VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

06 18. Didvyriai

Rūta Gajauskaitė

Kriminologė

Metiniame Prezidentės pranešime nuskambėję žodžiai apie pagarbą Didvyriams ir niekdarių bei parsidavėlių pasmerkimą, privertė suklusti visus ir įsigilinti į Lietuvos Himno žodžių prasmę:

„Lietuva – Tėvyne mūsų, Tu Didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“

O kurgi tie mūsų didvyriai?

Nei istorijos vadovėliuose jų pavardžių ir atvaizdų, nei miesto aištėse jiems paminklų ar bent atmintinų lentų... Iš kur tie šiuolaikiniai sūnūs gali tą stiprybę semti?

Per tarpukario dvidešimtmetį kiekvienas Lietuvos miestelis pasipuošė ar tai paminklais, ar tai sau svarbų įvykį įamžinęs kryželiais, koplytstulpiais ar medžio drožiniais...

Rudi ir raudoni okupantai juos sunaikino, kad lietuviai neturėtų kuom didžiuotis, atsiminti ir į ką lygiuotis.

Po 1990  – visi puolėsi sunaikintus  – atstatinėti, paslėptus – atkasinėti, atrestauruoti ir buvusion vieton sugrąžinti. O, svarbiausia, – mūsų Didvyrių-partizanų palaikus iš visų pašalių išmėtytus, surinkti, viešai atgiedoti ir garbingai su varpais šventintoje žemėje palaidoti.

Pirmieji šį skaudžiai šventą darbą puolėsi daryti dzūkai, pastebėję KGB patalpų tylų ardymą...Suprato, kad taip skubama paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Puolė sąjūdiečiai ir neveltui – šios juodos institucijos rūsiuose, kiemuose ir net labai nepadoriuose vietose rado  per 45 metus jau pabalusius saviškių kaulelius. Identifikavo ir garbingai perlaidojo, paminklinėse lentose visų partizanų vardus aukso raidėmis įrašę...

Tai Tautos rūpesčiu buvo garbingai perlaidoti Didvyriai.

O ką valdžios vyrai padarė, kad įamžinti lietuvių Tautos nepriklausomybę gynusių bei okupantų genocidą patyrusių Lietuvos Didvyrių vardus?

Gal kas nors matė, kur Basanavičiaus paminklą? Šį Tautos didžiavyrį tik vilkaviškiečiai pagerbė, o Lietuvos sostinėje niekaip negalime nuo  Žaliojo tilto nuvaryti okupantų kareivių ir kolonistų... Ar gal kur stovi obeliskas bent jau partizanų vadui Vanagui-Ramanauskui? Jau nekalbant apie atskirų rinktinių vadus ir Didvyrius... Kas žino Laisvės Kovos Sąjūdžio bent jau Tarybos narių slapyvardžių tikruosius vardus? Kas buvo  – Vytautas, Faustas, Kardas, Naktis, Merainis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila?

Gal kas matė pagarbų memorialą visiems 20 000 žuvusiųjų partizanų – visą dešimtmetį atkakliai gynusių Lietuvą nuo sovietų?Ar ne jiems turime būti dėkingi tik už 20 proc. rusakalbių Lietuvoje, kai mūsų sesės – Latvija ir Estija buvo perpus „nukolonizuotos“?

Neieškokite.Nėra.

Tik „Baltijos kelio“ tuščių siluetų fragmentas liūdnai stūkso prie Pedagoginio universiteto, primindamas tuos Baltijos kely stovėjusius, kurie iš Lietuvos buvo išvaryti svetur duoneliauti...

Atrodytų, kad Didvyrių kaip ir neturime? Nei dar žinomų, o nežinomų, užmirštų ar iš istorijos ištrintų – juo labiau... Ir formuojasi labai juodas įtarimas, kad vis dar atkakliai trinama Lietuvos istorija ir vis prikišamai peršami sovietiniai stabukai?

Kad ir su AMB mirties metinėmis bei ištisa lavina vardų pavadinimų ir kitų simbolių šiam sovietinio paveldo „vsio zakonno“ globėjui istorijoje įtvirtinti?!

O juk okupanto kolaborantas ir yra tik kolaborantas! Lietuviškai – tai išdavikas. Nuo kada išdavikus įamžiname?!

Ne mūsų Nepriklausomybės atkūrėją – Basanavičių, ne laisvės kovotoją – Vanagą-Ramanauską įamžinus, ne laisvės fakelu suliepsnojusį Kalantą, ne už Lietuvą po 20-40 metų atkalėjusius, bet nepalūžusius B.Gajauską ar A.Svarinską, o sovietinį partsekretorių stengiamasi įamžinti už suprichvatizuotus milijonus ir padovanotus sugulovei?

Tuo tarpu tokie visame Pasaulyje pirmą kartą nuskambėję įvykiai, kaip Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, kaip dar trisdešimtaisiais metais pravesti  teisminiai procesai prieš dvi totalitaristines politines grupuotes Lietuvoje – fašistus ir komunistus,- su mirties bausmėmis vadukams, šiandien mažai kam žinomi! Ir jau tikrai niekur, nei Teisingumo ministerijoje ar Aukščiausiajame Teisme neįamžinti! O juk jie buvo žymiai ankstesni, nei Niurnbergo procesas!!! Tai kur tie teisininkai-Didvyriai, pravedę tokį procesą, rytuose riaumojant stalininei meškai, o vakaruose staugiant hitleriniam vilkui?

Šiandien jau švenčiame masinių tremčių pradžią – 1941 metų birželio 14 dieną.

O kas girdėjote apie 1941 metų birželio Sukilimą? Apie Sukilimo vadus ir eilinius, išdrįsusius pakelti ginklą prieš šitokią SSSR galybę? Ir ne tik pakelti ginklą, bet ir išvyti okupantą iš Lietuvos!!!

Nežinomos pavardės tų, kurių dėka antrą kartą atgavome laisvę.

Tiesa, neilgai. Raudoną okupantą kaipmat pakeitė rudas.

Kaip elgėsi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė? Sukilėlių Lietuvos Aktyvistų frontą okupacinė vokiečių valdžia uždarė, turtą konfiskavo, o jo įgaliotinį – ištrėmė į Dachau koncentracijos stovyklą. Bet iš likusių sukilėlių susiformavo naujas – Lietuvos Frontas ir ėmė reikštis sovietmety pogrindyje buvusios politinės grupės: susikūrė Laikinosios Vyriausybės pakaitalas – Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvos komitetas, iš kurio išsirutuliojo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as).

Ar kas girdėjote šių organizacijų aktyvistų pavardes? L.Prapuolenį, A.Tumėną, A.Damušį, Katilių, J.Valiulį, J.Degsnį, K.Brunių, I.Kurklietį, B.Gaidžiūną, B.Bieliuką, J.Vėbrą? Ar kas girdėjote Lietuvos valstybės Vyriausybės vadovo I.Ambrazevičiaus-Brazaičio pavardę? O gal žinote jų nuveiktus darbus?

Šiaip ne taip išrovėme 4 komunarų stovylas Kaune, bet savų Didvyrių iki šiolei nepagerbėme! Net Vytauto Didžiojo per 20 metų nesugebėjome įamžinti  - galgi Lukiškių aikštę taupo AMB paminklui? Pėdos jau atlietos...

Neskęsta ir okupantų kariai bei kolonistai ant Žaliojo tilto – budriai juos saugo milžino ranka.

Tiesa, vieną lietuvių Tautos įamžinimo paminklą sukūrė Signatarų klubo pirmininkė B.Valionytė – nufotografavusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) architektūrinį paveldą visoje buvusioje teritorijoje ir paruošusi ciklą albumų, kurių 2 tomai po 500 puslapių jau pasiekė skaitytojus. Tačiau su kokiu arčiu puolimu jie buvo pasitikti nusovietėjusių istorikų?!

Na, kaip paprastai būna – ko patys niekaip nepajėgia, tai tokį darbą atlikusį puolasi kritikuoti, niekinti, menkinti...Bet Tauta mato ir mano kitaip.

17 nevyriausybinių organizacijų nusprendė papildyti okupantų ištrintą Lietuvos istoriją ir pakviesti visą Tautą ne tik pažymėti Jubiliejinius 70-sius 1941 metų birželio Sukilimo metus, bet ir sutelkti rimčiausias intelektualines pajėgas šiam istorijos tarpsniui deramai ištirti ir iškilmingai jį pristatyti tiek savos šalies, tiek ir Pasaulio visuomenei. Šį darbą atlikti pilietinių darbo grupių (talkų) regionuose jėgomis, atkuriant Sukilimo vietas, įvykius, dalyvius, bei sužymint visa tai ir sukomponuojant bendrą Sukilimo vaizdą visoje Lietuvoje.

Pagal gautą schemą būtina sudaryti paminklų bei paminklinių lentų, žuvusiųjų kapaviečių ir atminimo memorialinių parkų įrengimo projektą, pateikiant jo įgyvendinimo programą Lietuvos Vyriausybei ir savivaldybėms.

Nuslėptąjam Sukilimo laikmečiui išanalizuoti jau pradėtos mokslinės konferencijos turėtų tapti pastoviu Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centro darbu, kuriam aktyviai talkintų visa Lietuvos visuomenė, etnografai, kraštotyrininkai ir įvairios įstaigos, vietoj dabar kišamos Lietuvai nereikalingos „multikultūros“ programos.

Lietuvai, o ir visoms buvusioms okupuotoms šalims, yra labai svarbu atgauti savo pilietinę savigarbą, o ne „įsisavinti“ jau kitose valstybėse žlugusios ideologijos skeveldras.

Antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo nuslėpto laikotarpio išviešinimas, palyginimas su kitomis Baltijos šalimis, o, svarbiausia, visų spalvų okupantų planų Tautų atžvilgiu demaskavimas – turi ypatingą reikšmę Tautos savigarbai, savimonei ir saviraiškai atstatyti.

Nuslėpto laikotarpio viešinimui šiandien turime labai parankią priemonę – internetinius tinklapius, kurie įgalintų per trumpą laiką užpildyti istorijos spragas jaunimo švietimo programose.

17 nevyriausybinių organizacijų yra paskelbusios savo numatytų darbų, skirtų 1941 metų birželio Sukilimo įvykių tyrimui ir įamžinimui, deklaraciją. Joje išdėstyti tikslai ir pasiekimo būdai orientuoti į visuotinę Tautos pagalbą tiek renkant faktus, medžiagą, tiek ir surinktą istorinį turtą įteisinant, publikuojant ir įtvirtinant į menines išraiškos formas.

Tai ką dar žinome, ką prisimename? Tautos istorija – yra geriausia Tautos mokytoja!

Šiandien žinome, kad abi okupacijos palietė virš milijono Lietuvos gyventojų – tik iš į sibirus išvežtų 250 000  – begrįžo trečdalis. Žinome, kad žuvo 20 000 mus gynusių partizanų. Jau suskaičiavome ir žalą mums – 80 milijardų litų, kurių nėra iš ko pareikalauti! SSSR subyrėjo, O Rusija, perėmusi jos teises, šių pareigų – kratosi.

Palyginkime su šiandienos realijomis.

Po surašymo žinome, kad per 20-metį imitacinės demokratijos, Lietuva neteko 700 000 gyventojų. Žinome, kad po 2 000 kasmet nusižudė iš nevilties. Ir daugiausiai pensininkai. Viso bus 40 000 piliečių. Žinome, kad Lietuvos Vyriausybė prasiskolino ir ne vargstantiems padėti  ar krizei sušvelninti, o savo turtėjimui. Maža to – AE priedanga – Tautos pražūčiai, ignoruojant tektonikos grėsmę, pasiskolino 40 milijardų, prie jau turimų 33. Šiandien Tautai padaryta žala siekia 73 milijardus ir nėra kaltų, kuriuos būtų galima nubausti ar padarytą žalą išsiieškoti.

Štai ką reiškia neįvykdyti desovietizacijos.

Ar kartais ne juos Prezidentė įvardijo niekdariais ir parsidavėliais?

Atvirkščiai – Tautos didvyriumi  trūks-plyš daromas aferos „vsio zakonno“ autorius, iš Mažosios Amerikos Lietuvą padaręs Didžiąja Ubage.

Ir nebeliko „takų dorybės“, o mūsų vaikai dirba užsieniuose, ne Lietuvos naudai ir jos žmonių gėrybei.

Praskolinę Lietuvą valdžios vyrai veidmainiškai gieda Himno žodžius – jie neatitinka vykdomų darbų. O gal būtent juos turėjo mintyse Prezidentė savo metiniame pranešime, įvardindama juos tokiais smerktinais žodžiais?

Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!

Mes, visa Lietuvos visuomenė, turime pakilti, atstatyti, ką okupantai paslėpė ar pražudė. Turime atgauti savo garbę ir orumą , savo turtą ir gerovę.

Ir pradėkime nuo Didvyrių atminties atstatymo, pagerbimo ir įamžinimo. Juo labiau, kad pirmojo asmens šalyje – Prezidentės – politinė valia viešai paskelbta. Visi kas Didvyrių įamžinimui priešinsis – patys išsiryškins ir save priskirs niekdariams ir parsidavėliams.

Atgal