POLITIKA
08 05. Kankinys
Algirdas Pilvelis
Kankinystės dvasia ženklina Lietuvą. Kankinių keliais iš Lietuvos išvagotas visas pasaulis... Jei sudėtum į vieną liniją, išeitų milijonai kilometrų kankinystės. Lietuviškos. Kiek širdžių tie keliai jungia lyg kilometrų stulpeliai? Ir kaip tas visas kenčiančias širdis į vieną sujungia ta pati kančia – Lietuva? Ir kol kas ji dar neatpirkta, nes jai kainos nėra, o blogis, kuris ją atneša, neieško niekur atgailos. Taip pati kančios dvasia skleidžiasi visais keliais per pasaulį, ir kai ji sugrįžta čia surasti nusiraminimo, ją pasitinka abejingumas tų, kurie neturi sąžinės.
Sąžinei taip pat nėra kainos. Kadangi nėra didelės ar mažos sąžinės, tėra tik kančia, kurioje ji dažniau ar rečiau prabunda, jos prabudimas aiškus arba šiek tiek miglotas, lyg pagiriom, bet kur jos nėra, ten jau nėra jokios. Jei žmogus gyvena ne pagal sąžinę, tai jis jos kažkada išmoko teoriškai, kaip aklai iškalęs pamoką, kaip išlaikęs egzaminą, kažkam kažkada teisingai atsakęs, bet pagal tai negyvenęs, nes ta sąžinė ir liko jam tik neįsivaizduojamas daiktas. Ir todėl neretai išgirstame vadinant sąžinę „susitarimo reikalu“. Tik kas čia su kuo susitaria? Žmogus su Dievu? Ar velnias su velniu? Juk negalima susitarti dėl dalyko, kuris yra, nes jis bus nepriklausomas nuo jokių susitarimų, o susitariama tik dėl melo. Tai kokią tiesą gali reikšti tokie susitarimai? Tie, kurie neturi sąžinės, susitaria dėl sąžinės. Ir jie šitaip sprendžia, kokia ji bus! Tai jie nusprendžia, kad sąžinė negali būti tyra, ji gali būti tik juoda, ji gali būti raudona - taip ją nuspalvina, kad jos visiškai nesimatytų.
Jiems kankinystė yra malonumas. Malonumas matyti kitų kančią, patiems ją sukelti ir šitaip mėgautis bei svaigintis savo didybe. Tai menkysčių didybė, - jos, nepajėgdamos ir stokodamos dvasios geriems dalykams, vien atnešama kančia apreiškia apie save pasauliui. Menkystė veržiasi į pasaulį pykčiu ir žiaurumu. Ir tik dora dvasia niekam neneša, nelinki blogio, nes jos didybės nereikia įrodyti žiaurumu. Ji tuo didi, kad ne pažemina tą, kuriame atsiskleidžia, bet padaro ji didų, kilnų ir dorą. Ir kančios santykis visada atsiranda tarp menkystės ir dvasios. Tai gairė, kuri žymi menkystės išpuolį, teroristinį aktą.
Ar ne per daug kančios šiam pasauliui?
Tie, kurie „skirsto“ kančią, jos nedozuoja, bet tik pratęsia. Jie siekia, kad ji truktų kuo ilgiau, ir kankiniui stengiasi skirti „amžinybės likimą“. Amžina menkystė šitaip stengiasi išsivaduoti pati nuo savęs, iškilti nors per milimetrą virš kitų galvų, betgi neturėdama dvasios sparnų, gali tik žeminti kitus. Kažką sumaišyti su dulkėmis jai reiškia įrodyti savo buvimą ir teisumą. Menkystė, siekdama didybės, neša kančią. Gi dvasia, įveikdama kančią, atranda didybę.
Ir kiekvienas, kuris tik netarnauja tiems, kurie neturi sąžinės, tampa kankiniu. Tokia jam primetama lemtis. Taigi kančia ateina neieškoma, o kankiniu tampama ne dėl puikybės, bet iš būtinybės. Tai sąžinės santykis su pasauliu, kuriame siekia įtvirtinti savo įtaką tie, kurie neturi sąžinės. Jiems godumas yra viskas, jiems žiaurumas yra viskas, jiems bukumas yra viskas. Šitaip menkystė stengiasi valdyti viską. Viską be išimties, nes ji tokia menka, kad jai norint įrodyti savo pranašumą tenka kovoti ir prieš mažiausius dalykus. Bet tie patys ginklai nukreipti ir prieš mikrobą, ir prieš dramblį. Tik pastaruoju atveju nepalyginti daugiau įniršio.
Menkystei niekada neužtenka pačios savęs, todėl ji griebiasi viską „valdyti ir turėti“, jos vidinė beprasmybė yra besaikis godumas. Visiška tuštuma ir juodžiausia tamsa viešpatauja menkystei, reikalauja plėstis vis daugiau. Taip kiekviena menkystė išauga į atskirą „blogio imperiją“. Bet tik vienas iš jų tampa „karaliumi“, kiti - tik blogio tarnai, bet ir jie dega pavydu jam, taip menkystė, užuot ramiai viešpatavusi, ėda pati save ir viską griauna. Nelaiminga valstybė, kurioje karaliauja menkystė! Ten viskas griūva, ir kuo daugiau pastangų, tuo blogyn. Kadangi čia menkystė įtvirtina save, o ne kuriančioji dvasios galia.
Kuriančioji dvasios galia duota kiekvienam, kas tik jos siekia, ir to siekio užtenka, kad ji taptų prieinama. Tik menkystė, vos tai pajunta, stengiasi atnešti kančią. Taigi kuo daugiau dvasios, tuo daugiau kančios. Ar ne per daug šiam pasauliui? Bet žiaurumas nežino žodžio „daug“. Kaip ir godumas, jis gyvena vieninteliu žodžiu „per mažai“. Kai godumas stengiasi turėti vis daugiau „erdvės“, virsti „imperija“, tai žiaurumas susitelkia į konkretų tašką, kuriame bando kažką sunaikinti. Tuštybė mėgaujasi pati savimi! Niekuo kitu menkystė mėgautis negali. Visa kita, kas tik atsiranda šalia, jai trukdo. Ir tik žiaurumas leidžia menkystei pajusti save.
Juodžiausia tamsa gaubia menkystės protą, sielą ir jausmus. Kur nėra sąžinės, ten nėra šviesos. Ten neįmanoma nieko skirti, neįmanoma skirti gėrio nuo blogio, todėl gyvenama visiškoje tamsoje. Ir nėra jokių žibintų, kurie apšviestų menkystę. Ji slepiasi nuo šviesos, kad nepamatytų savo menkumo. Priprasti prie šviesos tai reikštų gyventi su sąžine ir pagal sąžinę. Todėl tik tamsoje karaliauja menkystė. Tai lyg „juodoji kosmoso skylė“, kurioje tamsa sukietėja, pavirsta „kūnu“. Ir matome menką, piktą, tamsų ir godų žmogų. Vis siekiantį „didybės“ kitų sąskaita. Neturintį sąžinės, negalintį aukotis, vadinantį save „elitu“. Ar dėl to, kad piktesnis už kitus? Kitaip pažiūrėjus, tai nuo galo pirmas! O priekyje jo – visi kankiniai. Visi, kurie dėl jo kaltės turėjo kentėti, kad rinkosi dvasią, kad nenorėjo tarnauti tiems, kurie nepažįsta sąžinės ir net nežino apie ją.
Menkystė vaikšto apsinuodijusi lyg musmirėmis savo aistromis. Bet ir nuo tų nuodų, nuo godumo, žiaurumo ir tamsos gydo sąžinė, tik menkystė ir tampa menkyste šito išsižadėjusi!
Menkystės tinklai
Menkystė kiekviename žingsnyje ieško progų įtvirtinti savo galias. Ji tai daro nesvarbu kur, jai nesvarbu, koks „objektas“. Ji puola iš visų pusių ir kiekvieną akimirką. Menkystė sukūrė „sistemą“, todėl visada pasitiki savimi. Ten menkystė menkystei tarnauja ramentu. Mes tai vadiname korupcija. Į sistemą įsismelkusi korupcija, čia visa esmė. Sustingusi sistema visada saugo save korupcijos, arba puvimo, ryšiais. Jai svarbu kažką suėsti, pražudyti ir taip įrodyti, kad ramentais besilaikančios jos dalys yra „sveikos“, nes gali ką nors sunaikinti. Taip jos ir mėgaujasi savimi.
Kaip mėgavosi ir tebesimėgauja „Lietuvos aido“ naikinimu. Jau septintus metus tęsiasi UAB „Lietuvos aidas“ bankroto byla, ir tai turėtų tapti rekordu, kurį inicijavo Valstybinė mokesčių inspekcija, tai yra jos tuometiniai vadovai. Tai yra ilgas kankinimas. Gal dėl to, kad, įgijus įmonės akcijas ir gavus teisę leisti „Lietuvos Aidą“, buvo sutrukdyta „genialiajam“ tuometinių „vagnorininkų“ planui įrengti redakcijos pastate Maironio g. 1 prabangų viešbutį užsieniečiams? Kaip bendrovė buvo praskolinta ir per kokius vargus teko išpirkinėti kreditorinius reikalavimus... Gi šiandien Mokesčių inspekcijos biurokratai sugalvojo antikonstitucinį „įstatymą“ - esą nuosavybei „sukako senatis“! Kaip toks dalykas šovė į galvą? To sveiku protu nesuprasi! „Išrandami“ keisčiausi būdai, sugalvojamos neįtikėtinos intrigos... Ir vis dėl sunaikinimo! Dėl pasimėgavimo ilgu naikinimo procesu. Taip prisidegus „viešuoju interesu“, kuriam niekas neįpareigojo atstovauti, imamasi naikinimo priemonių ir prieš „Lietuvos Aidą“, ir jo leidėją.
Bet tai tik įrodo, kad visiškai nereikia būti šventuoju ir pasauliniu didvyrių, kad patektum į tą tinklą, naikinimo ir kankinimo sistemos nagus. Juk ne dėl šventųjų susikūrė menkybės sistema! Jai tiesiog neužtektų „peno“, jei medžiotų tik „retus paukščius“! Kažkada ir Kristus sakė apaštalams: „Jus persekios vien dėl mano vardo!“ Juk apaštalai save laikė labai kukliais žmonėmis, ir, atrodo, būtų užtekę vien Kristaus mirties ant kryžiaus, kad sistema būtų „pasisotinusi“. Čia kaip tik parodyta visa jos esmė. Nužemindama Kristų iki nusikaltėlio, ji šitaip jį priartino prie pačių menkiausių žmonių ir taip atvėrė sau kelius „persekioti vien dėl jo vardo“. Juk persekioti ne vien apaštalai. Didžiulė daugybė žmonių vien „dėl jo vardo“, šimtai tūkstančių paprastų bevardžių, kurių daugybė buvo net visiškai neraštingi, dirbo pačius kukliausius darbus, niekas jų Romos imperijoje, išskyrus kelis artimiausius kaimynus, nepažinojo! Bet sistema juos atrado, tyčiojosi iš jų, juos žemino ir kankino.
Ir tai jos esmė. Ieškoti aukų visur. Pažeminant pačius didžiuosius, po to eilės tvarka imtis ir pačių mažiausiųjų. Jeigu jie tik gyvena pagal sąžinę. Bet jei nestabdysime sistemos siautėjimo prieš „mažuosius“, tai niekada neapsaugosime ir tų, kurie savo dvasia verti „karaliaus mantijos“. Taigi mūsų valstybę valdys ne tie, kurie geba galvoti apie kitus, suprasti juos ir stengtis padėti kurti vertesnį gyvenimą, bet tokie, kuriems rūpi tik kuo daugiau prisiplėšti, ne vien sau, bet dar ir vaikaičiams prikaupti „atsargų“ iš bendro aruodo. Didinti mokesčius, savo algas ir trumpinti piliečių gyvenimą. Ateis tie, kurie persekios visus iš eilės „tik dėl vardo“, o ne dėl to, kad jie kuo nors prasikalto. Nė vienas persekiojamųjų „dėl vardo“, kaip mums liudija istorija, nieko neapvogė, nenužudė, neapgavo. Betgi buvo persekiojami! Ateis tie, kurie laikys savo piliečius tamsybėse, atimdami paskutinį kąsnį duonos, aiškins, kaip jie gerai gyvena... lyginant su Etiopija! Kur duonos derlių sunaikino baisi sausra. Jie jau atėjo. Bet po jų ateis ir kiti tokie.
Kam gi nusilenkti?
Ateina į valdžią tokie, kurie sako: „Pakluskite mūsų sistemai, vykdykite mūsų programą“, kurios patys niekada nevykdo... Ir jie niekada nesako: „Gyvenkite pagal sąžinę“. Pirmiausia patys neturėdami sąžinės, jie neįsivaizduoja, kaip pagal ją galima gyventi. Antra, jie ir nepakęstų, jei sąžinė būtų aukščiau jų įstatymų! Jei sąžinė yra žmogaus ryšys su Dievu, tai jie tokio nepaklusnumo tiesiog nepakęstų! Taigi gyventi pagal sąžinę Lietuvoje darosi vis pavojingiau. Lyg darytum kažką baisaus... Padaręs nusikaltimą, dar gali „išsipirkti“, duoti pinigų advokatams, teisėjams ir prokurorams. O kaip išpirkti savo sąžinę? Kaip ją įvertinti? Taigi ir patenki į spąstus, iš kurių neleidžiama ištrūkti.
Tik ką žmogui belieka rinktis? Ar tarnavimą tiems, kurie neturi sąžinės, ar paklusti savo sąžinei? Juk ir iš vieno, ir kito „pono“, būtinai gausi savo atlygį. Ką duos tie, kurie neturi sąžinės? Jiems tarnaudamas žmogus praras ryšį su dvasia, praras ryšį su viskuo, kas vadinama dvasios vertybėmis, su dorove. Ir taps, kaip dabar įprasta vadinti, manipuliuojamu „zombiu“. Ir tai bus vienintelis jo atlygis už tarnavimą menkystės sistemai.
Jei žmogus klausys savo sąžinės, klausys kaip tikrojo gyvenimo vadovo, tai dvasios dalykų įgys dar daugiau. Kadangi kiekvienas „ponas“ tarnams moka ta valiuta, kurią turi. Nusilenkimas dvasios vertybėms nežemina žmogaus asmenybės, bet ją išaukština. Ir tik tas, kas išaukštintas, būna išlaisvintas, nes netrokšta įgyti prieš kitus pranašumo.
Ir kiekvienas turės surasti savo tiesos kriterijus. Jų nenupirksi už jokius pinigus, jų nepateiks jokia valdžia. Kiekvienas juos turės surasti pagal savo sąžinę. Tik ką pasakys tie, kurie pasinėrę į savo menkystę? Kad kiekviename žingsnyje kūrė kankinius?
Atgal
.jpg)
(1).png)
