POLITIKA
08.02. Krymas – rusiško imperializmo auka
Vaclovas Volkus
Krymo pusiasalis randasi Ukrainos valstybės pietuose. Šiaurėje su žemynu jį jungia 8 kilometrų Perekopo sąsmauka. Į rytus nuo jos tęsiasi Ozovo ežerų, salų ir salelių klampi rezginė, kuri baigiasi į pietus nusitęsusia ilga siaura Arabų strėle, susijungusia su Krymo rytiniu iškyšuliu. Pietinės alos Juodosios jūros pakrantėmis tęsiasi neaukšti Krymo kalnai. Nuo jų salos dalimi prateka į Ozovo ežerą kelios upės.
Patogi pusiasalio geografinė - komercinė, karinė padėtis, patrauklus klimatas, derlingos lygumos, lapuočių miškų gojeliai, įspūdingos Juodosios jūros pakrantės, prieplaukos, nuo seno Krymas viliojo kaimyninių kraštų prekybininkus, užkariautojus, o 17-18 amžiais rusų kolonizatorius.
Jau antikiniais amžiais, šalia vietinių gyventojų - autochtonų, genčių - kinesų, skitų, taurų, sarmatų ir kt. atsiranda graikų, o vėliau ir romėnų komercinės valdos - faktorijos. Amžių bėgyje kūrėsi Bosforo, Skitijos valstybės. 12-13 amžiuje jau egzistavo Feodosijos kunigaikštystė.
Salhiro upė Simferopolyje
Žlugus Vakarų Romos imperijai, rytuose ilgą laiką gyvavo Bizantijos imperija su centru Konstantinopoliu. Iš įvairių turkų genčių susikūrusi Turkijos valstybė, valdant Osmanų dinastijos sultonams Osmanui II, po jo mirties Suleimanui, valstybė plėtėsi. 1453 m. buvo nukariautos Bizantijos valstybės - imperijos, sostinė Konstantinopolis turkų pavadintas Istanbulu. Vėliau – dalis Balkanų šalių, užvaldytas Krymas ir žemės aplink Juodąją jūrą. 1648 m. žemėlapyje yra pažymėtos turkų Osmanų dinastijos - chanų valdomos sritys, apimančios nemažus dabartinės Ukrainos pietinius rajonus, Krymą, dalį Balkanų. 1475 m. turkai įkuria giminingą Krymo chanatą, kuris kiek vėliau tampa turkų Osmanų imperijos dalimi. Amžių bėgyje Kryme susiformavo artima turkų etninė grupė, islamo tikėjimo ir tradicijų Krymo bendruomenė, atremiant Rusijos carų karinės feodalinės imperijos užmačias veržtis prie Juodosios jūros.
1848 m. reakciniai Vakarų Europos režimai, nuslopinę liaudies masių neramumus, neabejingai stebėjo Rusijos imperines ambicijas veržtis ne tik Juodosios jūros kryptimi, bet ir Vakaruose per Lenkijos - Lietuvos žemes prie Baltijos jūros. Stiprėjant Rusijai, paaštrėjo santykiai su Prancūzija ir Anglija. Rusijos karinės galios persvara didėjo ne tik Rytuose, tai reiškė jos įtakos didėjimą ir Europoje. Tas neramino anglus ir prancūzus, ir jie turėjo tam pagrindą remti Turkiją.
Pirmieji turkų-rusų susidūrimai išryškėjo XVI amžiuje, kurie vėliau peraugo į septynis sekusius karus. Pirmasis vadinamas Krymo karas su turkais vyko 1768-1774 m. Jo metu rusai nugalėjo turkus, užėmė visą Krymą. 1774 m. Kryme, Kučuk - Kainardžio kaime buvo pasirašyta taikos sutartis. Rusai gavo išėjimą į Juodąją jūrą, naudotis Bosforo ir Dardanelių sąsiauriais, Krymo chanatas tapo Rusijos protektoratu - nepavaldus Turkijai, kas leido rusams kištis į chanato chanų Girėjų dinastines kovas dėl valdžios. Rusams įsikišus, 1783 m. pašalinamas chanas Girėjus. Krymas liko prijungtas prie Rusijos. Po metų Krymas tapo Rusijos eiline gubernija.
Ypač pažymėtinas penktasis 1853-1856 metų Krymo karas, kuriame dalyvavo anglai ir prancūzai - tradiciniai turkų rėmėjai. Rusai karą pralaimėjo, tačiau rusai jį išgarsino karių ir vadų patriotizmu - užkariautą apginti. Patriotizmui ugdyti 1904 m. sukurta Krymo Sevastopolio gynybos panorama, rusų ginklo šlovės Šv. Georgijo juostelė, medaliai už Kaukazo užkariavimą, 1863 m. Lenkijos - Lietuvos sukilimo numalšinimą karių apdovanojimai ir t.t.
Paskutiniame šeštajame 1877-1879 metų kare su Turkija ir jos kovos sąjungininkais anglais, prancūzais, rusai pralaimėjo. Nors 1879 m. Berlyno sutartis rusams buvo nepalanki, bet ... tų grobuoniškų karų epopėjoje rusai realizavo savo seną svajonę – priėjimą prie Juodosios jūros, jos pakrančių, užvaldė Krymą, sunaikino Krymo totorių chanatą, per Juodąją jūrą priėjimą prie Bosforo - Dardanelų sąsiaurių. Karų eigoje išsivadavo Balkanų šalys.
Nuo Rusijos Krymo užkariavimo, jo gyventojų - totorių engimo, persekiojimo, trėmimų iš tėvų žemės, praėjo 235 metai. Nežiūrint svetimų atneštų nelaimių, pradedant rusų carais ir baigiant tarybų Rusijos kompartijų sekretoriais, Krymo totoriai neprarado savo kalbos, tikėjimo, papročių, tradicijų - savo savasties. Juos išsaugojo Alachas ir tautos didybės dvasia.
Griūnant blogio imperijai,- ukrainiečiai neprarado progos 1991 m. rugpjūčio mėn. 24 d. paskelbti nepriklausomybę nuo Rusijos. 1994 m. gruodžio mėn. 05 d. Budapešte Ukrainos prezidentas L.Kuzma, JAV - B.Klintonas, Rusijos - B.Jelcinas, Didž. Britanijos - D.Meidžoras pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigojo: „Susilaikyti nuo grėsmės ir jos panaudojimo prieš teritorinį Ukrainos vientisumą ir politinę nepriklausomybę, kad niekad nebus panaudoti ginklai prieš Ukrainą“. Kinija ir Prancūzija įsipareigojo laikytis analogiškų garantijų. Su ta sąlyga Ukraina atsisakė Rusijos naudai atominės ginkluotės arsenalo, kuris sovietiniais metais buvo saugomas Ukrainoje.
Nepriklausomos Ukrainos Konstitucija suteikė savo piliečiams Krymo totoriams plačią kultūrinę autonomiją. Totoriai tapo savo protėvių žemių pilnateisiai, gerbiami, ištikimi Ukrainos valstybės piliečiai. Bet... klastingas, brutalus rusiškasis imperializmas, nesiskaitydamas su tarptautine teise savo sutartiniais įsipareigojimais gerbti kaimynines valstybės teritorinę neliečiamybę ir politinę nepriklausomybę, sukurstė rusų tautinės mažumos ekstremistus, padedant pasiųstais be antpečių ginkluotais kariais, atplėšė Krymą nuo Ukrainos, pasmerkdami šios tautos žmones saugiai gyventi savo protėvių - 26 tūkst. km2 žemės plotelyje.
Tai ne vien Krymas. Toks likimas ištiko ir Donbase, pareikalavęs 14 tūkst. ukrainiečių karių gyvybių. Šiandieną karas tęsiasi, bet tai atskira tema.
Atgal
.jpg)
(1).png)
