VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

10 04. Negalima tylėti

Vaclovas Volkus

Kada Valdančioji partija, praradusi savo prigimtinę ideologinę nuostatą - solidarumą ir socialinį teisingumą, net išbraukė iš savo rinkiminės programos progresinius, didelio nekilnojamojo turto, oligarchų pelno mokesčius, tuo pačiu toliau didindama atskirtį tarp darbo ir kapitalo, dirbančiųjų ir valdančiųjų, kada apmokestinamas skurdas, jo pasekoje tūkstančiai jaunų, darbingų žmonių emigruoja, likusieji degraduoja, nyksta tauta, kada tarp valdančiųjų ir opozicijos vyksta nešvari kova be atsakomybės, dėl valdžios vairo - eilinių žmonių sąskaita - negalima tylėti.

Kas tave laukia?..

Vieni prie vairo mersedesų,

Kiti prie biržų eilėse.

Kai visą gėrį tą sudėsi,

Tai kas tu, šiandien Lietuva?

 

Tie patys švaistės - meistrai "blato",

Kiti tarp usnių bėdose...

Ir netgi neregiams jau matos,

Kur šiandien Lietuvos kančia.

 

Ir vėl tie patys papudruoti,

Skandalų, kyšių sūkury.

Kitiems telieka tik spoksoti

Tų ponų purvinam kely.

 

Visi jie mūsų tėvynainiai,

Vienos genties, viena tauta.

Kas atsakys Tėvynei brangiai,

Kas Tave laukia, Lietuva?..

 

Tada ir dabar

Vadinam vienas kitą draugais,

Lyg būtume gimę vergais.

Veltėdžiams padėjom darbe,

Lygybė triumfavo grabe.

Aplink deficitas glitus,

Vis beldės į mūsų namus.

Bet štai... susipyko laikai,

Ir viskas staiga atbulai.

Ir bomžą vadinam ponu,

Veltėdį - neteistą doru.

Ir laisvės grabe nebėra.

Daryk, ką tik nori su ja.

Gyvenome prie svetimų,

Kaip šiandien jauties prie savų?

 

Tegu

Tegu mano ausys negirdi,

Skambių pažadų.

Tegu akys nemato, nes širdį

Aš saugau nuo jų.

 

Nuo blogio - korupcijos, melo

Moralės skurdžios.

Juk grūdą dar skiriam nuo pelo

Kas jie ant kupros.

 

Užtenka gerovę mums kurti,

Nuskurdom nuo jos.

Su nuoskauda noriu pridurti

Kas liko iš jos.

 

Tegu mano ausys negirdi,

Gobšuolių kalbų,

Te akys nemato, nes viltį

Prarandu dėl jų.

 

Kada tiesa tikra

Kas netiesa, yra tiesa,,

O kur tiesa vėl netikra.

Tai kur tiesa tikra?

Ji blaškos ujamoj galvoj,

Lyg juodas varnas sutemoj.

Vis kranksi - aš tiesa

Kuri šiandien tikra tiesa,

Ar plepių Seime prakalba.

Yra tiesos šauklys?

Sunku šiandieną vargstančiam

Jei tiki gobšių pažadam.

Lyg jie tautos viltis.

 

Tu ir šiandien gyvas

Pagal Maironį

Tu ir šiandien gyvas. Tu šalia, tarp mūsų.

Nuo Suvalkų krašto, žemių baltarusių.

Skamba Tavo posmai, kupini šviesos.

Laiko amžinybėj jų šviesa negęsta.

Taurūs ainiai saugo knygą, lyrą, raštą

Tavo numylėtos mūsų Lietuvos.

 

Tu ir šiandien gyvas mūsų kasdienybėj.

Kartais pasižvalgęs valdininkų brydėj.

Parašytum vėlei rašinį "Kai kam"

Kaip sukčiauja, grobsto, sąžinę praradę,

Orūs valdžios vyrai aukso gyslą radę

Neviltin įstūmę Lietuvą ilgam.

 

Jie - mūsų vargas

Lengvatikiai ir batlaižiai,

Pastabūs mato juos seniai.

Kad jie be nuostatos savos.

Užtenka jiems kažką žadėt,

Kai ką iš labdaros pridėt

Jie tėvą, motiną parduos.

 

Jie šmeiš, neklausdami už ką.

Jie - Judo bjaurasties ranka,

Vergai, sukūrusios lemties

Už niekšo eurą nubalsuos

Tokiems lankstysis iš paskos -

Jie - mūsų vargas ateities.

 

Mūsų laikmetis

Mūsų laikmečio periodas -

Susitepęs, veidas juodas,

Pučiasi tuštybė.

Girdime, kad vėl nušovė,

Kažkur vėlei pasikorė.

Tai jau kasdienybė.

Štai kas tautai atsitiko -

Kai dvasingumo nebeliko

Velnias rankas trina.

Ir apkurtę, ir nematom,

Apsivogę pilis statom

Nieks jų nesodina.

 

Kai kam

Kai kam išnyko ta riba

Tarp to, kas galima ir ne.

Gyvent šalia žmonių.

Su vilko kalančiom dantim,

Su lapės šypsena pirmyn.

Prie valdiškų lovių.

Tai votis, sergančios valdžios

Jai spjaut į lūkesčius tautos

Jų Dievas pinigai.

Apsaugok viešpatie nuo jų,

Nuo jų partinių, jų draugų,

Mes meldžiame seniai.

 

Ar supras

Ar besupras tautos didybę

Tėvynės meilės, jos kančios.

Ant partijų sparnų pakilęs

Verteiva, siekiantis naudos.

 

Ar besupras tautos didybę.

Nežinantis tautos šaknų.

Toksai apkurtęs ir apžlibęs

Visi linksi kalbai svetimų.

 

Ar besupras tautos didybę

Kosmopolitas, ar supras?

Kai jis Seime dar neatgimęs

Toks tautai gėrio neatneš.

 

Vis žadėjo...

Kiekvieną kartą jie žadėjo,

Naivuoliai jiems vis dar tikėjo -

Neprarasdami vilties.

Ilgai beskursdami vis laukė,

Dažnai ir ašarą nubraukę,

Kur jie, be atminties.

 

Daug buvo melo, daug gobšumo,

Iš pažadėto gėrio rūmo.

Teliko pažadai.

Bet štai, jų daug kas praturtėjo,

Net milijonus susidėjo.

Tie pažadai - jų aitvarai.

 

Vėl pažadai šitų veikėjų,

Visokių partijų gerbėjų.

Vėl skambūs pažadai

Tik ant tautos kasdienio stalo

Vėl trūksta duonos, kaip po karo...

Kiek tęsis tai ilgai?

Atgal