VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

05 03. Kas jie, užsibuvę ant kupros?

Vaclovas Volkus

Išsibarstė broliai, sesės, išsibarstė,

Neseniai gimtinės duris varstę,

Grįždami namolėn su daina.

 

Neseniai, praeidami pro rugių lauką,

Vis žavėjosi, kaip brandžios varpos plaukia

Rytmečio saulėtame delne.

 

Kur jus nubloškė šiandieną godūs vėjai,

Be  Tėvynės pasmerkti ilgėtis vėliai

Gimtos žemės miestų, ežerų.

 

Ne aš vienas – daugelis Tėvynėj mąsto.

Kas tokie  Tautos likimą žarsto,

Pasiglemžę valdžią iš žmonių?

 

Nepriklausomybės metais, šalį užvaldžius abejotinos  kompetencijos žmonėms, žemo tautinio sąmoningumo ir sąžiningumo vadovams, susikūrė nacionalinių partijų nomenklatūra. Jų valdymo sistema vadovavosi komunistinio internacionalo principu: „Pasaulį seną išardysim“. Ir ardė. Praktiškai pasirodė, kad naujai kurti ne taip paprasta. Tuo labiau esantiems veikėjams, daugiausia be atsakomybės, kompetencijos ir sąžiningumo, nesivadovavusiems dešimčia Dievo įsakymų – Dekalogų nesisekė.

Kas gali paneigti - darbšti ir kūrybinga mūsų tauta, amžių bėgyje kovojusi už savo laisvą, nepriklausomą gyvenimą, šiandien 28 Europos Sąjungos valstybių tarpe pagal daugelį pagrindinių ekonominių, socialinių, moralinių rodiklių atsidūrė sąrašo gale - duobėje, iš kurios nepajėgia metų metais išsikapstyti. Jeigu tokia padėtis tęsis, mokslininkų paskaičiavimu, Lietuvai gresia pavojus išnykti iš pasaulio valstybių žemėlapio. Oficiali statistika skelbia:  jei 2002 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno  3.747 tūstančiai gyventojų, tai 2016 m. sausio 1 d. liko 2.880 tūkstančių. Per tą laikotarpį iš šalies emigravo 867 tūkstančiai žmonių. Tik šios kadencijos socialdemokratų koalicijos valdymo metais išvyko 118 tūkstančių jaunų, darbingų žmonių.

„Ar už tokią Lietuvos ateitį kovojo ir žuvo tūkstančiai jaunų lietuvių, išugdytų tarpukario Lietuvos metais?“ – stebisi Sibiro gulagų pragarą pergyvenę žmonės. Dalis valdančiajai nomenklatūrinei sistemai pataikaujančios žiniasklaidos  tyčia nepastebi realybės, kada tildomas ir niekinamas lietuviškumas, tautos papročiai ir tradicijos, retai minimi žymūs, Lietuvos valstybei nusipelnę žmonės, mažai kalbama apie tradicinę lietuvišką šeimą – kaip tautos gyvybės pagrindinę ląstelę.

Realybės akivaizdoje aktyviems, patriotiškai nusiteikusiems šalies kultūros, mokslo ir verslo atstovams tai kelia nerimą. Ne atsitiktinai šių metų sausio 9 dieną jų atstovai, susirinkę Vilniuje, įkūrė  „Vilniaus forumą“. Šis forumas priėmė rezoliuciją, kurioje skelbiama, kad šalies nomenklatūrinei sistemai inteligentų nusišalinimas nuo viešųjų reikalų visada yra naudingas ir parankus. Šiandieną „tai leidžia valdantiesiems netrukdomai įgyvendinti sau priimtiną „Globalios Lietuvos“ viziją, kuri veda į  tautos ir valstybės išnykimą.  „Svarbiausia gaivinti valstybinę savimonę, ugdyti politinę lietuvių tautą. Tai nėra vienkartinė iniciatyva ar rinkiminė akcija, tai sąmoninga Sąjūdžio užuomazga“, - skelbia forumo dalyviai.

Šiomis dienomis „Lietuvos aide“ pasirodė šią temą nagrinėjantis  Ramūno Alaunio  straipsnis, ką daryti, kaip kovoti prieš Lietuvos valdžios tironiją?

Autorius kelia mintį, kad „nuo pat 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos valdančiosios partijos, tiek kairieji, tiek dešinieji vedė Lietuvą prie socialinio ir ekonominio chaoso – ekonominės, socialinės krizės, kurios dabartinis „ekonominis augimas“ yra paprasčiausias mitas“. Autorius samprotauja, kad Seime esančios koalicijose partijos – vienos daugiau, kitos mažiau – yra sisteminės valdžios įrankis valdyti.  Jos revizuoja, apeina, laužo pagrindinio įstatymo – Lietuvos konstitucijos nuostatas. Lietuvą valdantį politinį ir verslo elitą autorius vertina, kaip  Europos Sąjungos  diriguojamą Lietuvoje esančią politinę sistemą,  kuri paklusniai vykdo šalyje politinį perversmą. Su straipsnio autoriaus mintimis neįmanoma nesutikti.

Išties, didžiulė šalies žmonių dauguma sistemos nustumta į socialinio gyvenimo šalikelę. Emigruoja ne iš gero gyvenimo, o  šalyje valdžioje esantys dėl euro kėdės ir garbės pasilieka. Pasilieka visi – 141 Seimo narys,14 ministerijų su ministrais  ir pavaduotojais ir visa 77 tūkstančių biurokratų armija, neskaičiuojant statutinių darbuotojų ir teisėsaugoje dirbančių. Visa šita ponija su baltais kostiumais, baltom apykaklėm nekuria materialinių vertybių, sočiai ir išlaidžiai gyvena, nerūpestingai elgiasi su mokesčių mokėtojų pinigais. Jai atseikėjama 18 procentų šalies biudžeto lėšų. Už „gerą“ darbą, valdininkų reprezentacijai išmokėti milijonai, tuo pačiu biudžetininkams – mokytojams, kurių užmokestis už darbą mažiausias ES valstybių tarpe, liko trupiniai. Didėja prezidentūros, Seimo, vyriausybės išlaikymui skirtos lėšos. O kur dar policijos, saugumo institucijų, prokuratūros ir teismų valdžios išlaikymo išlaidos? Čia vėl milijonai.  Socialdemokratų vyriausybė dar yra pasiskolinusi iš Tarptautinių kapitalo rinkų, kasmet mokant  milijonines palūkanas.

Seimo  nario atlyginimas  2352 eurai plius parlamentinei veiklai skirti  1250 eurų. Viso – 3600 eurų. Kiekvienas jų turi du – tris padėjėjus.  Per metus vienas Seimo narys mokesčių mokėtojams kainuoja 43 tūkst.200 eurų. Seimo pirmininko, jo pavaduotojų, frakcijų vadovų, seimūnų algos didėja 10 -15 procentų. 11 Lietuvos atstovų europarlamentarų, prie kurių išlaikymo prisideda ir Lietuva, algos yra fantastiškos. Pvz., metinė eurokomisaro Vytenio Andriukaičio alga su priedais – 372 tūkstančiai eurų – mėnesinė siekia 31 tūkstantį. Panašios algos ir kitų Lietuvos atstovų, dirbančių Briuselio kabinetuose. Kas beatsitiktų Lietuvai, jos eiliniam žmogui, europarlamentarams žemiškas rojus ir ištikimybė Briuseliui užtikrinta. Kiek žemesniame „žvaigždučių rojuje“ gyvena Lietuvos valdantysis elitas. 

Valstybės tarnyboje vyrauja „kriminalinis mąstymas“. Didelės sumos išvagiamos, melas ir gobšumas yra dominuojančios savybės politinės veiklos baruose. Parlamentinės partijos savo veiklai vystyti pasiskyrė iš biudžeto milijonines lėšas. Kur pirštu bedurtum – išdursi niekadėjų, vienas kitą ginančių, traukiančių iš korupcijos net teismų pagalba.  Kita Lietuvos dalis, valdančiųjų valdoma (560 tūkstančių) gyvena skurde. Antra tiek – ties jo riba. Darbininkų, švietimo, kultūros, medicinos darbuotojų algos mažiausios ES valstybių tarpe.  Per pusę milijono senatvės pensininkų, neįgaliųjų  gyvena apgailėtinai. Bedarbystė, skurdas, girtavimas, nusikalstamumas tuštėjančiam kaime,  prasiveržusi tuberkuliozė Lietuvos kariuomenėje ir mokyklose tampa Lietuvos kasdienybe. Nusikalstamumas ypač didėja tarp nepilnamečių. Kasmet Lietuvoje gimsta 30 tūkstančių vaikų, o miršta dvigubai daugiau. Baisu. Mūsų laukia nežinomybė.

2012 m. išrinkta į Seimą  sudaryta socialdemokratų koalicijos vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko A. Butkevičiaus, rinkimų metu žadėjusi įvesti progresinius tarifinius kelių pakopų pajamų mokesčius, apmokestinti didelį nekilnojamą turtą (suprantama, ne simboliškai), pelno ir dividendų mokestį, mažinti atskirtį tarp  mažiau ir daugiau uždirbančių nieko tuo klausimu konkretaus nepadarė. Pažadai liko pažadais, demagogija ir gobšumas nugalėjo. Daugumoje Europos valstybių ir JAV toks mokestis, mažinantis skirtumą tarp darbo ir kapitalo, įgyvendintas.  Šiandieną žadamas mažinti PVM tarifas kai kurioms maisto ir buities prekėms – akių dūmimas neišmanantiems, nes PVM žadama sumažinti vienodu procentu ir daugiau, ir mažiau uždirbantiems. Kas gali užtikrinti, kad, mažinant PVM tarifą, perdirbėjai ir prekybininkai nepadidins kainų? Kas tai kontroliuos?

Realybės akivaizdoje aktyvūs, patriotiškai nusiteikę šalies kultūros, mokslo ir verslo atstovai nerimauja, kviečia neabejingus piliečius surasti savyje jėgų, valios ir galios tapti pilietine politine jėga, sugebančia pasipriešinti tautai ir valstybei kylančios grėsmės akivaizdoje. Žmonių nepasitenkinimas seimo, vyriausybės veikla, visuomenės apklausos duomenimis, lėmė tai, kad iš 21 institucijos jie pastoviai atsiduria paskutinėje vietoje. 36 proc. šalies gyventojų skundžiasi pablogėjusia ekonomika, 37 – pablogėjusia šeimos padėtimi, net 65 proc. pastebi šalį sukant į blogąją pusę.

Artėja rinkimai. Vėl lis pažadų lietus be atsakomybės su tais pačiais veidais. Partinės nomenklatūros sistema  įklimpusi iki ausų nevykdomuose pažaduose.

Atgal