POLITIKA
11.09. Buvo tokie metai
Vanda Vasiliauskienė
Tūkstantmečiai, šimtmečiai, dešimtmečiai. Skaičiai daug ką pasako, primena juose besirikiuojančias Asmenybes. Ir tas, kurių jau nėra, ir tas, su mumis esančias, gyvus liudytojus. Kiekvienu mūsų gimtosios žemės žingsniu turime eiti atsargiai, kad purvinais batais nepaliktume juodų pėdsakų.
Tai, kuo šiandien didžiuojamės: laisva nevergaujančia tauta, gyvenimu be okupantų, kariuomene, yra ilgo didžiojo Sąjūdžio kovų metai, pogrindis. Kruvini, pilni kančių metai neturi būti vienadieniai. Jie – iš kartos į kartą gyvoji atmintis. Nepaminėjau ir atidėjau kitam jubiliejaus metui.
Mano atmintyje rikiuojasi mokslo vyrai, inteligentai, mokytojai, žemės artojai, darbininkai. Visi jie – nerūdijantis plienas. Požeminė veržli upė, ilgai tekėjusi, pagaliau ištryškusi į atvirą Sąjūdį, nuo kurio praėjo 30 metų. Mūsų amžiaus Sąjūdis – tai to, pagrindinio Sąjūdžio, rezultatas.
Rizikinga kova, į kurią įsijungė visa tauta. Nuošalyje neliko ir studentai. Tuo metu buvau Kauno Vytauto Didžiojo universiteto klasikinės filologijos fakulteto studentė. Vyresniosios kartos studentė Elena Vajegienė (a.a.) pasakojo, kaip laidojo rašytoją Balį Sruogą (buv. tremtinį). Kauno poilsio parkas buvo apsuptas „angelų sargų“. Neleista žmonėms gausiai dalyvauti, o jie, studentai, naktį lipo į medžius ir iš šakelių nupintą vainiką padėjo ant rašytojo kapo. Nuo pogrindinės veiklos nenusišalinome ir mes, to meto studentai. Reikėjo parūpinti partizanui pasą, dalyvauti „laidotuvėse mirusiojo“, palydėti iš Kauno per tiltą į Panemunę. Buvo ir taip: studentiškame kambarėlyje kurį laiką slėpiau partizaną, iš pasalos vietos iškasti nepabijojau paslėptų dokumentų, įrodymus paskandinau baloje... Tuomet nebuvo pagalvota, kas gali nutikti ne tik man, o ir mano tėvams, broliams, seseriai, seneliui, koks laukia jų likimas... Kai dabar pamąstau – buvau laimės lydėta. Labiau už mane rizikavo studentai-pogrindininkai.
Visa vyko iki 20-ojo amžiaus pradžios. Mūsų amžiaus Sąjūdis atrakino lūpas, galėjai prabilti ne tarp eilučių žodžiu, o atvirai į žmonių protą. Jame matau ne vieną pilką kareivėlį, būrelį šviesulių. Apie juos reikia atskiro straipsnio.
Šiandien mano rūpestis – mūsų ligota tauta. Abejojama, ar vertėjo varlei pūstis prieš jautį? Prieš ruso duonos pigesnį kepalėlį (žvirblio kąsnis), lašinių paltį – prakeikta vergystė – brangesnė už laisvę, tautos orumą, Tėvynės garbę! Ieškoma kaltų. Pagrindinis kaltininkas – žmogus. Kaltas, kad gimė. Nebūtų gimęs, nebūtų ir problemos. Bet gimė, užaugo ir atsinešė savo senelių, tėvų – patriarchų – dvasią. Man nesuprantamas prieš Vytautą Landsbergį kryžiaus žygis. Pagieža, patyčios, purvo luitai... Nesvarbu, kad jis už Tėvynės ateities viziją atstatė krūtinę kaip Herkus Mantas prieš kryžiuočius. Grėsmingą Sausio 13-osios naktį buvo pasiruošęs mirti. „Kaltas“ ir vaikaitis Gabrielius. Viliuosi, kad senelio likimas jo neištiks. Nedažna tauta gali didžiuotis tokia patriarchų dinastija.
Į nemažą dalį tautos žvelgiu su skaudžiu nusivylimu. Dvasinę tuštumą užpildė moralinis ištvirkimas, prakeiktas auksinis metalas apakino valdžią, Seimą (ne visą), milijonierius. Iš jo neapykanta, kerštas, nepažabotas cinizmas, brutalumas...
Lietuva artėja prie bedugnės krašto, grėsmę matyti tautai trukdo juodi akiniai, žabalos akys... Kai žmogus prisipildys amžinomis dvasinėmis vertybėmis, sulauks materialinės gerovės. Gal gyvename atvirkščiai?
Taisytis niekada nevėlu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
