POLITIKA
08 05. Ką gero padarė Lietuvai per 20 metų du buvę prezidentai
Vaclovas Volkus
Lietuvoje per visą 20-ties metų laikotarpį dėl rinkimų sistemos ydingumo įsiviešpatavo buvusios nomenklatūros liberalus kapitalizmas. Pramonės, prekybos, žemės ūkio produkcijos, viso viešojo gyvenimo sritis – pinigus, jų paskirstymą - perėmė buvusieji arba jų palikuonys. Tai ciniškos, savanaudiškos, užsimaskavusios, iš esmės asocialios, posovietinės sistemos elitas, ne tiek svarbu kokiai partijai jis priklausytų. Dalis jo, seniai mirę, atsidūrė Grūto parke, kita – jaunesnė dalis su savo ideologija, ugdžiusi „sovietinį žmogų“ – mankurtą, gyva. Ji užvaldė krašto ekonominį gyvenimą, o per savo statytinius - ir politinį. Demagogiškais pasigyrimais, pažadais įtikinėja paprastus mirtinguosius, kad daug daroma žmogaus gerovės labui, bet tas „daug“ nekeičia didžiulės daugumos žmonių gyvenimo. Nieko reikšmingo, pozityvaus per visą nepriklausomą gyvenimą nepadaryta materialinėje, tuo labiau dvasinėje sferoje. Daugumos skurdas, masinė emigracija, amoralumo reiškiniai užgriuvo šalį.
Apie tai kalba akivaizdūs, akis badantys faktai. Valstybės skola pasiekė 38,7 proc. bendro vidaus produkto (BVP), arba 36 milijardus litų, neskaitant gaunamos milijardinės paramos per įvairius Europos Sąjungos fondus. Be jos žemės ūkis bankrutuotų. O buvo laikai, kada tarpukario Lietuvos žemės ūkis, jo produkcija, o ne kas kitas sėkmingai kūrė krašto gerovę. Šiandien 21 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Atskirtis tarp saujelės turtingųjų ir didžiulės daugumos – galą su galu vos tesuduriančių - didžiausia Europos Sąjungoje. 30 proc. šalies dirbančiųjų, daugiau pusės milijonų, gauna minimalų 800 litų atlyginimą už savo darbą. Jo padidinti 100 litų Seimas nesiryžta. Tuo pačiu padidinti sau algas 3-ais tūkstančiais litų iki 10-ties tūkstančių, su visokiais prigalvotais priedais patyliukais jau pasiruošęs. Laukia tinkamos progos. Valdančiųjų gobšumas, užtemdęs bet kokį žmogiškumo jausmą, susimąstymą – iš ko gyvena ir kaip gyvena šeimos su vaikais, pensininkai. Sotūs plėšrūnai silpno ir alkano nesupranta. Gyvename pagal džiunglių įstatymus.
Metai iš metų didėja skurstančiųjų eilės prie labdaros organizacijų durų, mokyklose, vaikų darželiuose vaikai laukia nemokamų pietų. Dori, darbingi žmonės, pensininkai negali pragyventi. Į žmonių balsą neįsiklausoma – Vakarų Europos pavyzdžiu progresyvių, tarifinių pajamų, didelio nekilnojamo turto mokesčius tiek kairieji, tiek dešinieji nepriima – ir nepriims. Posovietinei nomenklatūrai ir jos palikuonims tai nepriimtina.
Jaunos, darbingos, perspektyvios šeimos, viengungiai tūkstančiais emigruoja ne tik dėl skurdo, bet ir dėl valdančiųjų nepagarbos, atmestino požiūrio, žmogaus išnaudojimo, teisybės nebuvimo. Ir emigruos, kol valdžia – bendrąja to žodžio prasme – seimūnai, buvę prezidentai, buvusi ir esama nomenklatūra „apsistačiusi“ toli pralenkiančiomis sovietinės nomenklatūros privilegijomis, atitrūkusi nuo tautos interesų, neryžtinga, baili, be nacionalinės savigarbos, savo veiksmais amorali be teisinės atsakomybės valdys šalį.
Žmonės nepasitiki valdžia. Net 95 proc. šalies gyventojų nepasitiki Seimu. Be tikėjimo ir pasitikėjimo neveikia reali demokratija – lieka suluošintas politinis šalies gyvenimas, suluošinta viešųjų asmenų veiklos kontrolė, telieka demokratija be teisingumo. Koks gali būti teisingumas, kada valstybės tarnautojai, pareigūnai, savo sąmoningais ar nesąmoningais veiksmais – nekompetencija - padarę valstybei žalą, atsistatydina, o ją padengia visi mokesčių mokėtojai.
Nesunkiai nuperkama biurokratija, žiniasklaida, teisėsauga. Neatsitiktinai vienas centrinio laikraščio veikėjas piktinasi, kad respublikos prezidentė D. Grybauskaitė metiniame pranešime kalbėjo negatyviais klausimais, o jam ir panašiems neužtenka drąsos dar ir dar kartą priminti – kas kaltas dėl 370 milijonų litų Lietuvos širdyje – Seime - išskolintų pinigų įtakingiesiems. Jeigu tikėti kaltinamųjų parodymais – netgi seimūnams.
Minint skaudžią 1991 metų liepos 31 dienos sukaktį Medininkuose prezidentė D.Grybauskaitė, suprasdama ilgą laiką besikaupiančių bėdų nesprendimo klausimą, korespondentei pasakė: „Ką gero padarė buvę du prezidentai, Seimas?“ Ir iš tiesų, kur įstatymai, žabojantys blogį? Juos reikėjo priimti prieš 15 – 20 metų. Šiandieną daug kam nepatinka skaidrūs vandenys, juose milijonų neprižvejosi.
Atgal
.jpg)
