POLITIKA

07.12. Aiški, atvira, reali politika. Užsitęsęs tango su kapitalu, arba Kaip išmatuoti politinės klasės moralę

Katrė Minkevičiutė

Jonas A.Patriubavičius

Mūsų politinė klasė niekaip nenori eiti civilizuotu keliu –

atsisakyti būti totaliu kapitalo, t.y turtingųjų klasės, instrumentu. Nors dažnai deklaruoja, ypač prieš rinkimus, kad jos tikslas yra žmogus. Deja, deja, tikslas – būti instrumentu, t.y visai nekrikščioniškas.

Pagrindiniai žodžiai

Tango – Lotynų Amerikos šokis, atliekamas vertikaliai, bet išreiškia pasąmonės horizontalius troškimus.

Benkartinis kapitalizmas – visuomeninė santvarka, kurioje nėra vieno svarbiausių klasikinio kapitalizmo bruožo – moralės; tai totalus pinigų adoravimas.

Klasikinis feodalizmas – visuomeninė santvarka, kurią pakeitė benkartinis feodalizmas. Pirmuoju atveju, ponas su baudžiauninkais bendravo, juos išnaudojo ir naudojosi tiesiogiai, be tarpininkų. Žemesnysis luomas – baudžiauninkai, valstiečiai, dvaro tarnai – sudarė jo palydą, buvo pono kariai, kai šis ėjo į karą ar prieš karalių. Ponas teikė jiems malonių, gelbėjo nuo bado, gynė. Tai buvo natūralūs, normalūs santykiai, tai kas, kad vienas buvo aukštai, o kitas – pažemėse. Santykiai pasikeitė, kai atsirado pinigai ir jie pradėjo dominuoti: dabar ponui nereikėjo moralės ir humanizmo: pagarbą, apsaugą, tarnystę ponas nusipirkdavo už pinigus, galėjo sau leisti būti neteisingas.

Šie benkartinio feodalizmo bruožai išlieka ir benkartiniame kapitalizme: tai leidžia turintiems kapitalo teigti, kad jie gali būti nehumaniški, nes jų kapitalas, girdi, yra darbininkų alga. Pagal vadinamąją ribinio naudingumo teoriją, sugalvotą pateisinti išnaudojimą, galima mokėti kuo mažiau, kad būtų kuo didesnis pelnas. Iš tikrųjų, alga yra darbininkų gyvybei, jėgoms palaikyti, kad jie galėtų kurti visuomeninį produktą, kurio didžiąją dalį pasisavina kapitalą investavusieji. Patys jie nedirba, dirba kapitalas.

Manipuliuojant visuomene, pokyčių nebūna

Politics (angl. politika) – visuomenės valdymo menas, siekiant rezultatų. Tikrosios, atviros politikos tikslas ir funkcija yra siekti bendro gėrio, pažangos, o ne intereso derinimo, kaip sako mūsų būsimieji prezidentai.

Policy (angl.politika) – manipuliavimas visuomene per rinkimus ir

valdymo institucijas, siekiant jas privatizuoti, kad būtų galima be galo imituoti procesą. Tokiu būdu nebūna jokių pokyčių, išlieka status quo, ko ir reikia dominuojančiam luomui. Kai politics pakeičiama policy, anot the Financial Times, valstybei – šakės.

Kaip bolševikų moralę išmatavo rusų rašytojas Vladimiras Korolenka

1920 m. V.Korolenka gyveno Poltavoje. Kol miestą valdė baltieji, bado nebuvo. Bet kai atėjo bolševikai, kilo badas, be to, gyventojus šaudė be teismo ir be reikalo. Tą slogią košmarų atmosferą atkūrė V.Korolenka šešiuose laiškuose bolševikų švietimo komisarui Lunačarskiui. Iki dvidešimtojo amžiaus pabaigos laiškai buvo uždrausti, bet žinoma, kad V.Leninas juos skaitė. Paskaitykite ir jūs.

Visi privalo mokėti mokesčius pagal savo turtą

V. Korolenka: Kadangi grėsė badas „Poltavos savivaldybė (dar „buržuazinė“) skatino panaudoti laisvą miesto žemę daržams. Tokiu būdu sklypeliai priešais namus buvo apsodinami bulvėmis, morkomis ir kt. Ir miesto sode atsirado lysvių. Tai kelis metus buvo tradicija: pavasarį sodinti. Šiais metais derlius žadėjo būti geras, bet prisiėjo bulves nukasti daug anksčiau, nes naktimis viską vogė. Kas vogė – ne taip svarbu. Reikalas tas, kad vieni dirbo (rus. „trudilis‘“), kiti tuo darbu naudojosi. Trečdalis derliaus prapuolė, nes bulvės neužaugo, atsargų žiemai nebuvo galima sukaupti, nes nesubrendusios bulvės puvo. Aš mačiau minią moterų, kurios rytą prie savo suniokotų lysvių verkė. Jos dirbo, sodino, kaupė, ravėjo. O atėjo kiti, išrovė, kitus augalėlius išmindžiojo, susirinko mažas bulvytes, kurioms iki kondicijos dar du mėnesius augti ir augti. Ir tai padarė naktį, per kokią valandą. Tai pavyzdys, nurodantis, kad tokios „liaudies“ moralę galima išreikšti skaičiais. Jeigu moralė aukštesnė, derlius būtų buvęs toks ir toks, ir miesto gyventojai būtų išgyvenę žiemą be bado. Pas mus „prie komunizmo“ ta didesnioji dalis, skirta gintis nuo bado, pražuvo per mūsų moralę. Dar didesnė žala ateičiai: kitais metais daug žmonių susimąstys, ar verta dirbti dėl vagių. Ir jokiais šaudymais (rus. „nikakimi rastrelami“) jūs su tokia stichija nesusidorosite. Mums reikia visai ko kito, bet kuriuo atveju iki komunizmo dar labai labai toli“.

Ko mums reikia, rašytojas nepasakė, matyt nenorėjo būti pamokslaujantis pranašas. Bet pasiūlė algoritmą politinės klasės moralei išmatuoti. Tokiu būdu V.Korolenka nustatė, kad bolševikų moralė tiek kartų žemesnė, kiek kartų didelė, normaliai subrendusi bulvė didesnė už pavogtą ne laiku, du mėnesius iki kalendorinio rudens išknaisiotą mažą bulvytę. Moralė atvirkščiai proporcinga atstumui iki bado ribos.

Skaitant tuos laiškus bolševikų komisarui susidaro įspūdis, kad rašytojas siunčia žinią mūsų laikams. Kadangi tie laiškai menkai prieinami mūsų publikai (liberalai uždraudė mokyti rusų kalbos), tai juos dar pacituosime, kaip kalbėsime apie tai, kas nuvaro valstybes ir net imperijas nuo koto.

Kai biudžetas toks, kaip bulvė

Atrodo, kad tie laikai, kai buvo badas ir tik vagys išgyveno, seniai praėjo, bet iš tikrųjų taip nėra. Dabar pas mus kapitalizmas, pati pažangiausia santvarka, bet mūsuose jis ne toks kaip kitur. Pas mus – benkartinis.

Lietuvos finansų ministras pareiškė, kad nekilnojamojo turto mokesčio pas mus negalima įvesti, nes daugiausia nekilnojamojo turto turi pensininkai, kurie neišgalės susimokėti ir bus traumuoti (bet kuriuo atveju vyriausybė, įvedusi mokestį, išlėks iš valdžios, bet padori valdžia dėl bendro gėrio pasiaukos). Tai, ką sakė ministras, yra užsitęsusios Lietuvos valdžių tango su kapitalu teisinimas. Kai pasaulio bankai, daugiausia Volstrito (ne Lietuvos centrinis ir ne Lietuvoje veikiantys švedų bankai) sukėlė pasaulinę krizę, Lietuvos vyriausybė (tada buvo konservatoriai, Tėvynės mylėtojai), šokdama tango su kapitalu, pasitelkė pensininkus padėčiai gelbėti. Ir suvaldė krizę pensininkų pagalba, ir kapitalas nenukentėjo. Dabar jau kita valdžia vėl ieško priedangos pas pensininkus. Iš tikrųjų susipratę pensininkai, ir ypač tie, kurių pensijos mažos ir tokios toliau būti negali, supranta, kad tik didesnis BVP perskirstymas per biudžetą suteiks galimybę padidinti pensijas. Tam, kad padidinti, reikia turėti pinigų. Jeigu turtingesnieji nemokės nekilnojamojo turto mokesčio, tai ir nebus iš ko padidinti. O kad visi būtų lygūs, mažesnieji taip pat turi mokėti (kaip Airijoje), kad nebūtų jokių išsisukinėjimų. Dar Didžiosios prancūzų revoliucijos žmogaus teisių chartijoje pasakyta, kad mokesčius reikia mokėti pagal turtą. Jeigu, pavyzdžiui, pensininkas, turįs trijų kambarių butą, kaip buvęs „Lietuvos aido“ darbininkas Juozas, kurio pensija dabar 275 eurai, tai jam galima padėti. Pirmais metais gali susimokėti pasiskolinęs (kad ir iš mūsų su Katre), jeigu bus labai riesta, gali sumokėti Caritas arba specialus fondas, savivaldybė arba tegu lieka skola, o kitais metais Vyriausybė, surinkusi pinigų iš turtingųjų (ir visų kitų, galbūt, simbolinį, bet visuotinį mokestį) padidina pensiją tiek, kiek už tą turtą reikia mokėti. Čia gali būti visokių variantų, reikia tiek susitarti su kapitalu, kad jis nesipriešintų (ir kad mūsų finansų ministrai ir kitos politinės klasės viršūnės nebijotų, kad juos nunuodys).

Didžioji Prancūzų Revoliucija, nurodžiusi trajektoriją, nurodė klasikiniam kapitalizmui taktiką, kaip tuo keliu eiti. Sakysim, paskelbė ir žmogaus teisių ir pareigų deklaraciją. Septintasis tos deklaracijos punktas sako, kad visi privalo mokėti mokesčius pagal savo turtą. Pas mus šis tos revoliucijos žmogaus teisių deklaracijos punktas neįgyvendintas, o jau septintą kartą renkame prezidentą. (Ir jiems nereikia mokėti mokesčių už milijoninį namą.) Tai sakydami mes neraginame kelti savosios didžiosios revoliucijos. Yra civilizuotų būdų nugriauti savas Bastilijas, pavyzdžiui, per rinkimus. Bet žmonės kenčia, smerkia, keikiasi ir ... negriauna. Kodėl, labai tiksliai paaiškino didysis rusų rašytojas Ivanas Nekrasovas. Jis turi tokias eilutes: „Liudi cholopskogo zvanija/ Suščie psy inogda,/ Čem tiaželei nakazanije, /Tem im milei gospoda. (rus. „Žemesnio luomo žmonės/Kartais būna kaip šunyčiai./ Kuo žiauresnė nuobauda, /Tuo ponas mielesnis“./

Kapitalizmas iš tikrųjų išlaisvino žmogų, taip pat ir nuo kankinančio malonumo būti auka. Pažvelkime, kaip gyvena Pietų Korėja ir kaip Šiaurės Korėja, ir pasidarys aiškiau. Dar aiškiau bus, jeigu palyginsime, kadangi tai mums arčiau, visgi Europa, Lietuvą ir Airiją. Ir tai mums padės nustatyti mūsų politinės klasės moralę. Nes biudžetas, tai lyg ir ta Poltavos bulvė.

Kapitalizmas – pati pažangiausia santvarka, nes klasių kovą tramdo morale. Moralė yra valstybės instrumentas buržuaziją pastatyti į vietą. Kad nebūtų revoliucijų, buržuazija turi sutikti atsisakyti totalaus dominavimo ir leisti valstybei papirkti proletarus, pakeliant juos iki vidurinės klasės lygio, kad ir šie gyventų oriai. Tai seniai įgyvendinta Švedijoje ir kitose neatsilikusiose valstybėse. Sakysim, JAV visi (net čečėnas, kurio sūnėnas susprogdino Bostono maratoną) turi namą, du automobilius, darbą ir gerai jaučiasi, kapstosi savo sklypelyje ir jokios revoliucijos jiems nerūpi. Taip yra todėl, kad JAV įgyvendintas dar Talmude užfiksuotas principas; „Gain what you can, give away what you can“ (angl. „Grobk kiek gali, atiduok kiek gali, negailėk). JAV turtingieji, grieždami dantimis, moka mokesčius, žinoma, išsisukinėja, bet valstybė jiems nepataikauja (nes nėra korupcijos), kai pagauna sukčiaujant, sodina.

Kodėl pas mus, Lietuvoje, per rinkimų kampanijas, neoperuojama skaičiais (nors dar Galileo Galilėjus sakė, kad reikia stengtis viską išmatuoti ir išreikšti skaičiais, taip pat sudaryti sąlygas išmatuoti tai, kas neišmatuojama), paaiškinsime žemiau.

Dabar pažvelkime į pagrindinius skaičius, kurie visiems prieinami.

Pakanka surinkti paieškos laukelyje žodžius LR BVP, biudžetas, BVP vienam gyventojui. Surinkome, štai tie skaičiai, nuo kurių visi priklausome: pensininkai, mokytojai, ugniagesiai, policininkai.

LR bendrasis vidaus produktas (2018 m.) – 45 mlrd. eurų, biudžetas – 9 mlrd. eurų. Prieš dešimt metų, t.y. 2008 m. BVP buvo – 55 mlrd. JAV dolerių, biudžetas – 10 mlrd. JAV dolerių. Mums prireikė sugrįžti dešimt metų atgal, kad galėtume sulyginti šiuos skaičius su Airija. Tuo metu, t.y. 1998 m., prieš krizę Airijos gyventojų 3,5 mln (lygiai tiek pat buvo ir Lietuvoje), Airijos BVP buvo taip pat 55 mlr. dolerių, o biudžetas buvo 20 mlrd. JAV dolerių. Dabar galima padaryti tokią išvadą, pagal V. Korolenkos algoritmą: Lietuvos politinės klasės moralė yra 10 mlrd. punktų žemesnė negu Airijos politinio elito moralė. Airijos finansų sistemos skaičiai ir pavyzdys rodo, kad tokį Lietuvos BVP koks, yra dabar (45 mlrd. eurų) , galima perskirstyti per biudžetą didesniu procentu, negu tai buvo daroma iki šiol, bent šiuos dešimt metų, nuo 2008 m, į kuriuos atsirėmėme, nes turime tokius duomenis (ne tik Airijos, bet ir visų valstybių).

Deja, matyt, mes neturime politinės klasės, kurios moralė bent kiek prilygtų Airijos politinės klasės (t.y. valdančiųjų) moralei. Kai Airijos Prezidentė lankėsi Lietuvoje, neturėjo su mūsų Prezidente apie ką kalbėtis. Mandagi Airijos vadovė tada gyrė Lietuvą, kad turi dvi religijas: krepšinį ir katalikybę. Kodėl mūsų politinė klasė neseka Airija, kuri irgi arši katalikė, nevykdo savo atsakomybės tautai, vienas Dievas težino. Ar reikės laukti, kad Šventasis Tėvas atvyktų į Lietuvą ir nuplautų mūsų politinei klasei kojas? Bet reikėtų suabejoti, ar mūsų politinės klasės elgesys nuo to pasikeistų. Ir per pastarąjį vizitą Šventasis Tėvas ragino imtis tikros lyderystės: pažvelgęs į Vilnelę, o Kaune į Nerį, kaip jos pranyksta, atidavusios savo vandenis Nemunui, kad būtų galingas ir džiugintų Lietuvą, sakė, kad taip turi elgtis ir žmonės, atiduoti save kitiems, nebijoti, nes nepranyks, kaip nepranyksta nei Vilnelė, nei Neris.

Mūsų vadovai, kuriuos išrenkame, nori įeiti į istoriją. Deja, tai stagnacijos, kankinimų skurdu, neteisybe istorija. Kodėl taip yra – kitame skirsnyje.

Kupiškyje nėra daktarų, nevažiuoja į provinciją. Užtat Lietuva subsidijuoja Didžiosios Britanijos ir Norvegijos sveikatos apsaugą, rengdama specialistus, kurie kelia sparnus tuojau po baigimo. Kai Europos komisaras ir buvęs sveikatos ministras Vytenis, paskui kandidatas į Prezidentus, Kaune kalbėjo, kad taip negerai, studentai jį nušvilpė ir atsuko nugarą. Štai koks absurdas. Jungtinių Tautų direktyva draudžia turtingoms šalims vilioti vargingų kraštų specialistus pas save, bet ES tai negalioja: pasirodo ES dar laikosi kolonializmo laikų taisyklių. Lietuva gali leisti savo žmonėms uždirbti. Laikinai emigruoti, keliems metams, kad prasigyventų ir čia sugrįžtų. Kitais atvejais, jeigu negrįžta, nemoka Lietuvai mokesčių (nereikia teisintis, kad dėl dvigubo apmokestinimo direktyvos pažeidimo), mūsų anesteziologai ir urologai, dirbantys užsieniuose, turi apmokėti (grąžinti) visas jų parengimo išlaidas. Arba tegu užmoka JT ar Norvegijos vyriausybės. Ir tad jie laisvi daktarai, kaip paukščiai.

Mažiau melo – geriau

Žinomas anglų istorikas Carlyle rašė, kad vyriausybės žlunga nuo melo. Toliau cituojame V.Korolenką, trečią jo laišką bolševikui: „Žinau, kad dabar tokios kategorijos, kaip tiesa (rus. „istina“ ) ar melas, tiesa ir netiesa (rus. „pravda i nepravda“) nepopuliarios, tai, girdi, tik abstrakcijos. Istorinį procesą lemia „egoizmų kova“. Carlyle buvo įsitikinęs, ir įrodinėjo, kad melo ir tiesos klausimai nulemia, galų gale, pačius realiausius „egoizmų kovos“ rezultatus, t.y. žmonių gyvenimą. Ir aš manau, kad Carlyle teisus. Prieš jūsų diktatūrą (kalba apie bolševikus) buvo dvarininkų diktatūra. Ji rėmėsi didžiausiais melais, nuo kurių kentėjo Rusija. Kodėl pas mus po baudžiavos panaikinimo šalies gerovė neauga, o skurdo vis daugiau? Dvarų diktatūra atsakė: dėl mužikų tingumo ir girtuoklystės. Kai kilo badas ir aš dirbau pagalbos organizacijose, turėjau iš visų jėgų kovoti prieš šį melą. Kad pas mus daug geria, tai tiesa. Bet tai tik pusė tiesos. Valstiečių gyvenimo esmė ne girtuoklystėje, o darbe. Jie dirba, bet valstiečių darbas prastai atlyginamas, neteikia vilties, kad kas nors pagerės. Visa paskutinių carizmo dešimtmečių politika buvo pagrįsta šiuo melu. Iš čia totalus dvarininkų dominavimas ir zemstvos valdininkų ir viršininkų savivalė, kuri kreipė gyvenimo sroves į smurtą. Šis beprecedentis melas persmelkė visas institucijas ir visų gyvenimą.“. Tai buvo parašyta 1920 m., t.y. prieš šimtą metų, bet skamba aktualiai.

Dabar melo pasaulyje tiek daug, kad keičiasi klimatas. Į kovą su suaugusiųjų „egoizmu“, kad pelnas, o ne žmogus svarbiausia, jau įsijungė vaikai. Penkiolikmetė Greta Thunborg Katovicų klimato kaitos konferencijoje rėžė iš tribūnos, kad suaugusieji vaikams meluoja, kad juos myli, nes taip viską užteršė, kad vaikai neturi ateities.

Paviršutiniškos rinkimų kampanijos

Lietuvoje rinkimų kampanijos nerimtos, nes jose perdaug melo. Be galo paviršutiniškos, nors pastaroji prezidento rinkimų kampanija buvo šiek tiek labiau referentiškesnė tikrovei, bet korupcija, apie kurią neužsiminta, tebelieka ekonomikos pastoliais.

Pirmą kartą iškeltas klausimas apie pajamų šaltinius, t. y, apie biudžetą, kuris pas mus kaip ta nesubrandinta Poltavos bulvė. Ištisus dešimtmečius Lietuvos politinė klasė neatsižvelgia į tarptautinių organizacijų, ES institucijų rekomendacijas perskirstyti biudžetą didesniu procentu. Tačiau mūsų politikai, mūsų politinės klasės iškiliausieji atstovai nerausdami meluoja, kai sako, kad apmokestinti visas, visų sluoksnių pajamas (dividendus, rentas, premijas) būtų populizmas. Švedijoje, Suomijoje, Airijoje, Estijoje tai ne populizmas, o Lietuvoje – jau populizmas. Išeina, kad tose šalyse, kur per biudžetą perskirstoma daugiau kaip pusė BVP, – visi populistai.

Kaip jau sakyta, šioje rinkimų kampanijoje buvo užsiminta apie didesnį BVP perskirstymo procentą. Bet iš viso to išėjo konfūzas. Du ar trys kandidatai į prezidentus nežinojo, kiek, kokia proporcija dabar perskirstoma. Sakė, kad Lietuva savo BVP per biudžetą perskirsto 30 proc. Tai melas. Nes, jeigu BVP – 45 mlrd. eurų, o biudžetas 9 mlrd. eurų, tai nesunku apskaičiuoti, kad ne 30 proc., o daug mažiau. Vienas kandidatas sakė, kad reikėtų, kad biudžete atsidurtų 35 proc. BVP. Visi kandidatai su universitetais, bet negalėjo atlikti paprasčiausio aritmetikos veiksmo. Atrodo, pradinės mokyklos nebaigusi ir Lietuvos televizija, nes to nepastebėjo. O juk toks egoizmų žaismas būtų sensacija (prie jos dar grįšime).

Vienas ypač įžūlus televizijos vedėjas vis puola provincijos mokyklas, kad jos daug kainuoja, kad ten vaikai nieko neišmoksta. Tai melas, kad daug kainuoja. Taip pat melas, kad neišmoksta. Procentą tikrai apskaičiuotų.

Lietuvos politinė klasė ir toliau šoka tango su kapitalu. Tai sukelia žmonėms didžiausių problemų. Pavyzdžiui, nėra darbo. Ir iš kur bus, jeigu mūsų valstybė pardavinėja žaliavas, o ne produktą. Sakysim medieną parduoda rąstais, o ne nuobliuotomis lentomis. Mes eksportuojame grūdus į Saudo Arabiją, užuot juos šėrę galvijams, iš galvijų padarę dešras ir jas pardavę arabams daug brangiau. Mūsų provincija sužlugdyta pieno pramonės oligarchų (ir monopolistinių prekybos tinklų), kurie melžėjams už litrą moka po 12 centų. Dabar pieną perdirbėjai įsiveža iš kaimynų. Nepasigaminame ir pakankamo kiaulienos kiekio, tik 40 proc. Kitą perkame kaimyninėse šalyse. (Toje Airijoje yra 7 mln. galvijų, t.y. po dvi karves vienam gyventojui. )Taip remiame jų ekonomiką. Mūsų politinė klasė valdo taip, kad mes subsidijuojame užsienio vartotojus, kai savo darbininkams mokame mizerną algą. Taip, mūsų oligarchai gauna pelną. O mūsų žmonės lindi skurde.

Suteikia jiems tokią privilegiją būti išvarytiems į užsienį ir galbūt pakliūti į vergovę (aną savaitę JK teisė 12 vergvaldžių, kurie susikrovė milijonus iš atbėgėlų darbo).

Mūsų politinė klasė, palaikydama gobšumą ir oligarchų pelnus, išvarė gyventojus su visais vaikais į užsienį, bet juk šie žmonės atsiunčia 1,2 mlrd. eurų, tai juos ir galima panaudoti mokykloms palaikyti. Gal gi tie žmonės po kokio nors brrrrekzito, sugrįš.

Kažin ar gerai leisti tiek daug pinigų vadinamai užsienio politikai, ambasadoms ir ambasadoriams. Geriausia mūsų užsienio politika – siekti būti pavyzdžiu, kad gerai tvarkomės namuose, kad kovojame su skurdu ir nelygybe. Deja, to nėra, mes nerodome pavyzdžio Ukrainai, vykdome prorusišką politiką, ir Airija mums – ne pavyzdys. Kai Norvegijos ir JK institucijos grobė mūsų vaikus, Užsienio reikalų ministerija jų, mūsų piliečių, negynė. Ir Lietuvių vaikus pagrobė ir atidavė norvegams ir anglams, kad būtų asimiliuoti. Tokių vaikų atskyrimų nuo mamų nebuvo net vežant į Sibirą.

Netinka televizijai, kuri išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, tik sufleruoti tas mokyklas uždaryti, kad pastatus pigiai supirktų tos televizijos proteguojami liberalai ar neoliberastai.

Šioje rinkimų kampanijoje LRT teikė mūsų visuomenei meškos paslaugą. Reklamavo jai patinkančius kandidatus, pardavinėjo asmenybes, apie Lietuvos ateitį po rinkimų nekalbėjo. Kas svarbu nutylėjo, o štai Ministro pirmininko namą net kelis kartus pardavinėjo. Taip darė cirką, kai agitavo prieš nekilnojamo turto apmokestinimą. Kai dabartinė Prezidentė ėjo į rinkimus, sakė, kad nekilnojamojo turto mokestis neišvengiamas. Bet dviejų kadencijų jai neužteko, kad jį įvestų, nes tokio mokesčio tikslas – padidinti BVP perskirstymą. Deja, Prezidentė, turbūt geriausia iš visų iki šiol buvusiųjų, iki galo gynė kapitalą, saugojo turtinguosius, gal bijojo, kad tik jie nepabėgtų iš Lietuvos. Na ir kam mums tokie piliečiai, kurie nemoka mokesčių? Sakysim, kabinėjamasi prie Ričardo Malinausko namo Druskininkuose. Kaip prie to namo ir to Malinausko galima prisikabinti, jeigu nėra pajamų ir turto deklaravimo ? Taip pat ir prie E.Masiulio pinigų, rastų kartotinėje dėžėje nuo alkoholio. Juos teks atiduoti, nes nėra turto ir pajamų deklaravimo, taigi negalima prisikabinti, kad tie pinigai neteisėti, t.y. mokesčiais neįteisinti, kad būtų nuosavybė, kurią gina Konstitucija.

Ar ir šį kartą brandi tauta balsavo prieš savo interesus?

Kaip sakėme, apie korupciją nutylėta. Kad reikia visuotinio turto ir pajamų deklaravimo įstatymo, kaip pagrindinio instrumento (jeigu norima kovoti su korupcija), nepaminėta. Tuo tarpu nelegali prekyba rūkalais, nelegalūs alkoholio pardavimo tinklai veikia tiksliai kaip pigus kiniškas laikrodis. Kaip suprasti, kad 585 kontrabandinių cigarečių dėžės buvo pavogtos iš muitinės sandėlio? Kas čia darosi? Tai kodėl pareigūnai neįkišo į tas dėžes tokios GPS blakės (žinome, kaip vadinasi ir kiek kainuoja, kitą kartą parašysime), kuri būtų parodžiusi, kur ta kontrabanda dabar? Šie faktai, kad nieko neužsiminta apie kovą su korupcija ir tos kovos instrumentus, t.y. visuotinį turto ir pajamų deklaravimą rodo, kad ir šį kartą gal būt brandi tauta balsavo prieš savo interesus.

Būtų gaila, jeigu nesisteminė partija, kuri dabar valdžioje, atsisakytų valdžios. Vis dėlto per du metus ši Vyriausybė padarė daugiau negu ankstesni prezidentai ir vyriausybės per 25 metus. Ir ne tik estakadą pastatė į Rusnę. Sakysim, ėmėsi priemonių atimti valdžią iš kalėjimų mafijos. Pajudino vaistinių monopolijas, kurios kelis dešimtmečius laikė po padu ir diktavo kainas ligoniams ir ligoninėms. Pradėta kova su alkoholizmu, nors švediškas daktaro Ivano Bratt‘o modelis neįdiegtas, bijo tai daryti. Tiesa, švietimo reformą vykdė per piniginę prizmę, nesuprato, kad keistina sistema. Vyriausybė su pasidygėjimu žvelgė į streikuojančius mokytojus, tai sutrukdė išlaisvinti juos ir mokinius, ir sutelkti žinių kokybei kelti, kai mokiniai mokosi, o mokytojai moko (o jų biurokratai nemoko, nes biurokratai ištremti iš sistemos). Toks elgesys gal būt ir nuteikė dalį rinkėjų prieš Ministrą pirmininką. Ir žinoma, televizijos, jos veikė kaip tamsių politinių technologijų konsultavimo ir sufleravimo firmos. Kai kas priklauso ir nuo mūsų, kuriems svetima Carlylo teorija, kad moralė galų gale nulemia galutinius rezultatus. Antai JAV per pastaruosius prezidento rinkimus tik vienas laikraštis „Las Vegas Review“ palaikė D.Trumpą, didieji (New York Times, Washingto Post, CNN ir kt. ) varė prieš jį juodžiausią demagogiją, bet tauta vis tiek jį išrinko, nes rinkosi ne pagal suflerių nurodymus, o pagal programą ir už tai, kad suformulavo tas problemas, be kurių spendimo neįmanoma, kad Amerika būtų „first“.

Lietuva, deja, nelabai moka rinktis be suflerių pagalbos. Atrodo, kad Lietuva ir šį kartą neturės vadovo, kuris padėtų jai būti „first“ ne tik savižudybių statistikoje. Jeigu taip, tai ir toliau lietuviai keis ne valdžią, o gyvenamąją vietą.

P.S. Vis tik yra kažkas naujo: nuspręsta nekviesti į Prezidento inauguraciją užsienio valstybių vadovų. Iš tikrųjų, kam ta pompa: kam, jeigu visais punktais atsiliekame nuo kaimynių savo sesių – Latvių ir Estų. Primename, kad didžiuma šio teksto buvo parašyta anksčiau, dar per rinkimų kampaniją, bet dėl techninių kliūčių neišspausdinta, tai primename, kad nebūtų neaiškumų.

Atgal