POLITIKA
07 15. Lietuva besivienijančioje Europoje
Vytautas Ramanauskas
Socialinių mokslų daktaras
Integracija, kaip pabrėžiama daugelio politikų, sociologų ir mokslininkų pasisakymuose bei jų veikaluose, yra svarbiausias dabartinės Europos bruožas. Lietuva, po pusės šimtmečio okupacijos, XX a. pabaigoje išsikovojusi Nepriklausomybę, XXI a. pradžioje reintegravosi į Europą. Tai būtų galima pavadinti trečiąja mūsų europine integracija. Pirmąja Lietuvos europine integracija galima būtų laikyti krikščioniškąją, jeigu ji nebūtų susijusi su žiauriais karais ir okupacijomis užgrobiant baltų etnines žemes. Antroji, europinė, Lietuvos integracija prasidėjo XX a. pradžioje, po Pirmojo pasaulinio karo, kai pagrindinės Baltijos kraštų grobikės jį pralaimėjo, o Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę.
Dabartinė, trečioji, Lietuvos integracija į Europą, globalėjančio pasaulio požiūriu yra neišvengiama. Šiuo metu ne tiktai Europos, bet ir kitų žemynų šalys bei jų tautos ieško vienokių ar kitokių vienijimosi kelių. Nes, galvojant apie pasaulio ateitį, kai po kelių šimtų metų mūsų planetoje gyvens keli šimtai milijardų žmonių (hipotezė, kad po 300 m. žemėje bus 600 mlrd. gyventojų), išlikimas bus įmanomas tiktai susivienijusiame pasaulyje. Taigi, dabar, pasukę europeizacijos keliu, privalome pasirūpinti ne tiktai pažangių Europos ir Pasaulio vertybių įsisavinimu, bet ir savo Tautos bei jos valstybės vertybių išsaugojimu.
Didžiausia šalies, turinčios savo šaknis istorinėse žemėse, prie kurių priklauso Lietuva, vertybė yra savos kalbos išsaugojimas. Lietuviai dėl šios vertybės kovojo ištisus šimtmečius su nuožmiausiais slavų ir germanų okupantais. Deja, nors iš šalies žiūrint ir keistokai atrodo, dėl tautinės-valstybinės kalbos išlikimo ir šiandien Nepriklausomoje valstybėje lietuviams prisieina gintis nuo buvusių okupantų palikuonių išpuolių. Gerai, kad dabartinėje Vyriausybėje ir Seime yra nemažai politikų, suvokiančių Tautos kalbos išlikimo svarbą, kurie stengiasi užtikrinti valstybinės kalbos įtvirtinimą priimant tam reikalingus įstatymus. Sveikintas galutinis ir neapskundžiamas Teismo sprendimas: „gatvių pavadinimus rašyti tik lietuvių kalba“. Laikas baigti nuolaidžiauti „artimojo“ užsienio agentams bei buvusių okupantų nutautintiems lietuviams - Tamašauskams ir kitiems. Nebijokime priminti kaimyninių bei kitų užsienio šalių diplomatams ir žurnalistams, kad Vilniaus kraštas yra lietuviškų etninių žemių centras. Čia, kaip ir aplinkiniuose, neįeinančiuose į dabartinę šalies teritoriją regionuose, jau tūkstantmečius metų gyvena lietuviai. Daugiausia svetimtaučių, kaip žinome, atsirado ir išnyko karų bei okupacijų metais. Po Antrojo pasaulinio karo iš Vilniaus krašto į savo etnines žemes išvyko daugelis čia okupacijos metais perkeltų lenkų. Dauguma nutautintų lietuvių arba, kitaip tariant, „tuteišių“, šiuo metu gyvenančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, pasiliko Lietuvoje. Gerai žinoma, kad didesnė dalis, ypač jaunesniųjų šių rajonų gyventojų, jausdami savo lietuvišką protėvių etninę kultūrą, norėtų likti lietuviais. Jie stengiasi lankyti lietuviškas auklėjimo ir mokymo įstaigas. Tam, Lietuvos vyriausybė, ypač tuo laiku, kai Švietimo ministru buvo Z. Zinkevičius, stengėsi sulenkintuose rajonuose įkurti kuo daugiau lietuviškų mokyklų ir darželių. Tačiau čia kaip tik ir susiduriama su „artimojo“ užsienio agentų kurstoma rajonų savivaldybių veikla. Uždarinėjamos lietuviškos mokyklos ir darželiai išlaikomi iš Lietuvos švietimo ministerijos lėšų. Persekiojami, atleidžiami iš darbo tėvai, kurie mėgina leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius. Ir tai vyksta dabartinėje, vienoje iš demokratiškiausių šalių pasaulyje, kaip pasakė neseniai apsilankiusi Lietuvoje JAV valstybės sekretorėp. Hilari Klinton (Hillary Clinton). Į tokį lietuvybės naikinimą Nepriklausomoje Lietuvoje turi būti reaguojama ryžtingai. Nedelsiant reikia perduoti valstybines bendrojo lavinimo mokyklas ir darželius Švietimo ministerijos žinion. Kad Valstybė, skirdama pinigus švietimo įstaigų išlaikymui, galėtų kontroliuoti jų panaudojimą. Ir ne tiktai. Švietimo ministerija privalo prisiimti sau atsakomybę už visų švietimo įstaigų darbuotojų, ypač jų vadovų tinkamumą skiriamoms pareigoms. Šis klausimas jau ne kartą buvo keliamas įvairiose visuomeninėse organizacijose. Antai, dar 2009 metų kovo mėn., Vilniaus Žirmūnų seniūnijos TS-KD skyrius pateikė Švietimo ministerijai rekomendaciją dėl bendrojo lavinimo mokyklų perdavimo šios ministerijos žinion. Deja, reakcijos į šį labai svarbų pasiūlymą nesulaukta.
Šiuo metu nemaža Vilnijos krašto lenkiškų mokyklų abiturientų sunkiai gali pasinaudoti mokslu aukštosiose mokyklose. Dabar vidurinėse mokyklose lietuvių kalbos jie gerai neišmoksta ir per stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas sunkiai gali prilygti kitiems abiturientams. Taigi dažniausiai Vilnijos jaunimas lieka be aukštojo išsilavinimo ir turi problemų įsidarbindami. Kol lenkiškose mokyklose bus įgyvendintas naujasis kalbos įstatymas (daugelį dalykų moksleiviai ir šiose mokyklose turės mokytis lietuvių kalba), galėtų padėti Vilniaus - Kauno dvimiesčio kūrimas. Kuriant dvimiestį ir plečiant jo infrastruktūrą dalį rajonų būtų galima prijungti prie miesto, likusias pertvarkomų rajonų dalis perduoti gerai besitvarkančių rajonų savivaldybių žinion. Urbanizacijos plėtra yra vienas svarbiausių modernėjančio industrinio pasaulio rodiklių. Milijoniniai, arba kitaip tariant, megaregionai kuriami ne tik labiausiai išsivysčiusiose pramoninėse šalyse, bet ir sparčiai besivystančiose valstybėse, kurioms priklauso ir Lietuva. Lietuvą, kaip žinome, nuo Vilniaus iki Klaipėdos jungia puiki autostrada ir geležinkelio linija, ypač iki Kauno. Tarp šių dviejų magistralių yra geros sąlygos kurtis pramonės, transporto, prekybos įmonėms, technologiniams parkams, mokslo, turizmo, sporto bei kitoms organizacijoms. Patogioje vietoje kuriantis naujoms įmonėms bei organizacijoms daugės darbo vietų ir gerės gyvenimo sąlygos. Kuriant dvimiestį ir plečiant jo infrastruktūrą, dalį rajonų būtų galima prijungti prie miesto, o likusias pertvarkomų rajonų dalis perduoti gerai besitvarkančių rajonų savivaldybių žinion. Urbanizacijos plėtra yra vienas iš svarbiausiųjų modernėjančio-industrinio pasaulio rodiklių. Milijoniniai arba, kitaip tariant, „mega-regionai“ kuriami ne tiktai labiausiai išsivysčiusiose – pramoninėse šalyse, bet ir sparčiai besivystančiose valstybėse, prie kurių priklauso ir Lietuva. Lietuvą, kaip žinome, nuo Vilniaus iki Klaipėdos jungia puiki autostrada ir geležinkelio linija, ypač iki Kauno. Tarp šių dviejų magistralių yra geros sąlygos kurtis pramonės, transporto, prekybos įmonėms, technologiniams parkams, mokslo, turizmo, sporto bei kitoms organizacijoms. Patogioje vietoje kuriantis naujoms įmonėms bei organizacijoms daugės darbo vietų ir gerės gyvenimo sąlygos. Bus didesnė aukštos kvalifikacijos specialistų paklausa. Visa tai neabejotinai prisidėtų ne tik prie demografinio stabilumo Lietuvoje, bet ir paskatintų grįžti į Tėvynę daugelį dabartinių emigrantų bei sėkmingiau integruotų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų jaunimą. Ir taip mes, vietoj dabartinių niūrių demografinių prognozių - 2061m. turėti apie 2, 5 mln. gyventojų (EUROPOP2008 konvergencijos scenarijus), galėtume padidinti gyventojų skaičių iki 4 - 5 mln.
Sukūrus didžiausią urbanistinį centrą Baltijos šalyse, Lietuva taptų svarbiu transporto ir ekonomikos centru ne tiktai tarp Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalių, bet ir tarp tolimųjų Azijos valstybių - Kinijos, Indijos ir kai kurių kitų. Atsirastų galimybė atverti stabilesnį kelią ne tik ekonominiam, bet ir demokratiniam bei politiniam-europietiškam kaimyninių šalių, esančių regione tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, vystymuisi. Kaip žinoma, Lietuva ir dabar, pagal savo galimybes, stengiasi aktyviai bendrauti su Baltarusija, Ukraina, Gruzija ir kitomis, išsilaisvinusiomis iš imperializmo pančių, šalimis. Bendravimas su šiomis valstybėmis mums sudaro ne tik ekonominę ar politinę, bet ir moralinę atsvarą prieš mūsų didesnes kaimynes, vis tebegyvenančias savo imperinių praeičių nostalgijomis.
Atgal
.jpg)
