POLITIKA
05.31. Prezidentas: ar ilgai jis bus tabula rasa?
Česlovas Iškauskas
politikos apžvalgininkas
Žmogus pasaulio reiškinius, aplinką, kitas asmenybes dažniausia vertina per savo vertybių prizmę, kurią didžiąja dalimi formuoja iš praeities išplaukę prisiminimai. Neatsikratau šio principo ir aš, stebėdamas naujojo Lietuvos Prezidento žinginę į Daukanto a. rūmus.
Štai kodėl atsiranda toks nostalgiškas, jau vienur kitur aprašytas pasažas.
Česlovas Iškauskas
Ko gero, buvau pirmas žurnalistas, dar sovietmečiu atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai.
Susitarti dėl interviu atėjau į VU Tauro bendrabutį, kuriame pats anksčiau studentaudamas buvau gyvenęs. Vėliau jis buvo paverstas universiteto darbuotojų, mokslininkų ir aspirantų buveine, kol nedidelius 15-18 kv. m. kambarius buvo leista privatizuoti. Mano laikais tai buvo geriausias VU bendrabutis iš visų gal šešių, išstatytų Čiurlionio gatvėje. Netoli VU centriniai rūmai, pats sostinės centras, viduje gera valgyklėlė, apačioje plačiame hole sustatyti teniso stalai...
Jauna aspiranto Gitano Nausėdos šeima gyveno gal trečiame ar ketvirtame bendrabučio aukšte. Bendros virtuvės kvapai, parudęs linoleumas, vaikų žaislai koridoriuje. Kambariukas mažas, gerokai apkrautas. Įeinu, išdžiaustytos vaiko palutės, visa ko sumišęs kūdikio buvimo kvapas... Prasiskiriu džiūstančias medžiagas, ir štai besišypsantis būsimas šalies Prezidentas su lieknute savo žmona, apsikabinę mažą mergytę...
Tai buvo daugiau kaip prieš 30 metų. Neseniai vienoje TV laidoje kandidatas į Prezidentus prisiminė būtent šį epizodą iš savo vargšo mokslininkėlio karjeros pradžios. Tada dar kokių 24-rių klaipėdietis (beje, 1981 m. stodamas į VU jis neišlaikė matematikos egzamino ir grįžo į Klaipėdą dirbti sanitaru vaistų sandėlyje) krimto mokslus kaip ir visi, gyveno kaip ir daugelis jaunų mokslininkų, o jau reikėjo rūpintis šeima...
Šiuo prisiminimu visai nenoriu pasakyti, kad kažkuo esu susijęs su išrinktuoju Prezidentu. Anaiptol. Juk žurnalistiškai įžūlus buvau ir prieš 10 metų. 2009 m. parašiau straipsnį apie būsimą šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, ir jį pavadinau gana provokatyviai: “Ar tauta grybą pjaus?” (aliuzija į politikės pavardę). Jame priminiau visokių vertinimų sulaukusią jos biografiją. Viename žurnalistų susibūrime prieš pat rinkimus ji priekaištingai paklausė, ar iš tiesų aš taip vertinu jos praeitį. Atsakiau: praeities neišbrauksi, bet kandidatei reiktų jos nenutylėti, aiškinti žmonėms, neužsiverti tylos siena, nes “drumstam vandeny velniai veisiasi”. Ir iš tiesų – jie ėmė veistis...
Gitanas Nausėda
Gitanui Nausėdai nutylėti nėra ko. Jo biografija kaip ant delno: nesėkmė stojant į VU, pagalbiniai darbai sandėlyje Klaipėdoje, ekonomikos mokslai Lietuvoje ir svetur, disertacijos gynimas, 100 rublių vertės dėstytojo darbas ekonomikos fakultete, nuo 1994 m. – kur kas skalsesnė alga bankuose...
Biografijos „švarumo“ požiūriu jo nesulyginsi su D. Grybauskaite, kuri iki šiol skalpuojama dėl bandymo nutylėti anos praeities tarpsnio. Vladimiras Laučius bandė sulyginti nueinantį ir išrinktąjį Prezidentus, visokias nepotizmo, dvarininkės, saviizoliacijos ir dar bala žino kokias nuodėmes priskirdamas dešimtmetį valdžioje išbuvusiai vadovei. Apžvalgininkas, matyt, su išankstiniu negatyviu nusistatymu žiūrėjo dokumentinį filmą „Valstybės paslaptis“, kuriuo norėta paaiškinti D. Grybauskaitės fenomeną.
Taip, kitam finansininkui viskas prieš akis. Politine prasme kol kas jis tabula rasa – švari lenta. Žinoma, kai kas prikibs prie jo tarnystės sukčiams švediškiems bankams, prie kai kurių jo žlugusių ekonominių prognozių, prie politinio nepatyrimo, o gal net ir prie stiklinio kubo – keisto ir neva nederančio prie aplinkos architektūrinio iššūkio Pavilnio regioniniame parke. Kaip sakoma, norėsi mušti – lazdą visuomet rasi.
Iš tikrųjų, naujajam Prezidentui reikia pasirengti lazdos smūgiams, nes jų tikrai pasipils. Galime prognozuoti: naujos Vyriausybės formavimas, kai valdančioji dauguma paniškai formuoja keistas koalicijas, kad tik išneštų sveiką kailį prieš kitų metų Seimo rinkimus; santykiai su Seimo frakcijomis, siekiant išsrėbti anksčiau privirtą košę – D. Grybauskaitės nesutarimus su L. Graužiniene ir R. Karbauskiu, jos flirtą su konservatoriais; bendravimas su kaimynais – lenkais, rusais, latviais, kurių Saema irgi tylomis išsirinko prezidentą...
G.Nausėda nuo jaunystės mėgo sportą
Nesunku pastebėti, kad savo užsienietiškoje retorikoje G. Nausėda neketina kartoti riebių D. Grybauskaitės epitetų kaimyninei valstybei. Jis atsargesnis. Bet kartu neketina vykdyti Maskvos sąlygų, jeigu reiktų sėsti už derybų stalo su V. Putinu. Stebėjimo taktikos mūsų vadovas turėtų imtis santykiuose su 14 metų jaunesniu Ukrainos lyderiu V. Zelenskiu, nors mūsų parama šiai agresijos apimtai šaliai visiškai neginčijama.
Kitaip sakant, G. Nausėdos pozityvas beveik šimtaprocentinis. Beveik... Palikime bent krislą abejonių. Juk formaliai ant valdžios pjedestalo jis užkops tik liepos 12 – ąją – (sic! ir čia nėra nieko asmeniško) šių eilučių autoriaus gimimo dieną...
Atgal
.jpg)
(1).png)
