VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

06 07. Ar partijos pajėgs apsivalyti nuo purvo?

Vaclovas Volkus

Man šiandieną labai neramu

Dėl valdžios darbų nedorų.

Jie akmeniu slegia krūtinę,

Nes kas dieną uždusti gali,

Kai veidai, pažadai netikri

Skurdina mano Tėvynę.

Partija (lot.pars) tai visuomenės dalies piliečių politinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Kiekviena partija privalo turėti savo programą, kurioje numatyti veiklos tikslai, ir statutą, kuriame apibrėžtos jos narių vidaus tvarkos taisyklės.

Partijos klasifikuojamos ideologiniais ir socialiniais principais, ideologiniu požiūriu esančios į kairę nuo centro – tai kairiosios partijos, į dešinę – dešiniosios partijos. Socialiniu požiūriu skirstomos pagal socialines grupes (klases). Pagal veiklos pobūdį ir tikslus jos yra kairiosios, centristinės ir dešiniosios. Kairiosios - tai socialdemokratinės partijos, siekiančios socialinio teisingumo, kurios atstovauja neturtingų, iš dalies vidutinių visuomenės sluoksnių interesus, pasisakančios už reformistinį ir taikų (priešingai komunistams) politinį ir ekonominį valstybės pertvarkymo kelią.

Dešiniosios partijos – konservatoriai, liberalai pasisako už šalies politinį ir ekonominį stabilumą, nacionalinių tradicijų išsaugojimą ir atsargias reformas. Jos atstovauja vidutinį ir pasiturintį gyventojų sluoksnį.

Centristinės partijos atstovauja visiems gyventojų sluoksniams – dažniausiai inteligentijai, tarnautojams, siekia subalansuotos valstybės vidaus ir užsienio politikos. Konkrečiai – politiniais, socialiniais, ekonominiais klausimais jos gali kryptelėti pagal reikalą į dešinę arba į kairę.

Tos trys pagrindinės partijos gali būti pasivadinusios įvairias vardais – terminais, kaip „sąjungomis“, „judėjimais“, „susivienijimais“, „unijomis“. Įvairiais tokių partijų pavadinimais siekiama nuslėpti jų besiformuojančių grupuočių pobūdį.

Dabartinė mūsų Seime valdančioji Socialdemokratų partija, koalicijoje su Darbo, Tvarkos ir teisingumo partijomis, kurios savo rinkiminėmis programomis mažai kuo skiriasi viena nuo kitos, Seime sudarė didžiulę daugumą, pasidalino ministerijų postais. Nebuvo kliūčių pažadams vykdyti – pirmiausiai “rūpintis žmogumi“, įvesti progresinius – tarifinius pajamų mokesčius, tuo pačiu mažinti          atskirtį tarp daugumos kuriančių gėrybes ir saujelės pasiturinčių, neproporcingai jomis pasidalinančių. Vykdyti teisingumą ir visuotinę gerovę yra esminis Seimo uždavinys.

Lietuvos žmonių sukirtas ir kuriamas bendras vidaus produktas (BVP), skirstomas per biudžetą, Lietuvoje yra mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Lietuvoje jis siekia 18,8 proc., tuo pačiu kitose ES valstybėse – iki 50 proc. Tai reiškia, kad Seimo nariai, įtakojami ekonominių turčių, pamiršdami savo įsipareigojimus rinkėjams, išnaudoja didžiulę tautos dirbančiųjų dalį, kuria ne daugumos, bet savo materialinę gerovę, didindamiesi atlyginimus, sugalvodami įvairias privilegijas, priedus prie atlyginimų ir t.t. Europos komisija yra ne kartą perspėjusi Lietuvos valdžią dėl progresinių – tarifinių mokesčių, didelio nekilnojamojo turto, kelių mokesčių neįvedimo. Perspėjo ir dėl simbolinio įmonių pelno mokesčio. Dėl pragaištingos socialinės politikos pagrindinė mokesčių našta užgula eilinį žmogų. Dėl to didėja socialinė nelygybė, gilėja atskirtis, auga žmonių nepasitenkinimas valdžia. Akivaizdžiai turime dvi Lietuvas. Vieną skurstančią, nykstančią, kada 500i tūkstančių dirbančiųjų ir gaunančių minimalų mėnesinį atlyginimą 350 eurų (dalias ir tiek negauna). Per 600 tūkstančių senatvės ir invalidumo pensijas gaunančių gyventojų pajamų vidurkis – 255 eurai. Tai skurdo vidurkis. Šie žmonės kas mėnesį kukliai pravalgo 100 eurų. Iš tos sumos moka 21 proc. PVM, kad valgo. O kur dar komunalinių paslaugų mokesčiai, vaistai? Žmogus, visą amžių dirbęs, mokėjęs mokesčius, senatvėje paverčiamas nevisaverčiu piliečiu. Kur ta žadėta ori senatvė? Buvo rengiamasi mažinti PVM mokestį kai kurioms maisto prekėms, bet kaip paprastai ministras pirmininkas A. Butkevičius apsigalvojo, supratęs, kad net politiniai neišprusėliai ir patiklūs mulkiai supras, kad tai nemažins atskirties tarp darbo ir kapitalo.

Ir kita Lietuva – mažuma turtuolių su išpūstu valdžios aparatu, neproporcingai dideliais atlyginimais Seimo narių, ministrų, jų pavaduotojų, departamentų direktorių, prezidentūros vadovų, kurie vidutiniškai gauna 3-4 tūkstančius eurų per mėnesį. Ir kitų – 70 tūkstančių valdininkų, kurių atlyginimai 1-2,5 tūkstančiai, neskaitant jėgos struktūrų, teismų teisėjų. Vis dar nesureguliuojami besaikiai valstybinių įmonių vadovų atlyginimai, siekiantys 5-6 tūkstančius eurų. Ši mažuma jau gyvena gerovės valstybėje.

Žmones pykina, kada prie ministerijų begalė prilipusių, valstybės sočiai iš biudžeto išlaikomų įstaigų ir įstaigėlių, daugiausiai ponų įdarbintų poniučių, kurių darbas – daugiausiai dubliuojančių raštų ir raštelių rašymas.

Daugelis faktų liudija, kad dabartinis politinis ir verslo vadinamas elitas yra be tautinio identiteto, savigarbos, nieko bendro beturintis nei su eilinio žmogaus socialine gerove, nei su tvarka ir teisingumu, nei su oficialiai deklaruojama savų partijų ideologija. Tokia tikrovė. Artėjant rinkimams vis dažniau skambas nuvalkioti pažadai, melas, demagogija, siekimas bet kokia kaina išlikti valdžios kėdėje su tūkstantiniais atlyginimais, valdiškomis lėšomis leidžiančiais pasivažinėti po pasaulį. Bėgama iš silpnesnės partijos į stipresnę, vyksta tarpusavio intrigos, nesibaigiantys skandalai, tūkstantinės aferos (apie ką kalba masinės informacijos priemonės, teisėsaugos atstovai). Visa tai akivaizdus emigruojančios valstybės gyventojų politinės sistemos sąstingis, gili krizė. Neapsikentusi reikli mūsų valstybės prezidentė viešai metė repliką ja nepatenkintai vykdomai valdžiai, parsidavusiai žiniasklaidai ir teismams: „Kol kas apsimoka ir sukčiauti, ir vogti bei vengti mokesčių“. Matomai, atėjo laikas, ką rodo paskutinieji įvykiai, jog sukčiauti, vogti ir nebemokėti mokesčių neapsimoka, nes gali iškristi iš politinio elito labai žemai... Darbo partijos vadovai jau nuteisti (bet kaip yla iš maišo iš naujo kitokia apimtim išlenda Darbo partijos atstovo Seime susireikšminusi V. Gabšio figūra), Tvarkos ir teisingumo partijos su jos ir žiniasklaidos vadovais prokurorų paruošta byla guli ant teisėjų stalo. Skandalų sūkuriuose išsisukinėja, blaškosi tariami Lietuvos eilinių darbo žmonių gynėjai socialdemokratai, pamiršę savo duotus įsipareigojimus, garsėjantys laukinio kapitalizmo veikla. Konservatoriai raudonuoja dėl savo buvusio Panevėžio miesto mero, buvusio Seimo nario Vito Matuzo šeimos aferų.

Šventam rašte evangeliko Mato 12 ir 24 sk. užrašyti Dievo žodžiai: „Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi“. Jeigu partijos neapsivalys nuo blogio - teistų asmenų, visokių pažadukų, akivaizdžių demagogų, išduodamos rinkėjus, perbėgdamos iš partijos į partiją savanaudiškais tikslais, kol įstatymų leidėjai, vykdytojai nebus nepriekaištingos reputacijos, niekas nesikeis valdžioje, žmonės ja nepasitikės – jau ir taip priėjome kantrybės ribą.  

  

Atgal