VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

06 14. Prezidentės D. Grybauskaitės Metinis pranešimas: tarp asmeniškumų ir valstybiškumo

Arba keletas minčių apie kultūrą, tradicijas ir žmogiškumą

Dainius A. Butautas

Ekonomikos analitikas

Šalies vadovo Metinis pranešimas yra labai svarbus. Metinis pranešimas leidžia kiekvienam šalies piliečiui per trumpą laiką prisiminti svarbiausius šalies praėjusių metų įvykius, turinčius reikšmės tolimesnei šalies įvairių sričių raidai. Taip pat svarbus ir Pranešimo analitinis potencialas, kuriuo remiantis galėtume numatyti tolimesnę šalies raidą įvairiose srityse ir regionuose. Metinio pranešimo dėka turėtume pagilinti gebėjimą geriau prognozuoti žmogaus, visuomenės, verslo ir šalies ateitį. Kadangi Pranešimas skirtas kiekvienam šalies žmogui, taip pat ir užsienio svečiams bei investuotojams, svarbu, kad Pranešimas būtų korektiškas, atlaikantis aukščiausius vidaus ir užsienio politikos standartus bei prieinamas ir lengvai suprantamas paprastam žmogui. Tarsi savaime suprantama, kad Metinis pranešimas turi atspindėti turtingą lietuvių kalbos lobyną. Todėl geras šalies vadovo metinis Pranešimas jau pats savaime turėtų būti lobis. Ši užduotis nėra lengva ir paprasta. Gerą Metinį pranešimą prilyginčiau literatūriniam - moksliniam traktatui, kurį žmogus studijuotų ištisus metus iki kito karto.

Po praėjusių metų švelnios kritikos („Lietuvos Aidas“, 2010 m., birželis), šį Pranešimą jau bandyta daugiau struktūrizuoti. Bet vien struktūros neužtenka. Atsižvelgiant į reikalo svarbą ir apimtis būtina išlaikyti ir tinkamas proporcijas. Suprantama, kad aktualesniems ir labai svarbiems reikalams būtina skirti daugiau dėmesio. Labai svarbu, kad būtų išlaikytas tęstinumas ne tik praėjusių metų, bet ir praėjusios kadencijos pranešimų. Tik taip galima „nepakibti ore“, o, tvirtai stovint ant žemės, išlaikyti šalies vystymosi vizijos aiškumą.

Svarbu, kad Prezidentė ragina stabtelėti ir kartu pasikalbėti apie šiandieną ir ateitį. Taip pat svarbu pasikalbėt ir apie praeitį, kurios sąžiningai neįvertinę galime vėl iš naujo kartoti klaidas. O mes labai nemėgstame vertinti savo klaidų. Taip užkertamas kelias tobulėjimui, kuris ne vienam lietuviui yra svarbus. Nemažiau svarbu, kad pasikalbėjimas nesibaigtų vienkartiniu monologu be jokio grįžtamojo ryšio. Įmonės vadovo įsakymai be grįžtamojo ryšio ir tinkamo įvertinimo neleidžia įmonei augti ir tobulėti pilnu pajėgumu.

Šalies vadovės pagaliau įvardinta šalies strateginė užduotis - ATSIGRĘŽTI Į ŽMOGŲ - džiugina, bet ar taip nekalbėjo ir pirmtakai. Kas iš to išėjo, žinome. Tiesa, šiuo atveju parodoma ir kliūtis - nužmoginta šalies teisės sistema, kuri pavirto įvairių grupuočių aiškinimosi vieta, o gal ji tokia ir buvo nuo pat pradžių, kurioje nėra vietos eilinio žmogaus teisingumui. Ir kuo daugiau tokio teisingumo, tuo patikimesnė ir tvaresnė valstybės politinė - ekonominė sistema.

Teisėkūra. Šiai sričiai, matyt, pagrįstai skiriama bene daugiausiai dėmesio, nes viena esminių visokių krizių priežasčių, kurias analitikai įvardina ir prieš du su pusę tūkstančio metų - tai teisės ir teisingumo stoka. Kuri neatsiejama nuo socialinio teisingumo ir jautrumo. Svarbu ir kad įvardinta alkoholio pramonės bei žemgrobių neigiama reikšmė šalies dabarčiai ir ateičiai. Nors negalima pamiršti atstatyti teisingumą sovietinių represijų aukoms, kurių nuostabias sodybas sunaikino bolševikinis režimas. O kokios nuostabios tai sodybos! Vien Ambrasų kaime be jokio teismo sunaikintos įžymios Muraškų, Kudirkų ir daugybė kt. sodybų.

Korupcija. Galima pritarti šalies vadovei, kad jeigu iš 700 asmenų, įtariamų korupcija, tik keletas yra realiai nubausti, tai korupcijai atveriamas neribotas kelias klestėjimui. Bet atgrasyti nuo korupcijos vien didesnėmis baudomis, vargu bau, ar įmanoma. Tai ir kultūros, ir vėlgi didesnio socialinio jautrumo, pilietiškumo stokos pasekmė. Be to, ekonominiai tyrimai akivaizdžiai paliudija, kad netolygi mokestinė sistema, kai kapitalo mokesčiai tarnauja tik užsienio investuotojų, kuriuos dr. g. Nausėda prilygino „investicijų turistams“, interesams tenkinti, yra viena esminių korupcijos šaltinių. Ir bėdų visos Centrinės (ne Rytų, kaip klaidingai teigiama) Europos mažųjų valstybių. Be to, didesnės išlaidos socialiniam sektoriui akivaizdžiai mažina ir korupcijos bėdas, nes gerėja šalies gyvenimo lygis. Todėl, kol neatgręžime veidus į socialiai pažeidžiamiausius žmones, apie jokią realią kovą su korupcija negalėsime kalbėti, o tik tuščiažodžiauti. Pritariu nuomonei, kad reikia įdiegti praktiką, kad dirbti nesąžiningai Seimo ar savivaldybės nariu ar valstybės tarnautoju būtų nepelninga. Bet viena net ir pati geriausia šalies vadovė to padaryti negalės. Tam būtinos visos visuomenės pastangos. Bet negalima atmesti prielaidos, kad, pavyzdžiui, infliacija taip pat yra korupcijos gilus šaltinis, kurio dėka nesąžiningi verslininkai, tarnautojai ir politikai pasipildo savo kišenes jau ne keliais tūkstančiais, o keliais milijardais litų. Pavyzdžiui, kai ekonomikos pakilimo metu (2006-2008 m.) metinė infliacija vienu metu siekė net daugiau nei 12 procentų, tai dėl infliacijos kažkieno pajamos neteisėtai pasipildė vien per 2008 m. maždaug 8 milijardais litų. Ekonomikos piko metu ir įmonių pelnas išaugo iki 15 milijardų litų per metus. Kai prieš keletą metų siekė tik 2-3 milijardus. Už tokius viršpelnius lengva nupirkti bet kokią nereiklią teisėsaugą ar kitą valstybės tarnybą. Tad, siekiant pilnavertiško socialinio - ekonominio teisingumo, pirmiausiai būtina apriboti infliacinį-defliacinį (kainų augimą ir mažėjimą) procesą. Kadangi infliacija perskirsto turtą taip pat sėkmingai tik daug tūkstančių kartų didesniu mastu ir, be to, legaliai, nei patys didžiausi nusikaltimai, tai kainų augimas turėtų būti apribotas taip pat teisinėmis priemonėmis su atitinkamomis pasekmėmis. Prof. K. Glaveckas yra teisingai įvardinęs, kad infliacija - tai plėšikavimas ir dar vidury baltos dienos.

Džiugu ir būtina atkreipti dėmesį į „klanų virš-teisę“. Vien šios problemos įvardinimas šalies vadovės lūpomis yra svarbus žingsnis į apsivalymą. Ir dar prieš tarptautinį teisės simpoziumą. Bet vien įvardinimo gali ir neužtekti. Toks klaninis slibinas, kuris apėmė daugybę sričių, pažabojamas tik per mokesčius ir visuomenės visuotinę netoleranciją blogiui. O tam būtina išžengti iš naujosios pagonybės gniaužtų. Kadangi blogiu blogio neįveiksi, nors įstatymų dėka juos galima gana veiksmingai apriboti, tai tik didesnis Tikėjimas ir didesnė Viltis gali padėti išeiti iš šios jau įsisenėjusia virstančios katastrofiškos (vadinkime viską savais vardais) situacijos.

Kita problema: o kas pakeis išeinančius? Juk brangiai kainuojančius mokslus ne kiekvienas išgali apmokėti. Todėl ar nebus taip, kad išeinančius pakeis jų artimieji, vaikai? Ar jie bus sąžiningesni, aišku, tai jau jų asmeninis reikalas. Betgi žinome, obuolys nuo obels netoli tenurieda. O tolimesniam žingsniui, ir gana radikaliam, būtinos antgamtinės (transcendencinės) ir išties kartais didžiavyriškos pastangos. Apie tai Pranešime nei žodžio. Taip paliktas be realios tąsos Pranešimas negali būti taip vaisingas, kaip galėtų. Keinsas, kalbant apie ekonomiką, pasakytų: tarp sapno ir tikrovės mažai kas yra bendra. Būtinas tam tikras ryšys. Kadangi politika yra nemažiau, o dargi daug svarbesnė nei ekonomika, būtina sujungti praeitį- dabartį-ateitį į vientisą sistemą.

Šiame kontekste Prezidentės pažadas remti ir globoti pilietines iniciatyvas skamba viltingai. Tik iškyla viena problema - stiprias pilietines iniciatyvas, kurios yra būtinos ir tai pripažįstama, paprastai kuria tikros asmenybės. Ar jos gali būti priimtinos šalies vadovei - klausimas. Ypač ši problema tampa aktuali palikus Prezidentūrą L.Balsiui. Todėl būtina įvertinti Pranešimą ir šiuo aspektu: ar dėl L.Balsio išėjimo Pranešimo turinys pasikeitė ar ne. Žinoma, Prezidentūros darbas negali sustoti, išėjus net ir labai gabiam žmogui. Juk valstybės darbai nelaukia. Bet vyriausiojo šalies vadovės patarėjo žingsnis verčia sunerimti.

Ekonomika. Solidarumas. Socialinė sistema. Svarbu, kad teisės problemoms skirta tiek daug Pranešimo teksto. Be skaistesnės teisės ir daugiau teisingumo negalima tikėtis ir tvaraus bei ilgalaikio ekonomikos augimo. Bet remtis vien atsigaunančiu eksportu, nors tai išties džiuginantis reiškinys mūsų žemiškoje padangtėje, kai užsienio šalių biudžetus slegia milžiniškos skolos, būtų per daug nepatikima. Kita vertus, mūsų šalies eksportas sudaro tik lašą jūroje, todėl daug priklauso nuo pačių verslininkų bei šalies vykdomos užsienio politikos. Prognozuojama ir toliaregiška, vertybiniu pagrindu kuriama ši gali labai daug pasitarnauti ir šalies ekonominei plėtrai, ir didesniam socialiniam teisingumui. Tiesa, mūsų šalies sportininkai, patys nuostabiausi Lietuvos ambasadoriai, taip pat ženkliai prie to prisideda. Bet apie juos - nei vieno žodžio. Keista. Tiesa, bent jau viename Metiniame pranešime ir tik Prezidentas V.Adamkus vienoje vietoje vos užsiminė apie sportą. O juk abu asmenys, šalies vadovai, buvo aktyvūs sportininkai.

Šiek tiek nelogiška ir tai, kad, iškeliant žmogaus asmenybę virš visko, socialinis teisingumas Pranešime seka ekonomiką. Išliekant nuosekliu, Solidarumas turėjo eiti pirmiau ekonomikos. Ir Keinsas, ir Vokietija, į kurią dabar emigruojame, pirmiau žiūri žmogaus, o tik po to investicijų, nors ir tas, ir tas sudaro ekonomikos pagrindą. Bet pirmiau turi būti žmogaus pajamos ir tik po to investicijos. Mūsuose ši seka yra atvirkštinė. Tad ir ekonomika neveikia, kaip turėtų veikti.

Nelogiška ir tai, kad kalbama apie pensijų ir darbo pajamų atkūrimą, o kainoms skiriamas, nors ir pabrėžtas, nepakankamas dėmesys. Juk už stabilias kainas atsakingas būtent Centrinis bankas, o jas analizuoti turi ir Konkurencijos tarnyba, ir Kainų ir energetikos priežiūros tarnyba. Bet savo protežė turbūt nedrąsu kritikuoti?

Verslas. Svarbu, kad šalies vadovė paskatino biurokratinį aparatą nužengti iš savo aukštumų link mažo verslo, nes didelis ir taip randa kelią pas biurokratus. Bet vėlgi, naujų verslo įmonių steigimąsi apriboja ta pati infliacija, korupcija, teisės, nesąžiningos konkurencijos problemos. Be to, reikia įveikti ir bankroto baimę, todėl būtinas ir fizinių asmenų bankroto pilnavertiškas, o ne dalinis įstatymas. Būtina apginti ir žmonių būstą, ypač vienintelį, nuo bankų ir antstolių savivalės. O ši konstitucinė problema netgi nebuvo paliesta. Suprantama, visko į Pranešimą neįtrauksi, jis nėra guminis. Bet iki kadencijos pabaigos dar yra laiko.

Šilumos ūkis. Svarbiausiame Metiniame pranešime atkreiptas dėmesys į tokią palyginti smulkią, bent jau finansiškai, problemą atskleidžia jos mąstą ir reikšmę. Iš tiesų - trypčiojama vietoje. Be to, nepaliesta energetikos problema verčia susimąstyti. Mano nuomone, reikia problemą spręsti nuosekliai. Pirmiausia būtina nutiesti elektros tiltą į Skandinaviją. Šią problemą išsprendus būtina žiūrėti toliau, ar taip jau ir būtina ta AE. O gal ir vilkinamas elektros tilto tiesimas, nes nutiesus gali paaiškėti, kad AE iš viso nebereikalinga. Atsižvelgiant į Kovo 11- osios, bet ne Lietuvos, o Japonijos įvykius, dėl kurių Lietuvos žmonės pareiškė gilią užuojautą ir paramą Japonijos žmonėms, nepaminėti atominės energetikos problemos gali reikšti ne ką kitą, kaip jos neperspektyvumą. Vadinasi, šiai problemai spręsti gaištamas laikas mūsų visų mokesčių mokėtojų sąskaitą yra neefektyvus. Taip pat būtina skubiai visiems Lietuvos žmonėms skaidriai ir aiškiai paaiškinti, kokios problemos neleidžia nutiesti elektros tilto į Skandinaviją ar iš jos ir tokiu paprastu šachmatiniu ėjimu paguldyti Gazpromą ant menčių! Vienu ėjimu.

Viešieji pirkimai. Labai opi problema, kuri reikšminga ir tam, kad žmonės emigruoja iš Lietuvos, ir nepagrįstam kainų augimui. Nors svarbios bet kokios pastangos šiems pirkimams suteikti daugiau skaidrumo, bet be kompleksinių priemonių šios problemos neįmanoma išspręsti. Šalia kitų svarbių priemonių galima ir būtina padidinti mokesčius toms įmonėms ir organizacijoms, kurios savo apyvartas auginte augina pagrinde viešųjų pirkimų sąskaita. Taip pat būtina įvesti rotaciją ir viešiesiems pirkimams, sudarant sąlygas maksimaliam Lietuvos įmonių skaičiui juose dalyvauti. Išnagrinėjus situaciją ES valstybėse, akivaizdu, kad viešieji pirkimai yra vienas svarbiausių korupcijos židinių. Ir ne tik Lietuvoje. Bet jį sumažinti gali padėti politinė valia. Nes būtent nuo politikų priklauso, kokia dalis biudžeto tenka viešiesiems pirkimams, o kokia socialinėms, švietimo, visuomenės apsaugos ir kt. reikmėms. Kuo didesnė biudžeto dalis pereina per viešuosius pirkimus, tuo didesnė korupcijos dalis valstybėje. Ir kuo daugiau valstybė išleidžia socialinėms reikmėms, tuo tos korupcijos yra mažiau

Kultūra, švietimas, nevyriausybinė veikla. Svarbu, kad atkreiptas dėmesys - skurstantis žmogus negali dalyvauti kultūrinėje veikloje, t.y. būti kultūringesniu. Vadinasi, Kultūra - šalies vienas pagrindinių prioritetų! Be kultūros, kultūringo elgesio šeimoje, gatvėje ir net ten, kur tavęs niekas, rodos, nemato, vargu bau, įmanoma ką nors pasiekti Pranešime įvardintose srityse, sprendžiant svarbias ir aktualias problemas. Galbūt tai net pagrindinė šalies problema, dėl kurios (kultūros) stokos visos kitos sprendimo priemonės nėra tvarios ir ilgalaikės. Todėl biudžetas nuolat patiria papildomų nuostolių. Juk jeigu peržiūrėti vartojimo krepšelį, šalies vadovės įvardintoms išlaidoms - knygoms, muziejams, teatrams, geriems kinams, koncertams - neturtingiausieji gali skirti net iki 50 kartų mažiau išlaidų nei turtingi šalies žmonės. Tarp kurių nemažai dirba ir valstybės tarnyboje. Kurioje, pilnai pritariu prof. B.Gruževskiui, atlyginimų skirtumas neturi viršyti 3-4 kartų. Už tokį atlyginimą perspektyvus jaunimas mielai imtųsi sąžiningo darbo.

Įvardintas švietimo humanizavimas yra svarbus, kad žmogus galėtų realizuoti savo prigimtines ir jam duotas iš aukščiau, o ne išgalvotas kokias tai dovanas. Bet po Švietimo antireformos jauni žmonės paspartino emigraciją net keliolika kartų. Todėl neužtenka vien paminėti šią problemą, bet būtina ir įvardinti atsakingus asmenis. Kaip ir teisėkūros atveju. Niekaip nesuprantu, kaip valstybės tarnyboje gali dirbti asmenys, kurie neigia šios tarnybos darbą, galimybę dirbti šioje tarnyboje efektyviai. Vadinasi, ir patys negali dirbti efektyviai?! Ši problema netgi aktualesnė nei vienas kitas sukčiavimas valstybės tarnyboje, nes griauna visos valstybės tarnybos, o todėl ir visos valstybės pamatus. Kuriuos galėtų deramai sustiprinti įvairios pilietinės ir patriotinės iniciatyvos. Tenka apgailestauti, kad nevyriausybinei veiklai skirta tiek nedaug Pranešimo turinio.

Diplomatija. Svarbu, kad paminėta Pranešime ir skirta deramai vietos. Užsienio politika Lietuvoje yra viena prioritetinių ir pakankamai deramai atstovaujama. Na, galbūt, išskyrus vieną kitą atvejį. Ir čia labai svarbu išlaikyti politikos tęstinumą ir tradicijas. Taip pat svarbu prisiminti, kad vidaus problemos, pirmiausiai kultūros, socialinės, švietimo gerokai apriboja gabios užsienio diplomatijos galimybes. Apie tai prieš keletą metų jau rašiau.

Praėjusių metų vienas svarbiausių laimėjimų, kurį prilyginčiau krepšininkų pergalei pasaulio čempionate, kai bendromis Lietuvos ministerijų ir tarnybų pastangomis Europos Žmogaus teisių teisme buvo apgintos krikščioniškos vertybės. Tai labai svarbus žingsnis, kurio dėka Lietuva įgijo daugiau stiprių draugų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Ir tokie laimėjimai turi atrasti vietos mūsų širdyse. Turime išmokti jais džiaugtis, o ne slėpti. O džiaugsmas kyla iš dėkingumo, kai dėkoji pats, o ne lauki dėkingumo iš kitų. Džiaugsmas kyla ir iš Vilties, kad šis gyvenimas nesibaigia kapo duobėje. Būtent, Amžinybės Viltis ir yra raktas į Lietuvos sėkmę. Benediktas XVI Enciklikoje „Meilė tiesoje“ nuostabiai tiksliai apibūdino Vilties reikšmę:Viltis drąsina protą ir teikia jam jėgos valdyti valią“, kuri būtina tiek valstybės tarnyboje, tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime. Viltis suteikia šviesos ir „glūdi Tikėjime, kurio yra pažadinama“.

Šį tekstą norisi užbaigti šalies vadovės žodžiais: „ kurkime Tėvynę, kurios niekas nenorėtų palikti. Tėvynę, kurios ilgimės išvykę ir į kurią skubame sugrįžti“. Tokia Tėvynė pirmiausiai kuriama tradicinėje vyro ir moters šeimoje. ES tai jau suprato, nes, kaip pripažinta, valdžios klaidos amortizuojamos pirmiausiai būtent tokioje tradicinėje krikščioniškoje šeimoje.

Atgal