkiai skinasi kelią.

Lankstūs darbo santykiai yra vienas iš būdų kovojant su jaunimo nedarbu. Žinoma, naujojo Darbo kodekso nuostatos, iškart netaps panacėja jaunimo nedarbui mažinti. Tačiau šiuolaikinė darbo aplinka sparčiai keičiasi ir teisinis nelankstumas neturėtų tapti barjeru reformoms, padedančioms mažinti nedarbą ir socialinę atskirtį, kurti Europos ekonominę gerovę.

 

Atgal