VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

11.03. Sveiki, sulaukę naujų rinkimų ir naujų kovų!

Jonas Paulauskas,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Nors iki naujų rinkimų – savivaldybių, Europos Parlamento, prezidento/ės, šalies parlamento – dar liko nemažai laiko, bet kandidatų kovos dėl naujų postų/galimybių šalyje jau verda. Labiausiai pastebima tai tarp partijų – beveik visos „susipliekė“: dėl kovų net tarpusavyje skilo perpus socialdemokratai, „ardosi“ ir tvarkiečiai tarpusavyje, vis gilėja konfliktas tarp konservatorių ir „valstiečių“ (nors šie tokie valstiečiai, kaip mes – amerikiečiai), o teisingiau, tarp abiejų partijų vadovų.

Su visais iš karto kovoja liberalai, skelbdami, kad „dabartinė koalicinė dauguma eina ne laisvės, bet ribojimų keliu, taip keldama grėsmę pamatiniams laisvos demokratinės valstybės principams“. Jie siūlo pripažinti, kad „šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai pajėgios partijos, kuri galėtų viena sustabdyti demokratinius principus savanaudiškais tikslais nuolat paminančias politines jėgas“.

O kol visi tarp savęs pešasi, savo „trikampį laivą“ bando paremontuoti darbiečiai – tai žada padaryti jų pirmasis senasis vadas V.Uspaskichas, išvaikęs „senus perdylas“ iš savo sukurtos partijos.

Matydami tokias partines pjautynes, kai kurie kandidatai bando prasiveržti prie svajonių posto/geldos ne su savo/ne savo partijų pagalba, bet per naują/nenaują darinį - rinkimų komitetus (kažkodėl žodis “komitetas” man skamba panašiai, kaip anuometinės sovietų “tarybos”?).

Matyt, teisūs kai kurie įžvalgesni rinkėjai, savo komentaruose tai apibūdinantys: “…pakeitus viešnamio iškabą turinys nepasikeis…”

Didelė maišalynė ir kandidatų į šalies prezidentus sąraše – o jų jau prisirinko net apie dvidešimt. Man keisčiausias pirmasis, jau ilgą laiką esantis pirmoje vietoje – buvęs švedų banko ekonomistas. Kol sėdėjo saugioje šiltoje skandinaviškoje kėdėje banke, vis „ekspertiškai“ per žiniasklaidą platino „gerą naujieną“, kad Lietuvoje vis auga ekonomika, o su ja ir visų jos gyventojų gyvenimo lygis, kad vis kyla atlyginimai, gyventojų pirkimo pajėgumai ir t.t. O dabar, kai išėjo iš savo kabineto pro banko duris ir nuvyko į šalies regionus, pašiurpo, kad šalies žmonės taip skurdžiai ir be prošvaisčių gyvena. Kad jo taip viešinti ir girti statistikos duomenys meluoja! Praregėjo mat! Tai koks iš jo gali būti prezidentas, jei šalies gyvenimo lygį mato tik pro savo kabineto langus?

Ne mažiau keista padėtis ir su kitu kandidatu į prezidentus, nuolat esančiu pirmame trejetuke – premjeru. Nors jis „kozirius“ vis dar laiko kišenėje ir nepaskelbė, eis į prezidentus, ar ne, ir su kuo ir kaip eis, žiniasklaida kažkodėl atkakliai skiria jam aukštą vietą šiame sąraše. Ar ne keista?

Šitokios visuomenės - rinkėjų nuotaikos (jas rodo visuomenės apklausų rezultatai) kelia nerimą politologams. Pasak jų, faktas, kad didelė dalis visuomenės šias partijų ir jų kandidatų kovas tarpusavyje suveda į politinį stereotipą - „visi jie vienodi“ . O tai gali reikšti signalą, jog mūsų piliečiai pradeda jausti nuovargį nuo juos pasiekiančios politikos turinio.

Ir gali atsitikti taip, kad rinkimus gali laimėti kokia nors nauja atsiradusi partija/sąjunga/sąjūdis/komitetas, panašus į anų laikų socialistinės revoliucijos - perversmo anarchistus, siūliusius kardinaliai pakeisti visiems gyvenimą. Pagyvensim – pamatysim…

Atgal